– Vaida, papasakokite, kaip atsirado „Damų akademija“ ir „Skaudžių santykių centras“?
– Abi veiklos atsirado skirtingu metu, bet panašiomis aplinkybėmis – po skyrybų. Po pirmųjų skyrybų supratau, kad nieko neišmanau apie moteriškumą, ir pradėjau labai domėtis šia tema. Taip įžengiau į visai kitą pasaulį, kuriame karaliauja švelnumas ir grožis.
Tuo metu sutikau savo antrą vyrą, kuris, kaip man atrodė, puikiai žinojo, kokia turi būti moteris. Jis buvo už mane vyresnis, ir aš į jį žiūrėjau kaip į mokytoją. Kai mano moteriškas gyvenimo būdas ėmė „lietis per kraštus“, moterys ėmė klausinėti, ką ir kaip aš darau, kad tokia esu. Taip ir atsirado „Damų akademija“ kaip „moteriškos laimės mokykla“. Jai skyriau šešerius gyvenimo metus.
Tuo metu sutikau savo antrą vyrą, kuris, kaip man atrodė, puikiai žinojo, kokia turi būti moteris.
Nuo paauglystės domiuosi psichologija. Kadangi mano vaikystė buvo sudėtinga, nuolat ieškojau būdų, kaip padaryti save laimingesnę, kaip nesinešioti savyje tos tuštumos. Moteriška psichologija tuo metu man buvo viena iš trūkstamų detalių savęs suvokime, man buvo be galo įdomu tyrinėti, kas yra moteris, kas yra vyras, kuo mes skiriamės ir kuo panašūs.
Visiškai pasinėriau į tai, nes labai tikėjau, kad būtent moteriškumas man padės sukurti tvirtus santykius antroje šeimoje. Bet aš klydau... Tvirtiems santykiams reikia kur kas daugiau – tikrosios savęs ir abipusiai tinkamo pasirinkimo.
Taigi po antrų skyrybų atsirado „Skaudžių santykių centras“.
– Kas nutiko santykiams, kurie, kaip supratau, skatino jus gilintis į moteriškumo temą?
– Turbūt jie niekada nebuvo gražūs, tiesiog tuo metu dar nežinojau, kad esu priklausoma nuo skaudžių santykių. Vieni savo vidinę tuštumą, kurią nešasi iš vaikystės, bando užpildyti alkoholiu, kiti – kompulsyviu valgymu, masišku pirkimu, darbu be atokvėpio, treti – santykiais su vaikystės patirtis atkuriančiais žmonėmis (vyru/žmona, darbdaviu, mama, sese, draugėmis, mokytojais ir t. t.).
Mes savo laimę atiduodame į kažkieno rankas. „Su šituo žmogumi aš tikrai būsiu laiminga!“, „Kai tik gausiu diplomą, tikrai būsiu laiminga!“,„Turėsiu daugiau pinigų ir tikrai būsiu laiminga!“, „Susilauksiu vaiko ir tikrai būsiu laiminga...“ Bet laimės nepadaugėja, tik trumpalaikio džiaugsmo. O laimei užtenka mūsų pačių...
Po šešerių antros santuokos metų supratau, kad mes žaidžiame ping pongą: „Padaryk mane laimingą!“ – „Ne, tu padaryk mane laimingą.“ O iš tiesų abu visiškai nelaimingi. Nevisaverčiai, nelaimingi žmonės laukia laimės iš kito. Tai yra santykiai iš trūkumo. O jei mums kažko trūksta, kaip mes galime tai duoti ar dalintis? Niekaip.
Moterys dažnai sako – nebegaliu būti su juo, bet ir be jo negaliu... Tiesa, visa tai tinka ir vyrams.
Kita vertus, kai esi toksiškuose santykiuose, gerai ir negali būti. Tai nebūtinai reiškia, kad žmogus yra iš esmės blogas.
Pasitelkime medžių analogiją. Kai moteris teka už beržo žinodama, kad tai beržas, ir jis jai tinka, viskas yra gerai. Tačiau jeigu ji teka už beržo tikėdamasi, kad vieną dieną jis taps klevu, uosiu arba ąžuolu, tai jau yra problema.
