Mangirdas sako, kad net ne jis susirado šį darbą, o pats darbas atrado jį.
„Planavau ieškoti taksisto darbo, tuomet draugė netikėtai rado Socialinio taksi darbo skelbimą ir pasiūlė pabandyti. Neslėpsiu, man šis darbas buvo milžiniškas išlipimas iš komforto zonos, tačiau stengiausi baimei nepasiduoti“, – atvirauja pašnekovas.
Prie geltonos spalvos taksi automobilio sėsti gali toli gražu ne kiekvienas. Šis žmogus privalo turėti tam tikrų, anot Mangirdo, svarbių šiame darbe savybių.
„Manau, atsakingumas, nuoširdus noras padėti klientams ir tuo pačiu kantrybė, pastaroji šiame darbe labai svarbi“, – įsitikinęs jis.
Darbas – ir pramoga
Mangirdas puikiai pamena pirmuosius susitikimus su klientais, kai, priešingai nei dabar, nelabai ką nutuokė apie šį darbą.
„Buvo baisu įžeisti, kažkaip ne taip pasižiūrėti, norėdamas padėti neįsivaizdavau, nuo ko pradėti, turėjo praeiti keli mėnesiai, kol apsipratau, artimiau susipažinau su nuostabiais mūsų klientais ir galiausiai visos baimės išnyko.
Šiandien savo darbą kartu vadinu ir pramoga: keliaujame, bendraujame ir svarbiausia – visada esu pasiruošęs kiekvienam padėti įvairiausiose situacijose“, – sako Mangirdas.
O iššūkių kasdien tikrai netrūksta.
„Galbūt žmogus, kuriam reikia pagalbos, tądien jausis silpniau, tuomet ir kelionė užtruks ilgiau. Kartais tenka sustoti, nusiraminti ir suprasti, jog yra dalykų, kurių negalima ir nereikia skubinti“, – atvirauja pašnekovas.
Kartais tenka sustoti, nusiraminti ir suprasti, jog yra dalykų, kurių negalima ir nereikia skubinti, – atvirauja pašnekovas.
Ne tik iššūkiai, bet ir nuotykiai neatsiejama šio darbo dalis. Vienas labiausiai įstrigusių Mangirdui įvyko praėjusią žiemą Kaune.
„Paprastas užsakymas nuvežti klientą į geležinkelio stotį vos netapo tragedija, tačiau dabar prisiminimai kelia šypseną.
Viskas vyko sklandžiai, kol pamatėme, jog scooteris (el. vežimėlis) tiesiog netelpa į automobilį. Tą žvarbų žiemos rytą, neliko nieko kita, kaip tik važiuoti atskirai, nes vežimėlio, į kurį klientas būtų galėjęs persėsti, neturėjome, o laikas spaudė. Pavėlavus į traukinį, klientas būtų nespėjęs į skrydį iš Vilniaus!“, – pasakoja jis.
Taigi, pirmiausia per pusnis reikėjo nusigauti iki pagrindinio kelio.
„Klientė važiavo savo elektriniu vežimėliu, o aš padėjau jai išlaviruoti tarp automobilių provėžų. Pasiekus pagrindinį kelią, klientė toliau važiavo geležinkelio stoties link, o aš tekinas lėkiau į automobilį. Pavijęs klientę, visokiausiais gestais darbo dienos ryt, iš automobilio reguliavau eismą pagrindinėse Kauno gatvėse, kol galiausiai kartu, bet atskirai ir svarbiausia - sėkmingai pasiekėme Kauno geležinkelio stotį“, – pamena Mangirdas.
Kol susikrovė daiktus į traukinį, jo durys užsidarė, ir Mangirdas kartu su kliente pajudėjo Vilniaus link – be jokių daiktų ar piniginės.
„Galiausiai išlipau kitoje stotelėje ir laukiau traukinio atgal, visas dar vos kvapą gaudydamas“, – šiandien juokiasi jis.
