Vietoje pasitenkinimo ir prisirišimo, seksas gali būti glaudžiai susijęs su gėda ir naudojamas kaip ginklas susinaikinimo kelyje, rašoma uk.businessinsider.com.
Erica Garza savo gyvenime siekė romantinių partnerių, žiūrėjo pornografiją ir savo noru rinkdavosi potencialiai pavojingas situacijas – viskas dėl seksualinio pasitenkinimo, kuris padėdavo jai pamiršti viską, ką ji bandė ignoruoti.
„Paprastai tariant, tai tiesiog bejėgiškumo pojūčio ir kontrolės trūkumas išreiškiant savo seksualumą“, – moteris sakė „Business Insider“.
Savo knygje „Getting Off: One Woman‘s Journey Through Sex and Porn Addiction“ 35-erių E.Garza pasakoja savo istoriją, kaip ji nuolat atšaukdavo planus, kad galėtų likti savo tamsiame kambaryje ir masturbuotis bei miegoti su daugybe partnerių, kurie nesinaudojo apsauga.
Seksas ir gėda buvo taip tarpusavyję susiję, kad moteris ieškojo jos manymu „šlykščių“ – bei kitokiais epitetais apibūdinamų – situacijų vien tam, kad galėtų patirti orgazmą. Nesaugus seksas, pavyzdžiui, suteikdavo jai papildomą adrenalino dozę.
„Jaučiau, kad man reikia gėdos ir malonumo kombinacijos, kad galėčiau mėgautis seksualine patirtimi, – sakė moteris. – Taigi, jei nenaudodavau apsaugos, jaučiausi kalta, kadangi žinojau, kad turėčiau geriau elgtis su savo kūnu. Žinojau, kad gali kas nors atsitikti ir negalėjau patikėti, kad pati pasirinkdavau atsidurti tokiose pražūtingose situacijose – tačiau pojūčiai buvo per daug geri, kad tokio elgesio atsisakyčiau.“
Moterys beveik taip pat linkusios būti priklausomos nuo sekso, kaip ir vyrai
Nuo išleidimo, E.Garzos knyga sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio, kadangi joje pateikiama priklausomybės nuo sekso pusė, apie kurią dauguma žmonių anksčiau nežinojo. Manoma, kad ieškant pagalbos dėl priklausomybės nuo sekso, moterims nepakankamai atstovaujama dėl stigmos ir gėdos, kurias jos gali dėl to patirti. Tiesa tokia, kad 1/3 visų nuo sekso priklausomų žmonių yra moterys – tačiau, manoma, kad šis skaičius yra gerokai mažesnis už realybę.
Be to, žiniasklaidoje beveik visada pasirodo vien vyrai, teigiantys, kad gulasi į reabilitacijos centrą dėl sekso problemų, pavyzdžiui, praėjusiais metais tai buvo Harvey Weinsteinas.
Juk nepadorių pasirodymų žiūrėjimas bei pinigų įdavimas moteriai nėra tai, ką žmonės sieja su moterimis – tačiau būtent tai buvo vienas iš būdų, kaip Erica Garza pabėgdavo nuo gyvenimo.
Ji sakė, kad moterys tikriausiai turi papildomą gėdos jausmo sluoksnį, jei jos priklausomos nuo sekso, arba dėl sekso apskritai. Tai vis dar yra šioks toks tabu būti moterimi, kuriai reikia, arba kuriai tiesiog patinka seksas.
Manoma, kad ieškant pagalbos dėl priklausomybės nuo sekso, moterims nepakankamai atstovaujama dėl stigmos ir gėdos, kurias jos gali dėl to patirti.
