Vidiniai konfliktai su savimi
Konfliktai būna vidiniai ir išoriniai. Vidiniai vyksta žmogaus viduje, jo mintyse, apmąstymuose prieš darant vienokius ar kitokius sprendimus bei veiksmus. Kitaip tariant, viena asmenybės dalis kažko nori, o kita tam prieštarauja. Skamba kiek šizofreniškai, tiesa? Bet, jei geriau save panagrinėtume, šių vidinių prieštaravimų turime kiekvienas.
Tarkime, noriu būti stipri, liekna ir tvirta. Šiam norui pritaria visos mano asmenybės dalys. Tačiau tam būtina sveikai maitintis ir reguliariai mankštintis. O šiems konkretiems veiksmas dažnai prieštarauja kita mano vidiniam tinginiui prijaučianti esybės dalis, sugalvojanti milijoną priežasčių, kodėl to nedaryti.
Dar didesni vidiniai prieštaravimai vyksta, kai turime priimti ypač svarbius sprendimus savo gyvenime. Pavyzdžiui, ryžtis įgyvendinti seną svajonę, pradėti nuosavą verslą ar tęsti darbą, kuriame nerealizuoji savęs, bet bijai, kad gali nepavykti užsitikrinti reikiamų pajamų; dvejoji – nutraukti ar tęsti toksiškus, bet savaip patogius santykius ir pan.
Šiuos vidinius konfliktus labai įsimenančiai atspindi istorija apie du vilkus:
„Kadaise senelis perdavė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą:
– Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas atstovauja blogį: pavydą, apmaudą, egoizmą, ambicijas, melą. Kitas vilkas įkūnija gėrį: taiką, meilę, viltį, tiesą, ištikimybę ir gerumą.
Anūkas, sukrėstas iki sielos gelmių, susimąstė, o paskui paklausė:
– O kuris vilkas galiausiai laimi?
Senukas nusišypsojęs atsakė:
– Visada laimi tas, kurį tu maitini.“
Kiekvienas turime laisvą valią rinktis, kurį vilką penėti savo mintimis ir poelgiais, taigi auginti ir stiprinti.
5 tarpusavio konfliktų rūšys
Bendraudami kolektyvuose ar šeimose, kiekvienas turime savo norų ir tikslų. Kai mūsų norai ir tikslai panašūs, galime lengvai sutarti, kartu dirbti ir gražiai gyventi. Tačiau mums tenka susidurti su skirtingomis nuomonėmis, derinti savus ir svetimus interesus. Nesuderintus norus ir poreikius lydi trintis, susidūrimai, o jų nesprendžiant ilgainiui ištinka ir krizės.
Kaip žmonės elgiasi konfliktinėse situacijose? Vienas iš elgesio modelių arba vadinamų strategijų yra siekti bet kokia kaina laimėti, stengtis patenkinti tik savo norus. Kitas – atsisakyti savo interesų ir „dėl šventos ramybės“ nusileisti. Trečias variantas – nesiginčyti, nespręsti ir palikti likimo valiai, „kaip jau bus taip bus“.
Dar yra būdas ir dažnai pristatomas kaip pozityvus – ieškoti kompromisų, t. y. abiem pusėms po truputį nusileisti. Pagaliau yra galimybė taikyti bendradarbiavimo strategiją ir, ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimo variantų, siekti maksimaliai patenkinti savo ir kito žmogaus interesus. Visos šios strategijos tam tikrai atvejais gali būti naudojamos.
1-asis scenarijus – laimėti
Kai vyksta varžybos, kiekvienas siekia laimėti, ir jei viskas vyksta pagal taisykles, pergalę švęsti sąžininga ir malonu. Tačiau, jei visus ginčus siekiame laimėti šeimoje ar kolektyve, vargu, ar kaip rezultatą turėsime gerus, sveikus santykius.
Prisimenu, viena moteris pasididžiuodama pasakojo savo norų ir pageidavimų reiškimo bei konfliktinių situacijų sprendimo šeimoje strategiją: „Mano vyras žino, kad gyvenant su manimi būtina laikytis dviejų punktų: 1. Žmona visada teisi. 2. Jei suabejojai žmonos teisumu, žiūrėk pirmą punktą.“
Mano vyras žino, kad būtina laikytis dviejų punktų: Žmona visada teisi: jei suabejojai, žiūrėk pirmą punktą.
