Arba „Venecijos sindromas“, dažniausiai nustatomas vokiečių turistams. Venecijos sindromas aprašo žmogaus aiškų ir konkretų pasiryžimą nusižudyti nuvykus į Veneciją – nemažai tai padaryti ketinančių žmonių inspiraciją randa Thomo Manno apysakoje „Mirtis Venecijoje“. Beje, tie, kuriems pavyko išgyventi, aiškina, jog Veneciją, kaip vietą savižudybei, jie rinkosi todėl, kad Venecija yra tiesiog dekadanso ir nuopuolio simbolis.
Dar yra Niujorko ir Londono, Limos ir Amsterdamo bei kiti miestų vardus nešiojantys sindromai. Kai kurių mes išvis niekuomet nesame girdėję ir jie mums yra visiškai nežinomi, tačiau vienas sindromas pagrįstai galėtų būti vadinamas miestų vardus nešiojančių sindromų karaliumi – Stokholmo sindromas.
Jis yra „mielai“ naudojamas ne tik profesionalių psichologų, bet ir plepučių kaimynių, kurios su džiaugsmu diagnozuoja šį sindromą jų pažįstamam Petrui, kenčiančiam nuo, anot jų, „baisingai bjaurios“ žmonos, jį net ir atvirai skriaudžiančios, tačiau niekuomet nesugalvosiantį jos palikti ir išeiti laimės ieškoti su kitu žmogumi, mat per tiek metų jis išvystė visišką priklausomybę nuo skriaudikės.
Dažnai taip pat yra stebimasi, kodėl moterys, kurios patiria prievartą, smurtą šeimoje ar partnerystėje, agresoriaus nepalieka arba palikusios netrukus vis tiek sugrįžta. Aplinkiniai tuomet labai greitai „nustato“ Stokholmo sindromą, kitaip tariant, būseną, kai auka simpatizuoja agresoriui.
1973-ieji, metai, kai „gimė“ Stokholmo sindromas
Kas gi išties yra tas Stokholmo sindromas, kuris su laiku vis tik prarado savo pirminę tikrąją reikšmę ir tapo vis populiaresniu kasdienėje „psichologijoje“ prie kavos puodelio? Panašu, kad šiandien Stokholmo sindromą žmonės vartoja bet kada ir bet kam, kai nori aprašyti situaciją, kai auka jaučia simpatiją savo skriaudėjui, o iš šono stebinčiajam tokia situacija atrodo sunkiai suvokiama.
Ar Stokholmo sindromas yra liga? Ne. Tiesa, šis sindromas ilgą laiką buvo įtrauktas net ir į JAV psichiatrų asociacijos leidžiamą psichikos ligų ir sutrikimų žinyną iki tol, kol 2008-aisiais buvo prieita prie sprendimo, jog nepaisant visko, visgi egzistuoja per mažai mokslinės medžiagos šiam sindromui pagrįsti, o tuo labiau kad nebuvo galima nustatyti ir vienareikšmių šios diagnozės kriterijų. Todėl jau penktajame šio žinyno leidime 2013-aisiais metais Stokholmo sindromo nebebuvo įtraukta.
1973 metais rugpjūčio 23–28 dienomis Norrmalmstorge, Švedijos sostinės Stokholmo miesto dalyje, 10 valandą ryto ginkluotas nusikaltėlis Janas Erikas Olssonas įsiveržė į Schwedische Kreditbank. Jo šūkį „vakarėlis prasideda“ palydi šūvių į lubas serija – vyras sužeidžia vieną iš dviejų į banką įsiveržusių policininkų ir įkaitais paima keturis banko darbuotojus. Per kitas penkias dienas medijos pirmą kartą detaliai, beveik gyvai transliuoja šią įkaitų dramą, šnekama ir apie įkaitų patiriamą baimę.
Tačiau, kaip išaiškėja vėliau, įkaitai patyrė daug didesnę policijos nei pagrobėjų (dramos metu prie pirmojo dar prisijungė Clarkas Olofssonas, kurį J.E.Olssonas pareikalavo policijos atvežti iš kalėjimo) baimę. Net ir išvaduoti įkaitai vėliau nejautė neapykantos jų pagrobėjams – atvirkščiai, jie buvo dėkingi, angažavosi, jog nusikaltėliai būtų paleisti, o vėliau lankė juos kalėjime. Taigi, šis įvykis ir yra laikomas „Stokholmo sindromo“ gimimu.
Net ir išvaduoti įkaitai vėliau nejautė neapykantos jų pagrobėjams – atvirkščiai, jie buvo dėkingi.
Tuo metu buvo plačiai pasklidęs telefoninio pokalbio įrašas, kurio metu įkaitė, banko darbuotoja Kristina Enmark kalbasi su Švedijos ministru pirmininku Ulofu Palme. Visa Švedija, klausydamasi šio įrašo, kurį išplatino švediški laikraščiai bei televizija, trūkčiojo pečiais bei klausė – kas yra netvarkoje su šia moterimi, kuri gina vyrus, įkalinusius ją ir jos kolegas?