„Būtent dėl požiūrio, kad vyrai labiau nori sekso, moterys netelpa į šį apibrėžimą ir blogai dėl to jaučiasi, – sakė moteris. – Mes žinome kalbą, kurią patys savo kultūroje susiejome su moterimis, kurioms patinka dažnai užsiiminėti seksu. Mes naudojame tokius terminus, kaip „kekšės“ ir „šliundros“, o kai kalba eina apie vyrus, tiesiog nekreipiame per daug dėmesio ir sakome, kad tai normalu. Tai tiesiog „vyrai elgiasi kaip vyrai“ – toks mūsų mąstymas. Ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad mano istorija padės bent šiek tiek pakeisti šiuos stereotipus.“
Kitas labai dažnas klaidingas sekso priklausomybės suvokimas – vaikystėje turi būti patyręs kažkokią traumą. E.Garzos atveju buvo visai kitaip. Ji užaugo katalikiškoje Lotynų Amerikos kilmės šeimoje, o tai reiškė, kad apie seksą nebuvo jokių kalbų, o dėl to ji susiejo seksą su gėdos jausmu. Nepaisant to, Erica Garza buvo užauginta saugioje, palaikančioje aplinkoje, kur ją mylėjo ir ja rūpinosi.
„Kai tavo istorija nepatenka į traumos ar seksualinės prievartos rėmus, jauti papildomą gėdos jausmą, kadangi jautiesi, lyg apie tai būtų draudžiama kalbėti. Lyg tavo skausmas nėra pateisinamas. Ir aš nemanau, kad kažkas geriau apmalšina gėdos jausmą už gebėjimą apie tai kalbėti“, – sakė moteris.
Kaip ir visi paaugliai, E.Garza susidūrė su savo sunkumais dėl savivertės. Pavyzdžiui, jai buvo diagnozuota skoliozė, todėl du metus ji turėjo dėvėti nugaros įtvarą, dėl kurio ji prarado pasitikėjimą savimi ir tapo labai drovi. Ji pastebėjo, kad dažniau žiūrėdama pornografiją ir masturbuodamasi ji galėjo pailsėti nuo visų tų jausmų. Po to ji ir toliau naudojo seksą kaip ramstį, kol tapo iš tiesų pasiruošusi pažiūrėti savo problemoms į akis.
Daugelis netiki sekso priklausomybe, kadangi ją sudėtinga apibūdinti
Skirtingai nei su kitomis priklausomybėmis (pavyzdžiui, heroino ar alkoholio), nebūtina visiškai atsisakyti sekso, norint atsikratyti šios priklausomybės. Nebūtina net atsisakyti pornografijos. Svarbiausia – išvystyti „sveikus santykius“ su seksu ir išmokti nenaudoti jo savidestrukcijai.
„Manau, kad daugelis žmonių, pradėdami 12-os žingsnių programą taip bijo, kad grįš prie ankstesnio elgesio modelio, todėl visiškai atsiriboja nuo sekso, – sako moteris. – Tačiau tai irgi ne gyvenimas. Ir ne laimė. Ir tai tampa visiškai kita problema. Svarbiausia surasti pusiausvyrą ir nutiesti naują kelią savo seksualumui, o ne visiškai atsisakyti sekso.“
Skirtingai nei su kitomis priklausomybėmis (pavyzdžiui, heroino ar alkoholio), nebūtina visiškai atsisakyti sekso, norint atsikratyti šios priklausomybės.
Surasti šią pusiausvyrą E.Garzai buvo sunkiausia dalis, ypač kai teko pačiai sau nusistatyti ribas, ir kartais jas peržengti. Tačiau laikui bėgant ji pradėjo suvokti, kad problema buvo ne jos seksualumas. Tai buvo gėda, melas ir nereikalingas pavojus, kurį ji pati sau sukeldavo.
Kadangi priklausomybė nuo sekso yra toks asmeninis dalykas ir pasireiškia kiekvienam skirtingai, šią priklausomybę labai sunku apibrėžti. E.Garza sakė, kad būtent dėl to psichologijos bendruomenėje abejojama, kad tokia priklausomybė apskritai egzistuoja. Tačiau, moteris sako, kad ne čia esmė.