Deja, jų santykiai buvo apnuodyti, todėl ir ji nebuvo sveika, ir vyras kentė sunkią ligą. Puikybės apimta moteris kovojo dėl savo teisumo ir poreikių įtvirtinimo, o vyras buvo verčiamas slopinti savuosius norus ir bent jau formaliai nusileisti.
Svarbu žinoti, kad siekiančiajam laimėti žmonės nusileidžia tik žodžiais ir veiksmais, bet mintyse lieka prie savo nuomonės ir konfliktas vyksta toliau. Savo norų nepatenkinusi pusė gali siekti laimėti ateityje arba netgi kurti keršto planus. Kitaip tariant, pasąmoniniame lygmenyje prasideda energetinis karas, kurio pasekmes per savo kūno pojūčius kenčia abu konflikto dalyviai. Žinia, mintys ir emocijos yra energijos forma, kuri šiuo atveju destruktyviai veikė abiejų konflikto dalyvių organizmus.
2-asis scenarijus – nespręsti
Panašūs procesai vyksta ir tuomet, kai abi pusės nepatenkintos, bet garsiai apie tai nešneka ir esą nekonfliktuoja. Tačiau konfliktas tęsiasi pasąmoniniame lygmenyje. Laikydamiesi strategijos „nespręsti“, žmonės emociškai tolsta vienas nuo kito, atsiriboja, tampa svetimi. Arba, kaip sakoma, tolstant širdims žmonės nebejaučia, nebegirdi vienas kito, todėl ima garsiai šaukti.
Atsiranda trintis, priešiškumas ir konfliktinės situacijos įgauna susidūrimų formą su atvirais barniais ir agresija. Jei ir toliau neieškoma abiem pusėms priimtinų sprendimų, visa tai dažnai perauga į rimtas krizes su fizinio ar psichologinio smurto elementais.
3-asis scenarijus – nusileisti
Būna situacijų, kai tikrai neverta aiškintis santykių ir iš esmės spręsti situaciją, pavyzdžiui, konflikto dalyviai susitiko atsitiktinai, trumpam susidūrė, jokių santykių neturėjo ir ateityje neturės. Taip gali nutikti, tarkime, kelyje, kai vienas vairuotojas demonstratyviai nesilaiko taisyklių. Tokiais atvejais, nors ir būdamas teisus, išmintingesnis vairuotojas linkęs nusileisti karštakošiui, kad situacija kuo greičiau išsispręstų ir abu galėtų judėti toliau.
Prisimenu dar vaikystėje išmoktą patarlę: „Jei kvailys prisėdo tavo skverną, ilgai neįkalbinėk jo pasikelti, verčiau nusiplėšk jį ir keliauk toliau.“ Tokiais atvejais tikrai neverta įrodinėti savos tiesos.
Kompromisas visgi yra tik dalinis abiejų pusių interesų patenkinimas, nes rezultatas pasiekiamas abiem pusėms kažką aukojant.
4-asis scenarijus – ieškoti kompromisų
Dažnai tenka girdėti žmones sakant, kad jie sutaria gana gerai, nes stengiasi ieškoti kompromisų. Viena vertus, lyg ir gerai, kai konfliktinėse situacijose kalbamasi, išklausomos abi pusės ir ieškoma sprendimo variantų, tačiau kompromisas visgi yra tik dalinis abiejų pusių interesų patenkinimas. Kompromiso rezultatas pasiekiamas tiek vienai, tiek kitai pusei aukojant kažką manais.
Šis derybų ar konfliktų sprendimo būdas gali būti laikomas kaip geriausias sprendimas, kai ilgai nepavyksta susitarti, nes abi pusės atkakliai siekia maksimalaus savo interesų patenkinimo ir mažai galvoja apie tolimesnę bendravimo kokybę.
Tačiau jeigu yra tikslas išlaikyti ilgalaikius ir draugiškus santykius su kolegomis ar verslo partneriais arba su meile ir pagarba gyventi šeimoje, tai ši strategija nepasiteisina.
5-asis scenarijus – bendradarbiavimas
Sėkmingiau spręsti konfliktines situacijas ir užsitikrinti, kad po visų laimėtų derybų išties jausimės gerai, padeda bendradarbiavimo, kitaip vadinama „laimėkime abu“ („win–win“) strategija. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad konfliktinėje situacijoje laimėti abiem neįmanoma, nes galime prieiti išvados, kad gal ir konflikto nebuvo. Visgi laimėti abiem įmanoma.