Apskritai su beržu viskas yra gerai. Tačiau jis negali pasikeisti tik todėl, kad to nori moteris ar jis pats. Todėl labai svarbu pačioje pirmoje santykių stadijoje išsiaiškinti, kas mes esame, ar sutampa mūsų keliai, ir neapsimetinėti, kad esame tuo, kuo nesame. Jokių manipuliacijų, jokių savęs pagražinimų, jokių norų nematyti realaus žmogaus bei jokių „nieko – po vestuvių pasikeis“. Nepasikeis. Beržas yra beržas. Ir tai yra gerai. Tik pasirinkti reikia teisingai sau.
– Kaip konkrečiau įvardintumėte, kas yra toksiški santykiai?
– Pirmiausiai tai smurtas – fizinis, psichologinis, finansinis, išnaudojimas, manipuliacijos ir pan. Įsivaizduokite patį blogiausią scenarijų ir suprasite, kas yra toksiški santykiai. „Neskanu“ – tai lengva stadija. Dažniausiai tai yra „pavojinga“ – gyvybei, psichinei sveikatai, finansinei padėčiai, vaikams.
Kai į mane kreipiasi toksiškuose santykiuose esančios moterys, jos būna pasiekusios ribą – sugriuvusi jų fizinė sveikata, pakrikusi ir išsekusi psichika, slegia didelės finansinės bėdos, nes pasitikėjo partneriu. Tačiau iš savo patirties žinau, kokia stipri ši priklausomybė. Moterys dažnai sako – nebegaliu būti su juo, bet ir be jo negaliu... Tiesa, visa tai tinka ir vyrams. Ši priklausomybė labiau būdinga moterims, bet taip pat neaplenkia ir vyrų.
– Jei yra fizinis smurtas, viskas labai akivaizdu. Kaip pasireiškia kitokios, ne tokios tiesioginės smurto formos?
– Įdomu tai, kad toksiškus santykius išgyvenanti moteris dažniausiai daug pasiekusi darbe, versle, jai sekasi daryti karjerą, o šeimoje ji jaučiasi nevisavertė, brokuota ir nieko verta. Viskas arba daug kas, ką ji daro, kaip ji atrodo, kaip galvoja, ką jaučia, kaip elgiasi, antrajai pusei yra netinkama ir tai nuolat pabrėžiama.
Kartais prieinama iki tokio absurdo, kad vyras jai aiškina, jog ji visiška nemokša, nes nežino, kad, pavyzdžiui, salotas reikia pjaustyti kubeliais, o dulkes valyti – tik iš kairės į dešinę. Tokia nuolatinė kritika moters savivertę numuša „žemiau plintuso“. O blaivia saviverte priklausomos nuo skaudžių santykių moterys ir taip nepasižymi. Kai esi visiškai pasinėrusi į santykius, tu net nesupranti, kad vyras priekaištauja dėl visiškos nesąmonės.
Moteris ima jaustis visiškai bloga šeimininkė, bloga mama, bloga žmona, visame kame ji yra niekam tikusi, o tai reiškia – neverta meilės. Ir visomis likusiomis savo jėgomis bando tą „meilę“ užsitarnauti. Nors meile čia net nekvepia, tai liga. Galiausiai moteris jaučiasi visiškai „praradusi save“ ir nebeturi jėgų atskirti realybės nuo partnerio manipuliacijų.
Kai esi visiškai pasinėrusi į santykius, tu net nesupranti, kad vyras priekaištauja dėl visiškos nesąmonės.
Tačiau įdomiausia, kad tokiuose santykiuose jos „nemuša“ abiem rankomis: iš principo jai nuolat sakoma, kad iš principo ji „gera“, tereikia nors šiek tiek „pasistengti“, nors jau ir taip ji visą save atiduoda iki išgręžimo ir jau nebežino, kaip dar save perdaryti.
– Kyla natūralus klausimas – kodėl moteris su tokiu vyru toliau gyvena?
– Todėl, kad prie tokio santykių užterštumo ji įpratusi nuo vaikystės, tokius santykius ji jau patyrusi savo tėvų šeimoje (įtampą, kritiką, nepagarbą, jausmą, kad meilę reikia užsitarnauti).
