Sakysite, kad tai jums negresia? Nes jūsų vyras ne koks nors lūzeris – viską turi, viskam uždirbo, pasodino medį, pastatė namą, sumeistravo vaikų ir netgi jus, tokią gražuolę, išlaiko. Klystate. Jis turbūt laiko save nugalėtoju, o nugalėjotams priklauso prizas, pjedestalas ir aplodismentai. Ir viso pasaulio dėmesys. O kas tas jo pasaulis? Jūs – su kuria jis stumdosi jau antrą dešimtmetį? Ir kuri jau seniai nebesižavi jo pasiekimais, nes „juk taip ir turi būti“. O gal juo žavisi vaikai, kuriems dabar toks amžius, kad giliai nusispjaut į tėtušių pasiekimus?
Taigi... O kas gi įvertins herojų? Kas žvelgs į jį ašarotomis iš susižavėjimo akimis? Turbūt numanote. Taip, taip, ta trumpašortė diva, nedaug vyresnė už jūsų dukrą. Ir visai ne todėl, kad vyras staiga sumanė išmainyti vieną keturiasdešimtmetę į dvi dvidešimtmetes. Ir ne todėl, kad jis gašlus kuilys (kaip kartais mintyse jį vadinate...). Ne, jam juk sėkmė reikalinga kaip oras! Ir jei žmona neskuba jam užvožti laurų vainiko, o aplink būriuojasi jaunutės nimfos, vyriškis paprastai pagalvoja: „O jei ne dabar – tai kada???“ Kada pagaliau kažkas įvertins daugiabriaunę jo asmenybę?
O dar kartais tas jį kankinantis jausmas, kad jaunystė prabėgo, kad viskas, kas geriausia, jau liko praeityje, o prieš akis – rutina, artėjanti senatvė ir mažėjanti potencija, kuri smogia taip, kad jos net neverta lyginti su mūsų celiulitu, raukšlėmis ir antsvoriu kartu paėmus. Vyrui impotencija – beveik baisiausia, kas gali nutikti (nuplikimas turbūt antras, o alaus pilvas – trečias „baisuoklis“). Galite tik numanyti, kokia jo nuotaika, kurią, beje, dažniausia jis išlieja ant žmonos galvos.
Jis turi visą pretenzijų sąrašą. Tiesiog pasitikrinkite, ar jūsų vyras taip kalba. Jei jums tai tinka – gyvenate su kriziniu egzemplioriumi.
- Su tavim nėra apie ką kalbėti.
- Tu manęs vis tiek nesuprasi.
- Galėtum nueiti į sporto klubą, nes, matau, jau siūlės braška.
- Tau rūpi tik tavo darbas ir skudurai.
- Tu nuolat iš manęs kažko reikalauji.
- Man reikia laisvės, o tu nuolat mane kontroliuoji.
- Aš visą gyvenimą ariau, o dabar noriu pagyventi sau.
- Kaip tu išauklėjai vaikus?! Jie dabar manęs neklauso!
- Kur dingo ta seksuali ir linksma moteris, kurią vedžiau?
Permainos, kurių trokšta krizės ištiktas vyras, tai tarsi pabėgimas iš raganos trobelės, kurioje jautėsi įkalintas. O juk aplink laigo tiek gerųjų fėjų (kurios vėliau, tiesa, irgi pasirodo raganos – bet vyras dar apie tai nežino ir puoselėja rožines svajas). Jis trokšta „kitokio gyvenimo“ – tokio, kokį matė kažkuriame filme, kurio herojus apsisuka ant kulno ir palieka senąjį gyvenimą, nes įsimyli nuostabią moterį, visai nepanašią į tą nusibodusią moteriškę namie. Bet realybė tokia, kad vyriškis tiesiog susipainiojo savo metuose: jam jau ne šešiolika, o jo žmona – ne mama, prieš kurios discipliną reikia protestuoti. Kaip tai atrodo iš šalies? Žmona ir jo draugai įsitikinę, kad jis pametė protą ir sąžinę, tad jį smerkia. Bet krizė dažnai ima ir praeina, reikia tik palūkėti...
Tai ką daryti?
- Pastebėjusi pirmuosius krizės požymius, nelaukite, kad „kaip nors“ tai susitvarkytų. Gal ir susitvarkys, bet ne pačiu palankiausiu jums būdu.
- Pasitenkite kuo mažiau vyrą kontroliuoti ir skambindama vaikiškai neklausinėti: „Kur esi? Ką veiki? Kada grįši?“
- Po 10 santuokos metų vyrai ima „nebematyti“ žmonų – tai pasirūpinkite savo išvaizda taip, kad jam kiltų klausimas: „Oho, kodėl ir dėl ko ji čia taip stengiasi?“
- Jei nujaučiate, kad jis „kažką turi“, sukaupkite visą savo išmintį ir neieškokite tam įrodymų. Labiausiai jį išblaivins faktas, kad jūs tiesiog nieko „nepastebite“ ir elgiatės su juo kaip visada. Argi tokias ramias ir mielas, savimi besirūpinančias moteris kas nors palieka? Raskite įdomių interesų ir laukite, kol jūsų pradėjęs žilti paauglys atsikvošės.
- Susilaikykite nuo skandalų, pamokslų, verkšlenimų ir apeliavimo į jo sąžinę. Taip, tai sunku. Bet kam lengva?
