– Migle, kiek laiko dirbate centre?
– Dirbu daugiau nei metus. Esu socialinė darbuotoja ir savanorių koordinatorė.
Kaip socialinė darbuotoja, atėjusiems į centrą žmonėms pagelbėju, nukreipiu, palydžiu, atsižvelgdama, kokios pagalbos ar paslaugos jiems reikia. Socialinio centro „Betanija“ darbuotojai konsultuoja dėl socialinių išmokų, būsto, darbo paieškos bei kitais klausimais, turime ateinantį teisininką, kuris atsako į rūpimus klausimus.
– Vasaros gale centro darbuotojai pradėjo rūpintis taip vadinamais gatvės žmonėmis. Vieni neturi pastogės, kiti turi, bet laiką leidžia gatvėje. Kokį vaizdą susidarėte per tuos kelis mėnesius?
– Dirbti su žmonėmis, kurie ateina į centrą, yra viena. Čia ateina skurdžiai gyvenantys senjorai, negalią turintys, vieniši. Tačiau gatvėje yra tie, kurie mūsų centro nepasiekia, todėl ir sumanėme plėsti savo veiklą, užgriebti daugiau, pamatyti ir ištiesti pagalbos ranką tiems, kurių daugelis matyti nenori.
O tų žmonių gatvėje, kaip įsitikinau, yra įvairių: vieni išties susiduria su benamyste, kiti tiesiog jaučiasi vieniši, niekam nereikalingi. Visokių yra.
– Už kiekvieno jų slypi likimas: vieni benamiais tapo dėl sukčių, skolų ar nedorų vaikų, kiti tiesiog namus prarado dėl ydingo gyvenimo būdo. Bandau įsivaizduoti tų žmonių jausmus – juk baziniai poreikiai susvyravę: stogo nėra, pinigų išgyvenimui stinga, nusiprausti po šiltu dušu – svajonė... Turėtų smarkiai kirsti per psichiką ir formuoti žmogaus būdą: veikiausiai toks asmuo bus užsisklendęs, viskuo nepatenkintas. Kaip užmezgate ryšį su gatvės žmonėmis?
– Įvairių situacijų pasitaiko. Ne visi gatvėje atsidūrę žmonės yra benamiai. Yra tokių, kurie turi kur gyventi, tačiau jaučiasi labai vieniši ir būna gatvėje, kad bet tiek jaustųsi esantys pasaulio dalimi. Tarkim, kasdien sėdi ant suoliuko ir maitina balandžius. Pamatę tokį žmogų mes tikrai jo neužpuolame su klausimais, kas esi ir kodėl čia sėdi (šypsosi). Tiesiog stebime aplinką ir po truputį mezgame ryšį – prisėdame, užkalbiname, pasakome, kas mes tokie esam. Taip ir bendraujame.
Tiesa, iš pradžių, ne visi mus prisileidžia, būna baugštūs, nepasitikintys, užsisklendę. Tačiau sutinki žmogų netyčia kitoje situacijoje, vėl pasisveikini, nusišypsai, jau, žiūrėk, jis pripranta, jau pats sveikinasi, užkalbina, nori atsiverti. Bendravimas – tai procesas, abi pusės daro žingsnius.
Pastebėjau, kad jiems svarbu pajausti žmogų, tikėti, kas jis ateina su gerais ketinimais, tada jau mezgasi tvirtesnis ryšys. Ne visi, bet dalis gatvės žmonių turi apsauginį kiautą, kurį reikia pamažu nulukštenti. Pabendravę jie bent jau žino, kad yra toks socialinis centras „Betanija“, kur jie gali gauti pagalbos, maisto ar tiesiog ateiti pabendrauti.
Turime atnaujintą dienos centrą, kuris šaltuoju sezonu yra ypač svarbus. Čia kviečiame žmones sušilti, atsigerti arbatos, suvalgyti sumuštinį – mes visa tai suteikiame.
– Būtent atsižvelgdami į šalčius, ketvirtadienį jūsų centro darbuotojai ir savanoriai Vilniaus Tuskulėnų parke benamiams dalijo miegmaišius. Atsiras teisuolių, kurie pareplikuos, jog suteikdami jiems pagalbą, tik darome meškos paslaugą – tie žmonės nesikeis, o tik lauks, kas jais pasirūpina. Sakykite – padėti jiems yra teisinga?
– Manau, kad taip, teisinga, nes nepadėti būtų žiauru. Nėra vienodų žmonių, vienodų jų likimų. Norėdami išspręsti jų benamystę, mes negalime jų atstumti ir nurašyti. Mes bent turėtume ir pradžių prieiti ir užmegzti tą žmogišką kontaktą, kad išgirstume jų lūkesčius, poreikius, kad suprastume, ko jie nori, ir tik tada jau žiūrėtume, kuo galime jiems pagelbėti.
Neatstumkime savo žmonių, parodykime daugiau atjautos, rūpesčio ir supratimo.