Tai galima palyginti su maistu. Mes turime savo mėgstamus patiekalus ir paprastai visur ieškome to paties skonio. Pavyzdžiui, obuolių pyragas skaniausias toks, o šaltibarščiai – tokie. Lygiai taip pat ieškome ir santykių skonio. Nors logiškai suprantame, kad tokių santykių nenorime, nesąmoningai ieškome jų būtent tokių.
Tai reiškia, kad mes sergame. Jeigu negalime susirasti toksiško partnerio, susirandame tokių draugių, tokį darbą, apsistatome nekomfortiškais žmonėmis. Tiesiog su saugiu visomis prasmėmis partneriu mes nemokame gyventi, mes neturime tokios patirties. Kas negyveno tokiuose santykiuose, neturi šio sutrikimo, nesupras. Sveiku protu daugeliui nesuvokiama, kaip galima taip kankintis.
Man pačiai prireikė labai daug laiko suprasti, kad taip neturi būti. Šešerius metus gyvenau labai toksiškuose santykiuose ir jau nebežinojau, ką dar galiu savyje perdaryti ir pakeisti, kad užsitarnaučiau bent truputį meilės, palaikymo, priėmimo. Kol nepamilau savęs ir nesusivokiau, kad aš esu ta, kuri turi save mylėti, apkabinti ir palaikyti.
Metų prireikė, kol man pasidarė nebekeista, kad ant manęs nerėkiama, kad man niekas neaiškina, kokia esu nevykėlė.
Po antrų skyrybų praėjo jau pusantrų metų. Daugiau kaip metus esu sveikuose santykiuose. Ir metų laiko prireikė, kol man pasidarė nebekeista ir komfortiška, kad ant manęs nerėkiama, kad aš, paprašiusi pagalbos, jos sulauksiu be priekaištų, kad man niekas neaiškina, kokia esu nevykėlė ir kad turėčiau pasistengti pati susitvarkyti. Man reikėjo laiko įsitikinti, kad nuo manęs nepriklauso partnerio nuotaika, finansai, norai, įkvėpimas ir pan., kad nereikia nuolat galvoti apie tai, ar sugebu jį motyvuoti, sudominti, kažkaip jo dieną padaryti gražesnę.
Tik problemiškuose santykiuose, kuriuose neturime kuo kvėpuoti, mums reikia įvairiausių įkvepiančių dogmų ir mokymų, mums reikia nuolatinės vilties, nes būtent viltis, kad aš dar pasistengsiu, pakeisiu save, verčia mus tęsti šiuos santykius. Kai vyras nelaimingas santykiuose, jis perdarinėja partnerę. Kai moteris jaučiasi blogai santykiuose, ji mokosi, gražinasi, keičiasi, dirba su savimi – iš visų jėgų eina savęs perdarymo keliu.
Viena vertus, tai gerai, bet moteris tai daro ne dėl savęs, o tam, kad ji taptų tokia, kurią vyras pradėtų gerbti ir mylėti: „Jis pagaliau supras, kokia aš vienintelė bei nepakartojama ir kaip kiauliškai jis iki šiol su manimi elgėsi!“ Kitaip tariant, dirba su savimi tam, kad vyras ją padarytų laimingą.
Kai nebelieka vilties, įvyksta stebuklas (tik prieš tai gili emocinė duobė) – ji pradeda laimę kurti nuo savęs, pradeda daryti save laimingą ir užsiima savo norais bei poreikiais. Tuomet ji sportuoja ne dėl to, kad jos užpakalis būtų gražus, toks, koks patiktų vyrui, bet kad ji jaustųsi sveika, sportiška, turėtų daugiau jėgų. Ji viską daro dėl savęs, net šypsosi dėl savęs, nes jos vidus šypsosi.
– Nuo ko jūs pati pradėjote atsitiesimo kelią?
– Pirmiausiai kreipiausi į psichologą. Man reikėjo suprasti, kaip veikia mano liga ir kaip man reikia gydytis, kas yra normalu ir kas yra nenormalu. Sunkiausia man buvo suprasti, kad aš esu normali, kad nesu brokuota, o tiesiog sergu. O jeigu tai yra liga, vadinasi, įmanoma pasveikti.