„Labai gaila, kadangi žmogui sudėtinga pripažinti, kad turi problemų su seksu, – sakė moteris. – Sakydami, kad šios priklausomybės nėra, priverčiame žmones manyti, kad jiems tiesiog nebederėtų apie tai kalbėti, ir kad jie neturi jokių problemų, ir nežino kaip pasikeisti. Jie negali imtis jokių veiksmų pokyčių link, kadangi nėra jokio konteksto jiems padėti.“
Kai kažkas pripažįsta problemą, yra prieinamų išteklių. Kai yra sakoma, kad tokios problemos nėra, žmonės nežino, ką daryti, kad gautų pagalbą.
Ankstesniame straipsnyje sertifikuotas sekso priklausomybės gydymo specialistas Robertas Weissas sakė, kad kai žmogus ateina gydytis, tas asmuo išgyvena krizę. Ir tai yra jo, kaip terapeuto, pareiga padaryti viską, kad padėtų, nepaisant apibrėžimų ar to, kaip žmogus iki to nusirito.
„Klientas ateina dėl to, kad nori pasirodyti sveikai mąstantis, ar jam iš tikrųjų reikia pagalbos? Aš sakau – kam rūpi? – sakė vyras. – Kad ir kas motyvuoja klientą pradėti gydymą, kai jis ateina, mes galime atlikti klinikinį įvertinimą, norint pamatyti ir suprasti su kuo iš tiesų turime reikalą, o tada galime pritaikyti gydymo planą, galintį padėti tam klientui.“
Tyrimai parodė, kad smegenų dalis, siejama su atlygiu, aktyvuojasi lygiai taip pat, ir nesvarbu nuo ko priklausomas žmogus: kokaino, maisto, azartinių žaidimų ar sekso.
„Tai tiesiog būdas naudoti normalų žmogaus elgesį savidestrukcijai, – sakė Erica Garza. – Ir jeigu sakoma, kad priklausomybė nuo sekso neegzistuoja, manau, kad reikia tam suteikti kitokį pavadinimą. Manau, kad turi būti tolimesnis ir platesnis dialogas, siekiant paaiškinti, kokie bejėgiai kai kuriais atvejais žmonės jaučiasi dėl savo seksualumo ir jų elgesys kompulsiškai tampa destruktyvus.“
Išgijimas yra besitęsiantis procesas
Dabar Erica Garza yra sėkmingai ištekėjusi ir turi jauną dukrą. Ateityje ji planuoja būti atvira su dukra kalbant apie seksą, kad ji visada galėtų ateiti pas mamą ir klausti jos, kai pradės atradimus, nuo kurių E.Garza turėjo slėptis ir dėl kurių jautė gėdą.
„Nenoriu būti jos gėdos jausmo šaltinis. Nenoriu būti tylėjimo šaltinis. Visa tai ji gaus iš ją supančio pasaulio ir aš nenoriu prie to prisijungti. Su savo dukra aš būsiu kaip įmanoma atvira ir nieko neslėpsiu“, – sakė moteris.
Tikėkimės, kad tai reiškia, jog ji užaugs žinodama, kad yra verta malonumo, ir kad geismas nėra blogas dalykas, sakė ji. Deja, vaikų auklėjimas su lytiniu ugdymu net pačiose progresyviausiose visuomenėse sukelia sunkumų. Gali šiek tiek užtrukti, kol tėvai atvirai su savo paaugliais vaikais aptars pornografijos egzistavimą.
Nepaisant to, toks pokalbis praplečia akiratį ir E.Garza tame turi savo vaidmenį. Ji džiaugiasi, kaip gerai praėjo jos gijimas, tačiau tai vis dar vykstantis procesas ir pakeliui buvo suklupimų.
„Tikrai jaučiuosi geriau, nes kai jaučiu, jog sukyla senieji jausmai, nebejaučiu poreikio ir vėl griauti savo gyvenimą, – sakė moteris. – Man nebereikia užsitraukti užuolaidų ir valandų valandas žiūrėti pornografiją.
Geriau pakalbu apie savo jausmus, apie tai, kas sukelia senuosius ir kaip dėl to jaučiuosi... Ir toliau judu atsivėrimo ir pažeidžiamumo link ir tai tikrai labai padeda, labiau už tai, ką darydavau anksčiau.“