O jei būsime jų atžvilgiu nusiteikę priešiškai, reguliuosime jiems gyvenimą, traukdami iš po balkonų ir sakydami, kad eitų jie į nakvynės namus, tai nieko taip ir nepasieksime. Gal tą kartą nueis, bet tada ir vėl grįš gyventi po balkonu. Neatstumkime savo žmonių, parodykime daugiau atjautos, rūpesčio ir supratimo.
– Grįžkime į centrą. Turbūt senjorų ateina daugiausia? Ta visuomenės dalis labiausiai vargsta.
– Taip, senjorų turime išties nemažą dalį. Bet sulaukiame ir negalią turinčių, kurie stokoja maisto. Ateina ir nepasiturintys, kurie turi stogą virš galvos, tačiau be patogumų, tad centre jie gali nusiprausti.
Nereikėtų suprasti, kad pagalbos kreipiasi tik vieniši ir skurdžiai gyvenantys, ne. Kiti turi vaikus, anūkus, tačiau vargingai gyvena, jiems nepakanka pinigų išsilaikyti, tarkim, susimoka už būstą, tačiau negali kasdien nusipirkti maisto. Mes čia jiems duodame maisto paketų. Padedame, kuo galime.
– Šiltas žodis, supratimas ir išklausymas gali būti svarbiau už duonos kąsnį ar švarų drabužį. Dirbate metus – ar tuo įsitikinote?
– Bendravimas yra vienareikšmiai svarbus. Į centrą ateina ir vienišų žmonių, kurie nori tiesiog pasikalbėti, pasitarti, jaustis reikalingi ir išklausyti. Jiems itin svarbu žinoti, kad jei nutiks kokia bėda, jie iškart turės, kur ateiti, ir žinos, į ką kreiptis, kam skambinti. Tai pagyvenusiems žmonėms suteikia taip reikalingo saugumo, išvaduoja nuo nežinomybės ir, žinoma, sumažina vienišumo jausmą.
Taip, kantrybės reikia turėti, bet kai dirbti patinka, kai matai prasmę, tai nėra jokia kančia. Man patinka bendrauti, padėti ir matyti, kaip žmogus nušvinta, sutvirtėja, jaučia turįs atramą. Tai tikrai, kaip sakote, svarbiau už duonos kąsnį.
Man patinka bendrauti, padėti ir matyti, kaip žmogus nušvinta, sutvirtėja, jaučia turįs atramą.
Štai priešais mūsų centrą gyvena viena močiutė, iš savo daugiabučio, kuriame gyvena, mato mūsų kiemą. Tai kai išeinu iš darbo, ji būna laukia, kada pasimojuosim. O jei kelias dienas nepasimatome, kai ateina pasiimti maisto, iškart teiraujasi: „O kur jūs buvot? Nemačiau jūsų, pasigedau.“ Užmegzti ryšius yra viena, o juos palaikyti – jau kas kita. Taigi tas palaikymas yra abipusis.
– Minėjote apie žmonėms siūlomą pagalbą. Kokios jiems dažniausiai reikia? Su kuo nesusitvarko senyvi žmonės? Kokių įgūdžių jiems trūksta?
– Bene opiausia problema – šiuolaikinės technologijos. Tarkim, karantino laikotarpiu žmonės buvo skatinami registruotis nuotolinei konsultacijai – pas gydytoją, pašalpai gauti ar reikėjo sutvarkyti dokumentus socialiniam būstui gauti. Tai tie dalykai mūsų žmones, su kuriais dirbame, labai gąsdina. Jie labai įtariai žiūri į valdiškas institucijas, nepasitiki, baiminasi. Mes padedame tas baimes įveikti. Netgi prašymą jiems parašyti – misija neįmanoma.
Jie labai įtariai žiūri į valdiškas institucijas, nepasitiki, baiminasi. Mes padedame tas baimes įveikti.
Būna atvejų, kai žmonėms reikia susitvarkyti asmens dokumentus, leidimus laikinai gyventi, tai palydime juos į Migracijos tarnybą. Be dokumentų juk negali nei būsto prašyti, nei pašalpų. Kai einame kartu, jiems būna drąsiau, patikimiau. Vieni jie dažnai tose institucijoje nesusigaudo, nesupranta, ką jiems sako, bijo klausti, ir išeina nieko nepešę.
– Statistika sako, kad pandemija pagausino skurstančių žmonių skaičių. Veikiausiai tą pajuto ir centrai. Daugiau sulaukiate žmonių?
– Taip, labai pajutome. Jų ateina dvigubai daugiau, t. y. anksčiau, kai dar veikė valgykla, per dieną apsilankydavo 120–150 vargingai gyvenančių žmonių, o dabar maisto paketų ateina pasiimti ir per 300. Ypač jų pagausėja prieš šventes – pernai sulaukėme net 400.
– Migle, kaip jūs per metus pasikeitėte, dirbdama šį darbą?
– Anksčiau dirbau socialinį darbą su vaikais ir paaugliais, bet man patinka, kur esu dabar. Jaučiuosi, kaip sakoma, esanti savo vietoje. Galiu padėti, išklausyti, manęs neerzina nei atėjusiųjų kvapai, nei išvaizda. Man smagu, kad galiu būti naudinga ir reikalinga. Jaučiu pasitenkinimą savo darbu.