Kai yra labai blogai, mes turime prisigalvoti šimtą vieną veiklą, susikurti didžiulę įtampą išorėje, kad nejaustume, kaip jaučiamės.
Supratau, kad man nereikia savęs perdarinėti, priešingai, man reikia vėl sugrįžti į save ir atsirinkti, ko aš noriu, kokie yra mano esminiai poreikiai. Kaip mažas vaikas pradėjau viską tikrinti: šitą muilą perku todėl, kad aš jo noriu, ar todėl, kad jam patikčiau ir gaučiau pagyrimą dėl stilingo buteliuko dizaino? Šitą suknelę perku todėl, kad ji man patinka ar kad jam patikčiau? Įdomu tai, kad vyro jau seniai nebuvo šalia, bet aš su juo dar ilgai mintyse tariausi prieš kažką nusipirkdama ar priimdama bet kokį sprendimą.
Tai ir yra priklausomybė. Moterims, kurios nepatyrė tokių santykių, visa tai gali skambėti keistai. Tačiau mes taip stipriai prarandame save, tiek daug investuojame į kito laimę, kad net atrodo, kad norime to paties.
– Ar galite sakyti, kad iš šios priklausomybės išsivadavote?
– Mes visada turėsime polinkį šiai priklausomybei. Kaip nėra „nebe narkomanų“, yra buvę narkomanai, taip ir čia. Todėl būtina save stebėti, kad nesiimtume senų įpročių.
Kaip atsispirti? Jeigu aš sergu cukriniu diabetu, žinau, kokių produktų negaliu valgyti. Iš pradžių dar bandau jų paragauti, bet pasijuntu blogai. Po kurio laiko vėl ragauju – ir vėl skaudžios pasekmės. Galiausiai po trečio ar ketvirto karto suvokiu, kad geriau to nedaryti. Taip ir moterys palaipsniui susipažįsta su savo priklausomybe. Žinant savo ligą galima ją kontroliuoti ir vengti savo silpnybių.
Man buvo lengviau, kadangi turėjau „blaivią“ draugę, kuri kantriai ilgus metus laukė, kada aš praregėsiu. Ji vis manęs paklausdavo: „Vaida, kaip tu iš tikrųjų jautiesi šiuose santykiuose?“ O aš atšaudavau, kad man viskas gerai ir vis gerėja, esu užsiėmusi įvairiausiomis veiklomis ir neturiu kada liūdėti.
Dauguma moterų, turinčių šeimoje nesveikus santykius, elgiasi panašiai. Mat kai yra labai blogai, mes turime prisigalvoti šimtą vieną veiklą, susikurti didžiulę įtampą išorėje, kad nejaustume, kaip jaučiamės. Mums reikalingi didžiuliai adrenalino kiekiai kraujyje, kad nejaustume tos slegiančios būsenos, kuri mus dažniausiai persekioja nuo vaikystės.
Visi manimi žavėjosi kaip supermama, kuri spėja viską. Tačiau aš kitaip būčiau tiesiog neišgyvenusi.
Bėgdama, lėkdama pagimdžiau dar du vaikus ir vedžiau daugybę mokymų tiek internetu, tiek didžiulėse salėse. Visi manimi žavėjosi kaip supermama, kuri spėja viską. Tačiau aš kitaip būčiau tiesiog neišgyvenusi. Man reikėjo nuolatinio veiksmo, nuolatinio streso. Buvo taip sunku ir skaudu, jog visiškai sustojusi tos realybės nesugebėčiau išgyventi.
Kai pagaliau po daugybės ieškojimų savyje vis labiau ir labiau jaučiausi saugi, pradėjau lėtinti tempą. Iš didžiojo Vilniaus sugrįžau į gimtąją mažąją Klaipėdą, nes pajaučiau, kad čia tempas lėtesnis ir gyventi vienai su trimis vaikais paprasčiau. Ir kai man jau buvo gera su savimi, sutikau žmogų, su kuriuo patyriau, kas yra sveiki santykiai.
