– Kiek vidutiniškai trunka skyrybų bylos nagrinėjimas?
E.Tamošaitienė: Sunku atsakyti, nes bylų nagrinėjimas užtrunka įvairiai. Jei kalbame apie santuokos nutraukimą taikiu būdu, tokiais atvejais bylos išnagrinėjamos per vieną mėnesį. Kai šalys negali susitarti dėl įvairių klausimų ir juos išspręsti turi teismas, tuomet bylos nagrinėjamas gali užtrukti kelis mėnesius. Gali būti ir metus, net ir kelerius metus.
Trukmė priklauso ir nuo to, ar šalys bylinėsis pirmos instancijos teisme, ar paskui skųs aukštesnės instancijos teismu. Tokiu atveju šalys teismo sprendimo gali laukti dar pusę metų. Todėl visada šalis skatiname ginčus spręsti taikiu būdu.
– Žmonės, neabejotinai, nori išsiskirti kuo greičiau. Kas stabdo skyrybų procesą?
E.Tamošaitienė: Asmenys turėtų žinoti, kad skiriantis teismas turi išspręsti daug kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų – turto, piniginių prievolių, o kartais net ir kaltės pasidalijimo klausimų.
Jeigu šalys turi nepilnamečių vaikų, teismas turi nustatyti vaikų gyvenamąją vietą ir išspręsti išlaikymo klausimus. Dažnoje byloje šalys nesusitaria netgi dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Šiuos klausimus taip pat būtina išspręsti teisme.
Jeigu šalys turi nepilnamečių vaikų, teismas turi nustatyti vaikų gyvenamąją vietą ir išspręsti išlaikymo klausimus. Dažnoje byloje šalys nesusitaria netgi dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Šiuos klausimus taip pat būtina išspręsti teisme.
Pasitaiko situacija, kai šalys būna apimtos neigiamų emocijų, negali susitarti nė vienu iš šių klausimų, todėl nagrinėjimas tokio pobūdžio bylų yra apsunkintas ir užtrunka ilgiau.
– Ką jūs, kaip teisėja, siūlote, kad skyrybų procesas užtruktų kuo trumpiau? Ar geriau iš karto taikos būdu susitarti, kad teismui būtų mažiau darbo?
E.Tamošaitienė: Kiekvieną kartą atėję į posėdį ir pamatę šalis visada skatiname pabandyti ginčus išspręsti taikiai, netgi pasinaudoti teismine mediacija, kai teismo mediatoriaus pagalba šalys pačios bando surasti sprendimą.
Visais atvejais, kai pačios šalys nusprendžia, kaip geriau išspręsti jų asmeninį gyvenimą liečiančias problemas, yra žymiai geriau, negu priverstinai vykdyti teismo sprendimą. Taip jos sutaupo laiko, pastangų ir finansų ilgai besibylinėjant.
– Kiek skyrybos trunka, ko nori klientai, su kokiomis problemomis susiduria?
I.Kudinavičiūtė-Michailovienė: Tiksliai prognozuoti, kiek truks ištuokos byla, yra sudėtinga – tai priklauso nuo ištuokos būdo. Kompromisas yra pozityviausias tiek laiko sąnaudų, tiek materialine ir emocijų prasme. Nors juridinis faktas, t. y. santuoka, dingsta, bet kraujo ryšys su vaikais išlieka ir tėvų funkcija priverčia tuos asmenis vienu ar kitu būdu bendrauti.
Neretai būna, kad viena šalis jaučiasi nukentėjusi, įžeista ar įskaudinta ir procesu ar keliamais reikalavimais bando atkeršyti. Taip pat būna šalių, suinteresuotų, kad procesas vyktų kaip galima ilgiau, piktnaudžiauja procesine teise, reiškia nepagrįstus reikalavimus, keičia atstovus, ne visada atvyksta į procesą. Teismas turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta mažiausiomis laiko sąnaudomis.
– Ką darote tokiais atvejais, kai viena iš pusių nori vilkinti procesą, kaip minėjo advokatė?
