„Per dukters vestuves sėdėjom su juo ir jo žmona prie vieno stalo. Pagalvojau – tai žmogus, kuris mane labiausiai gyvenime yra įskaudinęs, sužeidęs, išmaišęs visais durklais. Jei bent būtų buvęs sąžiningas ir pasakęs, kaip yra iš tiesų, gal nebūčiau taip kankinusis.
Kai mama pamatė, kokia aš sulysusi, išsigando. Buvau tiesiog „osvencimas“.
Svoris nukrito iki 40 kilogramų. Nieko negalėjau valgyti, negalėjau kalbėti. Buvo momentas, kad net galvojau nebegyventi. Dariau visas klaidas, kokias tik buvo galima padaryti – gėriau kažką, daužiau indus, nusikirpau plaukus. Kažkaip reikėjo perdirbti tą kančią“, – kalbėjo Agnė.
Moters žodžiais, išdavystė kažką joje išdegino. Buvo kaip operacija be narkozės: „Toks skausmas, kad nemoku papasakoti. Kaip šiandien atsimenu – gegužės 30-ąją paskambino anyta ir pasakė: „Argi tu nematai? Jis su kita.“ Buvo juoda diena. Ir visa vasara juoda buvo.“
– Kai blogai, neatrodo, kad bus geriau.
– Taip. Nėra taip, kad išdavystė įvyko ir praėjo. Ne, tu kiekvieną dieną, kiekvieną minutę kenti. Laikas išsitęsia kaip kramtomoji guma. Taip, atrodo, ilgai aš kenčiu.
– O reikėjo būti su mažu vaiku. Kaip?
– Blogai buvo. Nenorėjau, kad dukra mane tokią matytų. Kad kuo mažiau mane matytų verkiančią. Labai prašiau mamos, kad pabūtų su dukra. Praktiškai, visą vasarą ji pas mamą buvo, kol dariau visokias nesąmones.
Vis dėlto, dabartiniu mano supratimu, išdavystė ir skyrybos taip sukrėtė ne dėl gilių jausmų. Tik dabar galiu pasakyti, kas yra tikra meilė. O tada aš nebuvau pažadinta kaip moteris.
– Kas tada taip skaudėjo?
– Ambicijos gal net labiau žeidžia, nei išduoti jausmai? Tai buvo pažeminimas vidury baltos dienos, ir man buvo labai skaudu. Visi aplinkui viską žinojo. Net ir Vilniuje mūsų studijų draugai. Tačiau man tai buvo toks netikėtumas! Jis nebuvo nei moterų mylėtojas, nei per daug domėjosi manim.
Visi aplinkui viską žinojo. Net ir Vilniuje mūsų studijų draugai. Tačiau man tai buvo toks netikėtumas!
Fizinis skausmas liko, bet ant jo asmeniškai aš nepykstu. Esu labai dėkinga, kad dukters tėvas sutvarkė visus skyrybų formalumus, prisiėmė kaltę. Tegu jis laimingai gyvena ir viskas jam būna gerai.
Žiūrint iš dabarties perspektyvos, akivaizdu, kad mes vis viena būtume kartu negyvenę. Mylimieji buvome, kol gimė dukra. O paskui po studijų jis išvažiavo dirbti į kitą miestą. Aš likau baigti mokslų. Atsiskyrimas mums buvo lemtingas. Kita lemtis, kad jis tuomet sutiko savo pirmąją meilę.
Kai nusprendžiau išsikraustyti į kitą miestą, viską greit susiorganizavau – telefonu susiradau darbą, butą. Man reikėjo viską pakeisti, ir tikrai labai sekėsi. Išvežiau dukrą mamai, ir labai operatyviai persikraustėme.
– Į kitą miestą – nebe viena?
– Žmogus, už kurio vėliau ištekėjau, su savo meile į tą siaubingą mano situaciją atėjo kaip angelas. Tiesiog privertė mane jį įsimylėti ir gyventi toliau. Vadinasi, esu labai gaji.
– Kaip susitikot?
– Vasarą prasikankinau, negalėjau patikėti, kad neliko šeimos. Protas sakė, kad pabaiga, bet aš labai kentėjau. Su drauge važiavome prie jūros, ten negalėjau rasti sau vietos. Su mama irgi negalėjau apie tai kalbėti. Kai mama pamatė, kokia aš sulysusi, išsigando. Buvau tiesiog „osvencimas“.