Prisimenu, kai sulėtinau tempą, gerą pusmetį viduje vis kirbėjo – bet juk reikia kažką daryti! Tačiau iš tiesų man nieko nereikėjo daryti, tik auginti vaikus ir užsiimti mėgstama veikla tiek laiko, kiek lieka nuo vaikų.
Turiu tris mergaites, ir pagaliau suvokiau, jog jeigu aš su jomis dabar nepabūsiu, vėliau joms manęs nelabai ir reikės. Visada norėjau didelės šeimos, bet realiai iki tol vaikų neauginau, labai daug dirbau, visada turėjau auklę, o kartais – net dvi, nes nuolat bėgdavau, stengiausi būti nuostabiai tobula. Dabar esu nepaprastai laiminga, kad tiesiog galiu būti. Būti savimi.
Šiuo metu penkias dienas būnu su dukromis, dvi dienas konsultuoju moteris. Ir jaučiu, kad gyvenu savo lengvą, paprastą, man neapsakomai prasmingą gyvenimą. Man dažnai sako, kad turbūt esu labai stipri moteris, kad galiu pasakoti apie savo skaudžius išgyvenimus ir patirtis. Nežinau, ar esu stipri, tačiau žinau, kad skaudžių patirčių žaizdų gylis matuojamas slaptumu. Kuo viskas slapčiau, tuo sunkesnė yra patirtis.
Mano tėtis mušė mamą, tačiau niekas daugiau apie tai nežinojo. Tuomet atrodė, kad visos šeimos normalios, tik mūsų – ne.
Pavyzdžiui, mano tėtis mušė mamą, tačiau niekas daugiau apie tai nežinojo. Tuomet atrodė, kad visos šeimos normalios, tik mūsų – ne, nors iš tiesų, kai dabar kalbamės su moterimis, taip gyveno apie pusę šeimų. O tėvų santykiai tiesiogiai veikia vaikus, nes tai yra tarsi oras, kuriuo kvėpuojame.
Jeigu su vaiku yra kalbama, aiškinama, kad tai nenormalu, nepriimtina, išaugusi moteris turės polinkį problemiškiems vyrams, tokie vyrai ją trauks, bet ji stengsis tokio vyro nesirinkti, ir didelė tikimybė, jog sugebės santykius įvertinti blaiviau.
Jei moteris užaugusi šeimoje, kurioje apie realią situaciją nekalbama visiškai, kurioje mama kartais tik prapliumpa ant tėčio keiksmais, bet iš esmės gyvena su juo toliau ir vaidina laimingą, naktį primušta ryte bendrauja tarsi nieko nebuvo nutikę, tokia moteris nesąmoningai pasirenka į tėvą panašų vyrą, nes nuo vaikystės susigyvenusi su paradoksu: mama kenčia, bet tėtis kaip ir geras. To neišgyvenus sunku suprasti. Todėl visada rinkitės, kam atsiverti, ypač, jei bijote kritikos. Aš nebebijau. Todėl ir dalinuosi.
– Kaip apibūdintumėte netoksiškus santykius?
– Jei santykiai įtempti, mes nuolat galvojame apie partnerį – kaip čia bus, kas čia bus. Sveikuose santykiuose yra partnerystė. Aš netikiu meile ir manau, kad tokio dalyko apskritai nėra.
Meilę apibūdinu kaip malonumą, visišką saugumą ir komfortą kartu. Nėra jokios įtampos, nėra jokio pavojaus, nepagarbos. Jeigu žmogus žino, kad ten man skauda, jis antrą kartą ant žaizdos nelips. Jis neateina būti mano mokytoju, kad išsigydyčiau savo žaizdas. Tokie santykiai ypač pavojingi – turite reikalų su narcisizmo požymių turinčia asmenybe.
Esu įsitikinusi, kad partnerį reikia rinktis blaiviai. Įsimylėjimas yra būsena, kai mums viduje tuščia ir mes norime kažkuo užsipildyti. Ir štai pamatome potencialų gelbėtoją. Didžiulė aistra ir drugeliai pilve dažniausiai rodo, kad santykiai bus toksiški.
Įsimylėjimas yra būsena, kai mums viduje tuščia ir mes norime kažkuo užsipildyti.