E.Tamošaitienė: Ne visais atvejais teikiami nauji reikalavimai ar įrodymai gali būti pripažinti proceso vilkinimu. Yra labai plona riba, kai galima šitai konstatuoti, nes teismas turi būti nešališkas ir suteikti galimybę pasisakyti abiem šalims.
Tačiau technologijų amžiuje nagrinėjant bylą teikiami vaizdo įrašai, susirašinėjimai. Dažnai pasitaiko, kad svarstant kaltės klausimą nauji duomenys yra pateikiami prieš pat posėdį ar netgi posėdžio metu ir taip bandoma kitai pusei sukurti netikėtą situaciją. Tai apsunkina bylos nagrinėjimą.
Įstatymas numato, kad teismas gali tokiai šaliai skirti baudą, tačiau bet kokiu atveju tuo metu bylos nagrinėjimas vis tiek turi būti atidėtas, jeigu kita šalis pageidauja tinkamai pasiruošti į tuos klausimus. [...] Profesionalo pagalba tikrai yra vertinga ir būtina tokio pobūdžio bylose, nes tinkamai suformuluoti reikalavimai, tinkamai ir laiku pateikti įrodymai gali palengvinti šalių galimybę pasiekti jų norimą rezultatą. Tokiu atveju byla gali būti išnagrinėta ir vieno posėdžio metu.
– Minėjote vaizdo įrašus, pokalbius arba laiškus. Ar teisme jie priimami kaip įrodymai?
E.Tamošaitienė: Įstatymas numato, kad savo reikalavimus arba gynybinę poziciją šalys gali įrodinėti visomis priemonėmis. Jeigu tai yra susiję su byla ir su reiškiamu reikalavimu, tai paprastai tokie įrodymai yra priimami, vertinami viso bylos nagrinėjimo metu.
– Dėl ko besiskiriantys sutuoktiniai dažniau nesutaria? Dėl vaikų ar dėl turto dalybų?
E.Tamošaitienė: Statistinių duomenų negalėčiau pateikti, tačiau dažnai šalys yra slegiamos paskolų naštos. Prievolių pasidalijimo klausimai yra labai opūs ir aktualūs, nes reikia suderinti poziciją ir su kreditoriais.
Pasitaiko nemažai atvejų, kai šalys neišsprendžia ir vaikų klausimo. Vyksta ginčai dėl gyvenamosios vietos, kartais šalis nori apriboti vaiko bendravimą su kitu iš tėvų. Teismas sprendžia ir išlaikymo klausimą, kai šalys negali apsispręsti kiek gali ar kiek reikėtų skirti vaiko išlaikymui.
– Advokate, ką rodo jūsų patirtis, dėl ko sutuoktiniai nesutaria, kas apsunkina skyrybas?
I.Kudinavičiūtė-Michailovienė: Reikalavimas tampa manipuliavimo įrankiu kito reikalavimų tenkinimui.
– Ar toks argumentas realus ir logiškas?
I. Kudinavičiūtė-Michailovienė: Negalime prilyginti vaikų daiktui. Taip, tai yra brangiausias turtas, bet jis nėra įkainojamas. Viskas yra susiję su emocijomis. Šiandien mes turime tikrai nemažai bylų, kada žmonės emigruoja, o vaikų gyvenamosios vietos klausimas tampa labai opus. [...]. Tokiu atveju ginčas yra sudėtingesnis, nes mes neturime tokio piniginio atitikmens. Tuo tarpu kam atiteks gabalas žemės arba garažas, galbūt yra lengviau nusprendžiama, [...] galimi kompensaciniai mechanizmai.
Todėl norėčiau akcentuoti, kad 99 proc. besiskiriančių porų turi kreditų. Tokiu atveju dažnai sutuoktiniai tampa kreditorių įkaitais. Negali niekas priversti likti santuokoje, bet kreditoriai nenori modifikuoti prievolės, bankai tiesiog nenori rizikuoti ir sako „mes nekeisime, mums netinka“, todėl abu besiskiriantys asmenys lieka šioje prievolėje. Nebent turtą parduotų ir atsiskaitytų su kreditoriumi. Tačiau viskas ne taip paprasta – parduoti būstą tuo metu kai vyksta ištuokos byla ir gauti realią sumą pinigų yra sudėtinga, todėl asmenys priversti taikstytis su kreditorių sąlygomis.