Jei tik aplinka būtų draugiškesnė....
Vyro teigimu, negalią turintys žmonės dažnai susiduria su problemomis, kurias jie ir padeda spręsti.
„Pavyzdžiui: žmogui, kuris juda elektriniu vežimėliu ir sunkiai valdo kūną, net mažiausias kelių centimetrų slenkstis dažnai tampa neįveikiama kliūtimi, ypač jeigu jis tuo metu yra vienas. Rankai nuslydus nuo elektrinio vežimėlio valdymo svirteles, nelieka nieko kita, kaip tik kviestis ką nors į pagalbą. Taip pat, tokią negalią turintis žmogus, priėjęs prie pėsčiųjų perėjos, negali priglausti rankos prie šviesoforo įjungimo mygtuko ir ramiai laukti žalios šviesos“, – vardija Mangirdas.
Taip, tam yra artimieji ir socialiniai darbuotojai, tačiau dažnai tokiose situacijos žmogus galėtų savimi pasirūpinti ir pats, jeigu tik aplinka būtų pritaikyta - draugiškesnė.
„Dažnai net nepagalvojame, ką reiškia neregiui nueiti į parduotuvę pasiimti ko nors užkąsti arba kaip žmogui vežimėlyje išsirinkti norimą gėrimą (ne iš apatinių lentynų), šaldytą picą ar mėgstamų ledų porciją? O juk taip norisi būti savarankiškam“, – sako pašnekovas, primindamas, kad iššūkiai slypi visur ir kiekvienam jie gali būti visiškai skirtingi.
Žmonės bijo to, kas jiems nepažįstama
Vis dėlto visuomenės žmonės požiūris į negalią ir jos suvokimas keičiasi. Mangirdą džiugina tai, kad žmonės tampa empatiškesni.
„Labai padeda įvairios akcijos, skatinančios žmones pažinti įvairaus pobūdžio negalias, suprasti, jog žmonės, turintys negalią, yra visų pirma asmenybės ir tik po to seka jų negalia.
Pastarųjų dienų įvykiai Žiežmariuose parodo, jog dar labai trūksta supratimo apie tai, kas yra skirtingos negalios, todėl žmonėms kyla nepagrįstos baimės, nes visada tai, kas yra nepažįstama kelia sutrikimą“, – sako jis.
Mangirdas pripažįsta – dirbant šį darbą pasitaiko visko, tačiau vietose, kurias aplanko su klientais, visi dažniausiai elgiamasi paslaugiai, nebent kartais sutrinka, nežinodami kaip padėti.
Kaip tik šiuo metu Lietuvoje rodomas filmas „Duokit laisvę“ apie socialinio transporto vairuotoją.
Vikas (vaid. Chrisas Galustas) – emigrantų sūnus, gyvenantis Milvokyje, JAV. Jo sąžinė – it šventojo, o veidas – lyg jauno DiCaprio. Vaikinas dirba socialinio transporto vairuotoju ir besąlygiškai padeda visiems, už ką jaučiasi atsakingas: ir savo kuoktelėjusiam seneliui, ir mamai pianistei, ir trenktai merginai, nekreipiančiai dėmesio į jo jausmus, ir net būriui seniokų, vėluojančių į kapines palydėti draugę amžino poilsio. Dar šiek tiek ir Vikas visai pražus rūpesčių lavinoje.
Tačiau pasaulyje egzistuoja stebuklai. Empatijos kupinas filmas leidžia smulkiame aferiste atpažinti artimą žmogų, aikštingoje skandalistėje – trapią gražuolę, o visuomet nepatenkintose giminėse – mylinčią šeimą. Šiltai sutikta Sandanso ir Kanų kino festivaliuose, ši juodo humoro ir išlaisvintos energijos kupina komedija išryškina rimtus klausimus ir nuoširdžią tyrą meilę, kurią atsiskleidžia subtilios „Bon Iver“ natos.