„Palme, aš esu tavimi visiškai nusivylusi!“ – telefoniniame pokalbyje ministrui pirmininkui sako įkaitė. – Aš visą gyvenimą buvau socialdemokratė, o dabar tu žaidi mūsų gyvenimais! Paleisk gi mus pagaliau (matyt, turima omenyje, kad būtų patenkinti nusikaltėlių reikalavimai)! Šitų vyrų aš tikrai nebijau, jie mus saugo ir gina!“
Beje, K.Enmark apie išgyventą įkaitų dramą 2015-aisiais parašė knygą „Aš turėjau Stokholmo sindromą“, o interviu laikraščiui ji sakė, jog vėliausiai tuo metu (kai kalbėjosi su ministru pirmininku) policija „tapo“ mums grėsme ir atvirkščiai – mūsų pagrobėjai ir įkalintojai staiga tapo geriečiais: „Mes visiškai praradome savęs kontrolę“, – sakė moteris.
Stokholmo sindromas aprašo pasikeitusią įkaito (ar aukos) elgseną, pastebimą pagrobimo metu, tačiau neretai ir po jo, kai auka išvysto ne tik supratimą ar simpatiją savo pagrobėjui, bet neretai ir meilę. Tiesa, toks elgesys išsivysto aukai neturint tikrųjų ketinimų, kitaip tariant – sąmoningai neplanuojant ar net nesuvokiant apie tai – mat auka dėl staigiai pasikeitusių ir ilgai trunkančių naujų aplinkybių nebesugeba realiai suvokti susidariusios situacijos.
Auka išvysto ne tik supratimą ar simpatiją savo pagrobėjui, bet neretai ir meilę.
Kitaip tariant, šis sindromas yra nesąmoningai žmonių naudojamas tvarkymosi su žmogaus sukeltomis traumomis mechanizmas. Šį mechanizmą gali naudoti ne tik įkaitai, bet ir buitinį smurtą, seksualinę prievartą patiriantys žmonės, kartu ir vaikai. Visuomenė dar nepamiršo austrės Nataschos Kampusch istorijos, kurią, einančią iš mokyklos, pagrobė ir 8-erius metus uždaręs laikė jos pagrobėjas, o ji per visus tuos metus nė karto nėra bandžiusi pabėgti. Tai unikalus sindromas, daugelio aukų naudojamas būdas išlikti gyvoms.
Tai Helsinkio ar Stokholmo sindromas?
Nepaisant to, kad kartais šalia Stokholmo sindromo tenka išgirsti ir apie „Helsinkio sindromą“, Helsinkio sindromas neegzistuoja. Jį „išpopuliarino“ Holivudo filmo kūrėjai, prastai atlikę savo namų darbus (na, mes žinome, jog Amerikai nėra didžiulio skirtumo kalbant, tarkime apie Švediją ar Šveicariją, nekalbant apie kitas, mažiau žinomas šalis), todėl tokiuose filmuose kaip „Kietas riešutėlis“ (Die Hard, 1988) ar „Beldžiant į dangaus vartus“ (Knockin’ on Heaven’s Door, 1997), Stokholmo sindromas staiga virto Helsinkio sindromu.
Tačiau nepaisant Holivudo išpopuliarinto Helsinkio sindromo, kalbėti reikia apie švediškąjį šio reiškinio variantą, o būtent – Stokholmo sindromą.
O ar jūs esate užtikrintas, kad tikrai nepatiriate Stokholmo sindromo?
Na, gal ne to, tikrojo, o šiek tiek kitokio, kuris, beje, gali pasireikšti daugumai mūsų – būtent psichologinis fenomenas, dar kitaip vadinamas Pirkėjo Stokholmo sindromu. Na, jei jau atvirai – kuris mūsų nesame buvę situacijoje, kai nuostabus pirkinys, parduotuvėje atrodęs kaip tobulumo viršūnė, parsivežus namo ir su laiku ėmus „blaivėti“, staiga ima atrodyti visiška nesąmonė?
Išmesta didžiulė pinigų suma, o jei tai dar ir pirkinys, atsisiųstas iš už jūrų marių, kuriuo taip lengvai neatsikratysi ar parsivežtas brangus daiktas iš užsienio, kurio irgi nebesugrąžinsi? Ką tuomet pradedame daryti mes ar, kitaip tariant, mūsų smegenys? Ogi imamės veiksmų, leidžiančių mums sumažinti suvokimo disonansą, ieškome papildomų „įrodymų“, tam, kad pateisintume mūsų blogą sprendimą ar absurdišką pirkinį.
Tuomet mes imame save įtikinėti, kad tai yra puikus pirkinys, na, užtenka vos pasižiūrėti į jo puikiausią kokybę, nekalbant apie jo reikalingumą mums – staiga „suprantame“, jog be jo mes neišsiversime (kaip mes apskritai iki šiol išgyvenome be jo?) ir galiausiai, mūsų pojūtis, jog sprendimas buvo neteisingas, yra ne tik kad susilpninamas, bet ir apskritai patiems sau paneigiamas.