Čia reikia atkreipti reikia dėmesį, kad iki šiol visą laiką kabėjome abie konfliktuojančių pusių norus, interesus, nuomones, bet ne apie jų poreikius. Dauguma žmonių dažniausiai ir apsiriboja galvodami apie savo norus ir retai kada susimąsto, iš kokio poreikio tie norai kilę.
Kalbant apie poreikius, verta prisiminti Maslow poreikių piramidę su pagrindiniais poreikiais – fiziologiniais, saugumo, bendravimo, saviraiškos, pripažinimo ir dvasiniais.
Visus žmogaus poreikius galima suskirstyti į fizinio kūno poreikius, emocinius poreikius, intelektinius (proto) ir dvasinius poreikius. Didžioji žmonijos dauguma gyvena pirmuosiuose dviejose poreikių labirintuose, kiek mažesnė dalis kaip didelės vertybės trokšta žinių ir išsilavinimo. Ir tik nedidelis procentas suvokia save daugiau kaip fizinį kūną ir rūpinasi savo ir kitų dvasiniais poreikiais.
Kiekvienas turime vyraujančių, labiausiai išreikštų poreikių, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai perkeliame į konkrečius norus ir tikslus, kuriuos siekiame realizuoti manydami, kad gavę, ko trokštame, pasijausime geriau. Tačiau iš tikrųjų mums reikia patenkinti savo poreikį.
Čia svarbu suprasti, kad poreikio patenkinimas gali būti realizuotas ne tik konfliktinėje situacijoje kovojant už jį, bet ir kitais būdais. Kita vertus, prisiminkime, kad kartais nesijaučiame geriau net ir laimėję, gavę, ko siekėme, nes, pasirodo, realizuotas noras neturi nieko bendra su tikruoju poreikiu, dėl kurio patenkinimo ir vyksta trintis ar kivirčai. Bendradarbiavimo strategija pirmiausiai siūlo atpažinti ir suvokti tikruosius abiejų pusių poreikius, kurie siejami su konkrečiu noru, ir ieškoti galimybių juos patenkinti.
Prisimenu, kaip viena moteris pasakojo, kaip ji neadekvačiai užsipuolė savo vyrą, kuris žadėjo ir nesuplovė indų.
Prisimenu, kaip viena moteris pasakojo, kaip ji neadekvačiai, ne laiku ir ne vietoje užsipuolė savo vyrą, kuris žadėjo ir nesuplovė indų. Nesunku nuspėti, kad nešvarūs indai buvo tik priežastis, dirgiklis, „paskutinis lašas“, perpildęs nuoskaudų taurę dėl kitų jos nepatenkintų poreikių, kuriuos siejo su savo vyru.
Ar juos turėjo užtikrinti jos vyras, jau kitas klausimas. Dažnai mes savo nepatenkintus poreikius siejame su kitu žmogumi, bet tiesa yra ta, kad tas poreikio deficitas glūdi mumyse pačiuose ir kitas žmogus čia nieko dėtas. Šaknys glūdi mūsų įsitikinimuose, susiformavusiuose iš ankstyvųjų patirčių, emocinių traumų, nuoskaudų, nepaleistų, neišreikštų jausmų.
Tiesa, atpažinti tikruosius poreikius nėra paprasta ir tai užtrunka, nes reikia skirti daugiau laiko savianalizei, gilesniam savęs ir kito žmogaus pažinimui. Tačiau siekiant geresnės ateities ir aukštesnės santykių bei gyvenimo kokybės, investuoti į tai tikrai verta.
Tolstant širdims žmonės nebejaučia, nebegirdi vienas kito, todėl ima garsiai šaukti.
Taigi išmokime išmaniai vertinti ir spręsti konfliktines situacijas, atpažindami savo ir kito žmogaus poreikius. Pagarbiai juos išsakykime ir neatidėliokime, kol visa tai neperaugo į santykių krizę. Prasčiausia, kai užsitęsusi konfliktinė situacija, neišspręstos problemos ima sekinti jėgas ir sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, depresiją ir beviltiškumą. Atkreipkime dėmesį ir į savo vidinius konfliktus, kurie gali kilti dėl perdėtų lūkesčių sau ar kitiems.
