Kodėl mes sapnuojame
Pasak pašnekovės, skirtingos psichoterapijos mokyklos labai skirtingai vertina sapnus. Vieningos, moksliškai patvirtintos nuomonės apie sapnus nėra. Senovėje sapnams buvo suteikta pranašiška misija, graikai sapnus „nuleido“ ant žemės, sakydami, kad sapnai gali būti susiję ir su realiais gyvenimo įvykiais, akcentavo jausmų bei troškimų svarbą.
Galutinai sapnus su realiu gyvenimu susiejo psichoanalitikas Z.Freudas. Pasak jo, sapnai – tai karališkas kelias į pasąmonę, t. y. sapnuose atsispindi viskas, kas yra pasąmonėje, – mūsų geiduliai, instinktai, neišsakytos emocijos. Geštalto terapijos pradininkas F.Perlsas šią frazę perfrazavo. Pasak jo, tai karališkas kelias į asmenybės integraciją.
„Tai tik kelios sapnų teorijos, tačiau šiandien jau sutariama, kad sapnai ateina iš mūsų pasąmonės. Tai tarsi žinutė mums apie mus pačius šiandieniniame gyvenime. Mat kasdienybėje daugelį dalykų mes neįsisąmoniname, nors mūsų penkios juslės dirba nesustodamos, jos kiekvieną akimirką skenuoja aplinką. Norime to ar ne, suvokiame ar ne, tai vyksta – mūsų juslės mato, girdi, užuodžia, jaučia skonį, prisilietimus ir siunčia informaciją į smegenų centrus, taip paruošdamos mus vienam ar kitam reagavimo būdui, t. y. informuoja – situacija mums grėsminga ar ne.
Pavyzdžiui, kažkoks praeivis pažvelgė į mane tamsiomis, rūsčiomis akimis. Aš to net nepastebėjau, bet ši informacija pasiekė smegenis ir, gali būti, nusėdo pasąmonėje. Naktį aš galiu susapnuoti kažkokį tamsaus gymio žmogų, veriantį mane akimis“, – aiškino D.Krupovnickienė.
Taigi, visi procesai, kuriuose mes dalyvaujame, apie ką galvojame, ką kalbame, darome, ką patiriame, kokias emocijas išgyvename, palieka įrašus mūsų pasąmonėje. Ji prabyla sapnuose ir automatiniuose poelgiuose. Todėl sapnai – tai būdas pažinti save, užmegzti ryšį su vidiniu pasauliu. O štai atvirkštinio mokymosi teorija sako, kad sapnuose mes dar ir atsikratome per dieną smegenyse surinktų nereikalingų asociacijų ir ryšių, sapnai padeda susisteminti ir įsiminti informaciją.