Tai tas pats, jeigu prekybos centre pamatytume batelius, nuo kurių apsalo širdis. Mirštame, kaip jų norime. Nesvarbu, kad jų dydis šiek tiek per mažas – nieko, išsitampys, na tai kas, kad neodiniai. Kulniukas per aukštas vaikščiojimui, bet aš jų taip noriu!
Ir ką? Jau per pirmą pasivaikščiojimą paaiškėja, kad pusės dydžio trūksta, kad jie nesitampo ir nutrynė iki žaizdų. Grįžusios metame batelius į kampą, suprantame, kad daugiau gyvenime jų nesiausime, bet taip gaila, tiek pinigų sumokėta ir jie tokie gražūs... Ir vėl aunamės, ir vėl verkiame...
Meilė iš pirmo žvilgsnio yra tokia. Jei mes neįvertinome batelių blaiviai, ne bateliai kalti, o mūsų neblaivus pasirinkimas. Taip pat ir santykiuose – reikia žinoti, kaip tas žmogus gyvena, kaip jis reaguoja įvairiose situacijose, kokios jo gyvenimo gairės, ar sutampa mūsų gyvenimo tempas, ar norime tų pačių dalykų.
Pavyzdžiui, 35 metų moteriai vyras sako, kad vaikų norėtų, bet po kokių penkerių metų. Ką tai reiškia? Kad jis vaikus gimdys su kita moterimi. O moteris tyli – kaip čia dabar apie vaikus kalbėti? Tačiau aptarti būtina viską, kitaip vėliau reikės dėl to kentėti ar net skirtis.
Po antrų skyrybų, kai jau jaučiausi ramiau, dariau pasimatymų terapiją. Ėjau į pasimatymus ne vyro ieškoti, man buvo labai gera vienai, bet pamatyti, jog „visokių vyrų yra šiame pasaulyje“. Kai išsilaisvini iš toksiškų santykių, atrodo, kad ką tik nuo pečių nusimetei keletą maišų bulvių. Tu atsistoji ant žemės savo kojomis ir pamatai, koks didelis pasaulis, kaip gera ir įdomu jame gyventi.
Tačiau pasiveja mintys: man sakė, kad aš niekam tikusi, man sakė, kad niekam su trimis vaikais nebūsiu reikalinga. Taigi bandžiau sau įrodyti, kad esu dar kažkam reikalinga. Tačiau atsakymas paprastas – man labai svarbu, kam aš reikalinga, kol nesu reikalinga sau.
– Kaip siūlėtumėte rinktis vyrą?
– Esminis sutrikimas mūsų ligoje – įsitikinimas ir viltis (kuri niekada nemiršta), kad kitas žmogus mane padarys laimingą. Tai ateina iš klaidingo supratimo, kad mes visi esame tik pusė obuolio. Iš tiesų taip nėra. Puselė yra neįgalus žmogus, kuriam trūksta laimės, džiaugsmo, pilnatvės. Ir jis ieško antros puselės, kuri prisijungs ir padarys jį laimingą.
Tačiau kai tu esi visas obuolys ir pradedi santykius su kitu visu obuoliu – viskas visiškai kitaip. Nieko nereikia daryti laimingu – jis jau laimingas. Nieko nereikia motyvuoti, skatinti palaikyti – nes jis pats save skatina, jį motyvuoja gyvenimas. Žmogus pats iš savęs visavertis.
Per pasimatymus dariau tokį testą: „Esu du kartus išsiskyrusi, turiu du verslus, tris vaikus ir dar keturių noriu.“ Ir stebėdavau reakciją.
Mes tiesiog nepradedame santykių su žmogumi, kuris nuo pat pradžių kelia problemų, įtampos, streso. Nes jei tau nuolat blogai su savimi, dviese bus tik dvigubai blogiau, ir tai elementaru. Jei vienam gerai, dviese turi būti dvigubai geriau. Kitaip – kokia prasmė?
Tik esant vidiniam komfortui, visiškai pilnatvei viduje, galima rinktis vyrą. Jeigu vidinio komforto nėra, partnerio dar nereikia rinktis. Tuomet užsiimkite savimi, sveikite nuo polinkio nesveikiems santykiams. Pasaulyje daugybė naudingų veiklų ir be vyrų paieškos. Jeigu nori pilno obuolio, pirmiausiai užsipildyk save.