Ir tada draugai pasiūlė man steigti privačią piešimo studiją, drąsino mane imtis man svarbios veiklos. Nuėjau į susitikimą su būsimais mokiniais ir pamačiau vaikiną. Jis taip į mane žiūrėjo!
Iš pradžių buvo tik draugelis. Bet po kokių trijų mėnesių ištiko meilė, kokios nebuvau patyrusi. Kaip koks uraganas! Tokie stiprūs jausmai mane net išgąsdino. Juk po išdavystės, skyrybų buvo praėję labai nedaug laiko.
Vėlgi, daug palaikymo sulaukiau iš draugų, su kuriais galėjau atvirai kalbėtis. Jie buvo pirmieji, kurie sveikino, kad į mano gyvenimą atėjo naujas žmogus, su kuriuo jau 26 metus esame kartu. Jis padėjo man prisikelti. Įsivaizduoju tai labai vaizdžiai. Šaltą, neramų 1991-ųjų sausį jis pasirodė, pakėlė mane ant savo sparnų ir iki šiol neša.
– Taigi skyrybos ne tik atėmė?
– Mano charakteriui, manau, davė: kantrybės, atlaidumo žmonėms. Buvau staigi teisti, įvardyti, ironizuoti. Buvau aštrialiežuvė, labai pasitikinti savimi. Tačiau po skyrybų niekada taip nebesielgiau. Pasidariau gailestingesnė, o pažinta tikroji meilė atvėrė mano kitą pusę. Iš tiesų labai pasikeičiau.
Patyrusi išdavystę pirmoje šeimoje, atradau gyvenimo žmogų, kurio šeima ir visa giminė mane priėmė kaip patį saviausią žmogų. Jie geriausi, artimiausi, mylimiausi mūsų draugai. Jo mamą labai myliu ir ji mane, nors galbūt nesu marti, apie kokią svajojo – su vaiku iš pirmosios santuokos, nepagimdžiau jai anūkų.
– Ar buvo minčių po skyrybų dukrai neleisti bendrauti su tėčiu?
– Tikrai ne. Žinojau, kad taip elgtis neteisinga. Man pačios tėvai išsiskyrę, ir mama buvo prieš, kad bendraučiau su tėčiu. Jau paauglystėje neatrodė normalus nuolatinis jos pyktis ant tėvo, kuris nepadeda ir yra labai „blogas“. Dėl mano dukters, manau, jai išėjo į naudą, kad nematė mūsų „draiskalynių“, o iš karto turėjo du tėčius, kurie ją mylėjo ir rūpinosi. Man tai buvo labai svarbu.
Psichologė J.Trofimova: tai vienas iš labiausiai paplitusių mitų apie neištikimybę
„Vienas iš labiausiai paplitusių mitų apie neištikimybę – kad vienintelė išeitis, įvykus partnerio neištikimybei, yra skyrybos. Gaila, kad dažniausiai taip ir įvyksta. Tačiau tiesa yra tokia, kad neištikimybė šeimoje nebūtinai turi baigtis skyrybomis.
Jei abu partneriai rimtai nuspręstų atkurti pažeistus santykius, jie galėtų tai padaryti, jei tik įdėtų pastangų, siekdami vienas kitą suprasti, emociškai vienas kitam atsiskleisti, visiškai atsiduoti santykių atstatymui, sąžiningumu, atsakomybe bandydami išgydyti pažeistą vieno iš partnerių pasitikėjimą bei pagarbiai atnaujindami intymumą“, – teigia psichologė Jelena Trofimova, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ vedusi išėjimo iš skyrybų krizės grupes.
Kaip pabrėžė psichologė, vienintelė priemonė, galinti apsaugoti nuo skyrybų įvykus neištikimybei, – abipusis susitarimas santykį atkurti, lydimas lygiaverčių abiejų partnerių pastangų.