Mūsų civilinio proceso kodekso nuostatos numato, kad jei yra neatitikimas arba nesutarimas su kreditoriumi, interesai skiriasi, tai santuokos byla sustabdoma, kol asmenys su kreditoriumi sutars arba tiesiog priims jo žaidimo sąlygas. Todėl kartais bylos tampa gan ilgos dėl trečiųjų asmenų, kurie suvaržo ištuokos teisę.
– Kaip sprendžiamas vaikų klausimas, ar abu sutuoktiniai turi vienodas teises ir galimybes auginti vaiką? Ar vaikas dažniau atitenka mamai ir kiek yra atsižvelgiama į vaiko nuomonę?
E.Tamošaitienė: Tiek mama, tiek tėtis turi visiškai lygias teises auginti, auklėti, prižiūrėti ir išlaikyti savo vaiką. Visai atvejais stengiamasi lygybę tarp šalių išlaikyti. Žinoma, visada turi būti nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, bet sprendžiant bendravimo su vaiku klausimą, visada stengiamasi išlaikyti vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais.
Jei ginčas būna gilesnis ir šalys visiškai nesutaria ar net kaltina viena kitą dėl netinkamo poveikio vaikui, tokiais atvejais teismas pasitelkia vaiko teisių institucijų atstovų pagalbą. Teismo psichologas, pabendravęs su vaiku, gali pateikti išvadą, į kurią teismas atsižvelgia. Taip teismas tarsi išklauso vaiko nuomonę, jei vaikas gali tokią nuomonę išreikšti.
– Advokate, matau, kad nesutinkate su požiūriu, kad abu sutuoktiniai turi vienodas galimybes. Matote kitokių tendencijų?
I.Kudinavičiūtė-Michailovienė: Man dažnai bylose tenka atstovauti tėvo interesams. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad įstatymų, vaiko teisių konvencijos ir civilinio kodekso nuostatos, kad abu tėvai turi lygias teises, yra siekiamybė. Tačiau susidūrę su konkrečiomis situacijomis matome išlikusį stereotipą, kad mama vaiko interesus užtikrins geriau. Ypač jei tai yra ikimokyklinio amžiaus vaikas.
Man dažnai bylose tenka atstovauti tėvo interesams. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad įstatymų, vaiko teisių konvencijos ir civilinio kodekso nuostatos, kad abu tėvai turi lygias teises, yra siekiamybė. Tačiau susidūrę su konkrečiomis situacijomis matome išlikusį stereotipą, kad mama vaiko interesus užtikrins geriau. Ypač jei tai yra ikimokyklinio amžiaus vaikas.
Ne kartą teko įrodinėti, kad tėvas gali visiškai identiškai pasirūpinti vaiku – nuvesti į darželį ar būrelius, paruošti su juo pamokas. Kokybinis elementas gali būti labai panašus. Tą teismui vertinti yra labai sunku, todėl, kaip minėjo teisėja, geriausia, kai žmonės susitaria patys. Teismo sprendimas gali netikti nei vienai, nei kitai pusei. Drįsčiau teigti, kad pas mus dar vyrauja stereotipas, kad mamai turi būti teikiamas prioritetas. Manau, kad tai neteisinga.
E.Tamošaitienė: Viskas, ką pasakė advokatė, be abejonės, yra ir teismas vertina tuos dalykus. Atskirti fizinius ir materialinius dalykus nuo emocinių labai sunku. Kai vertinama, su kuo turėtų gyventi vaikas, nuo emocinės pusės atsiriboti neįmanoma.
Sprendžiant klausimus, susijusius su vaiku, prioritetas turėtų būti teikiamas vaiko interesams. Teismas tokiu atveju vertina, su kuo geriau yra vaikui. Būna atvejų, kai abu tėvai gali pasirūpinti vaiku vienodai, tada yra be galo sunku išspręsti ginčą ir reikia žiūrėti, su kuo bus geriau vaikui [...].
Plačiau – LRT RADIJO laidos „10-12“ įraše.