Kartais sakoma, kad moteriai būtinai reikia vyro. Nemanau. Pirmiausiai moteriai reikia pačios savęs. O tuomet galime ieškoti, ar yra kur nors žmogus, su kuriuo taip pat gera, kaip su savimi. Jei yra, natūraliai mums norėsis su juo būti daugiau laiko – gerti kavą, kažkur keliauti ir pan. Tiesiog visiškas komfortas kartu (be jokio melo sau ir noro jam įtikti).
Norint tai suprasti, neužtenka nei savaitės, nei mėnesio, tai reikia tikrinti ilgiau. Nereikia skubėti. Verslo partnerį ar darbuotoją mes renkamės ypač kruopščiai, o žmogus projektui, kuris svarbiausias gyvenime, sutinkame kažkaip atsitiktinai ir kažkaip gyvename kartu. Va, ir santykiai su juo būna kažkokie.
– Kaip pirmo pasimatymo metu atpažinti toksiškus santykius?
– Pirmiausiai pajauskite, ar jums komfortiška – galite jaustis savimi ar norite pasirodyti geresnė nei esate iš tiesų? Jei apskritai prie vyrų negalite būti atsipalaidavusi ir tokia, kokia esate, neikite į pasimatymus, o užsiimkite meile sau ir vaikystės žaizdų gydymu.
Bendraujant su vyru labai verta paklausti, ką žmogus veikia gyvenime, kodėl išsiskyrė su ankstesniu partneriu, kokios svajonės, ką mėgsta ir t. t. Stebėkite, kaip jis apie tai pasakoja. Jei bando kažką nuslėpti, kalba miglotai, toks bus ir ateityje. Aš per pasimatymus dariau tokį testą: „Esu du kartus išsiskyrusi, turiu du verslus, tris vaikus ir dar keturių noriu.“ Ir stebėdavau reakciją.
Sakoma, kad moteriai būtinai reikia vyro. Nemanau. Pirmiausia moteriai reikia pačios savęs.
Būdavo taip linksma matyti, kaip dėl kurio nors punkto vyrų akys išsiplečia. Kas kam baisu. Bet kaip gera sužinoti, kad jam tokia mano realybė netinka per pirmą pasimatymą, o ne po keliolikos metų kartu. Taupome vienas kito brangų laiką. Dar keturių vaikų aš nenoriu, bet tai buvo puikus testas, kol radau tą, kurio niekuo nepavyko išgąsdinti...
Jeigu vyras nuolat kalba, kokios jo buvusiosios buvo išnaudotojos, kaip jo niekas niekada nesuprato, koks jis apskritai vargšas, reikėtų nuo tokio vyro bėgti. Arba jeigu jis pasakoja, kaip visos jį apgaudinėja, turėtumėte žinoti, kad apgaudinės ir jus arba jums teks būti ta apgaudinėtoja. Jeigu nuolat kalba, kokia brangi jam mama ir kaip be jos gyventi negali, labai gerai, kad jis myli mamą, bet tai reiškia, kad turėsite stiprią konkurentę, kurios nukonkuruoti beveik neįmanoma (nebent sulauksite jos mirties anksčiau nei savo išprotėjimo).
Jeigu vyras turi kokią nors priklausomybę, kuri akivaizdžiai matosi, taip pat reikia bėgti. Nemanykite, kad kai su jumis pagyvens – nebegers. Jei tai ir įmanoma, kam jums tokios problemos, kai pasaulyje daug sveikų ir sveikesnių vyrų?
„Bet aš visą gyvenimą liksiu viena!“ Tai rodo, kad turite polinkį prisirišti ir iš baimės; užuot sulaukusios savo žmogaus, griebsite tą, kuris pasitaikė (o tai ateityje baigsis skyrybomis). Toks didžiulis skyrybų procentas todėl ir yra, kad mes nebemokame rinktis. Mes pasiduodame impulsui ar baimei likti vienoms. Aš labai gerai tai suprantu. Nuėjau šį skaudų blaivėjimo kelią.