„Tais atvejais, kai šeima dėl šios priežasties vis dėlto išyra, skyrybų krizę išgyvenantiems žmonėms ši tema dažnai nebūna labai aktuali: jų poreikis įveikti su skyrybomis susijusius sunkumus nustelbia neištikimybės patirtį. Tačiau siekiant galutinai atsisveikinti su buvusiu gyvenimu, reiktų atkreipti dėmesį ir į šį įvykį bei atsakyti sau į klausimą, kokią vietą jis užima jūsų iširusių santykių istorijoje, dabartiniame gyvenime ir kurie iš jausmų susiję būtent su neištikimybės patyrimu.
Jei esate tas, kurį išdavė, tikriausiai jaučiate didžiulį pyktį sutuoktiniui, ir kol tas pyktis tebėra, būkite tikri, ši problema vis dar yra neišspręsta. Jei kaskart kalbėdami šia tema susierzinate, vadinasi, vis dar yra kažkas, ką turite išsiaiškinti apie save ir tai „sutvarkyti“, – pastebi J.Trofimova.
Dirbdama su išsiskyrusiųjų grupėmis psichologė pastebėjo, kad daugumai moterų yra lengviau pykti ne ant savo vyrų, o ant jų pasirinktų moterų, dalyvavusių išdavystėje. Todėl susitikimų metu stengiamasi padėti atpažinti, kam iš tikrųjų yra skirtas pyktis, ir atrasti tinkamus jo raiškos būdus.
Neištikimybės pasekmės
Suprantama, kad sutuoktinis–auka išgyvena daugybę prieštaringų jausmų. Neištikimą partnerį taip pat gali kamuoti sunkios emocijos.
Jei esate tas, kurį išdavė, tikriausiai jaučiate didžiulį pyktį sutuoktiniui, ir kol tas pyktis tebėra, būkite tikri, ši problema vis dar yra neišspręsta.
„Neištikimybė yra nelengva patirtis, todėl abiem partneriams nėra paprasta šia tema konstruktyviai kalbėtis. Tenka stebėti, kaip įskaudintos moterys tampa „besikeikiančiomis raganomis” arba praradusiomis gyvenimo prasmę bei džiaugsmą depresuotomis aukomis. Abiem atvejais jų pykčio stiprumas gali būti vaizdžiai lygintinas su branduolinės bombos sprogimu. Tik pirmosios jį reiškia į išorę, o antrosios palieka tūnoti giliai viduje.
Kai kurie nukentėję vyrai gali tapti kankintojais: kai jų agresija ima lietis per kraštus, jie skaudina, žemina ir niekina skriaudėją. Būna ir kitų reakcijų: kai kas įlenda į savo kiautą, kai kas užsidengia akis ir ausis, kad nieko negirdėtų ir nematytų. Bet šis būdas neveikia, nepadeda – skriauda vis vien jaučiama”, – sakė psichologė.
Kaip ir savo istorija pasidalijusios Agnės atveju, vyrai labai retai papasakoja apie savo neištikimybę patys, jų žmonos dažniau tai sužino iš kitų šaltinių. Moterys atvirkščiai – dažniau prisipažįsta, nes siekia būti atviros.
„Pirmoji reakcija paprastai yra lydima labai stiprių emocijų. Įskaudintas partneris/-ė dažnai pasijunta auka, be to, dar tarsi praradusia savo tapatumą: „Kas aš esu dabar?“, „Buvau normalus, nepriklausomas, linksmas, žavingas vyras, o dabar negaliu savęs kontroliuoti“, „Jaučiuosi netekusi savęs. Visai nebemiegu”, – pateikė pavyzdžių psichologė. – Išduoti vyrai dažniausiai nori nutraukti santykius, jie jaučia labai stiprų pyktį, seksualinį neadekvatumą, nori šią patirtį užbraukti ir tęsti gyvenimą toliau, tarytum nieko nebūtų įvykę; dažniausiai juos ištinkančios baimės yra susijusios su finansiniu nesaugumu.
Išduotos moterys, atvirkščiai, nori atstatyti santykius, ima elgtis kompulsyviai: perdėtai daug kalba su draugėmis, susikuria daug įvairių planų, yra linkusios perdėti neištikimybės svarbą. Jos dažnai puola į depresiją, kraštutiniu atveju praranda norą gyventi, o didžiausia jas lankanti baimė – likti vienoms.“
Partneris, kuris buvo neištikimas, gali jausti palengvėjimą, kai sutuoktinis apie neištikimybę sužino. Paprastai išduotasis labai daug klausinėja, kartais siekia išgauti net smulkmenas: „Kas buvo? Su kuo? Kada? Kaip?” Pasak J.Trofimovos, klausimai nesibaigia, nukentėjusysis nori vis iš naujo išgirsti tą pačią istoriją, sužinoti vis naujų detalių. Tokiu būdu jis tarytum kompensuoja kontrolės praradimo jausmą, bet iš tikrųjų tik apsunkina realius santykius.
Išduoti vyrai dažniausiai nori nutraukti santykius, jie jaučia labai stiprų pyktį, seksualinį neadekvatumą, nori šią patirtį užbraukti ir tęsti gyvenimą toliau, tarytum nieko nebūtų įvykę.
Neištikimas partneris, jausdamas kaltę, iš pradžių gali atsakinėti į visus jam pateikiamus klausimus, bet vėliau jo kantrybė trūksta, ir jis pradeda jausti apmaudą: „Kiek galima klausinėti, aš jau viską pasakiau?!” Nukentėjusiajam šiame etape būtų svarbu suprasti, kad jo noras „tardyti” kyla iš jo fantazijų ir bejėgiškumo. Geriau įsivardyti sau ir kitam: „Jaučiuosi bejėgis ir pykstu, kad negaliu pakeisti situacijos ”, negu be paliovos sukti alinantį tų pačių klausimų ratą.“
Jei nusprendžiama gyventi toliau
Norint atkurti pasitikėjimą tarp sutuoktinių, būtina išpildyti vieną sąlygą: bet kokia kaina nutraukti nesantuokinį romantinį ryšį ir toliau išgyventi neištikimybės sukeltus padarinius.
„Poros santykiai anksčiau ar vėliau prieis aklavietę, jeigu vis dėlto bus priimtas sprendimas „pamiršti” partnerio neištikimybę ir gyventi taip, tarytum nieko neįvyko, arba jei bus nuspręsta likti kartu, kai vienas ir toliau išliks neištikimas, – atkreipė dėmesį psichologė. – Taip pat esama rizikos, kad bus išsiskirta pernelyg greitai ir impulsyviai, nesuteikiant sau galimybės atkurti tarpusavio pasitikėjimą ir įveikti neištikimybės sukeltą krizę.“
Atleidimo reikia ne jam, o jums patiems, – akcentavo J.Trofimova, pabrėždama, jog tik atleidus lengviau paleisti visa, kas atsitiko, ir „uždaryti duris”.
Būna ir kitokių scenarijų – dažnai neištikimas asmuo pasirenka kitą santykį, taigi – ir skyrybas, buvusiam sutuoktiniui nepalikdamas kitos galimybės, kaip tik priimti santuokos griūties faktą. Ir, žinoma, būna, kad nukentėjęs partneris dėl asmeninių priežasčių nebesutinka žengti žingsnio santykio atstatymo link ir pasirenka skyrybas su jį išdavusiu sutuoktiniu.
„Sarbu paminėti, kad ateityje neišvengiamai reikės susidurti su atleidimo tema: atleidimu sau ir kitam. O tai yra ilgas procesas. Viena vertus, žmogus gali atleisti neištikimybę tada, kai jaučiasi pakankamai suprastas savo partnerio: kai mato, kad šis tikrai suprato jo jausmus ir giliai išgyvena dėl to, kas atsitiko.
Kita vertus, po skyrybų atleisti galima ir nepriklausomai nuo buvusio sutuoktinio laikysenos, nes atleidimo reikia ne jam, o jums patiems, – akcentavo J.Trofimova, pabrėždama, jog tik atleidus lengviau paleisti visa, kas atsitiko, ir „uždaryti duris”.
Kaip išgyventi skyrybas, kad skaudi patirtis netrukdytų kurti visavertiškų santykių ateityje, su kokiais iššūkiais susiduria šeimos griūtį patyrę vyrai ir moterys, kokie aklagatviai gresia po skyrybų ir kaip veiksmingiausia padėti sau ar sunkumus patiriančiam artimajam, „Bendrakeleiviai“ dalijasi knygoje „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“, kurios viena iš bendraautorių yra psichologė J.Trofimova.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Daugiau tekstų rasite skiltyje #Skyrybos.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
