Dabar Ramintai jau 34-eri. Santuokoje, lyg tirštame rūke, ji praleido dešimt metų. Purtydama galvą prašo neklausti, kodėl? Atsakymo dar nerado. Tačiau literatūra ir psichologo konsultacijos bent jau padėjo suvokti, kad taip nutinka: nei ji pirma, nei, deja, paskutinė.
15min tęsia straipsnių ciklą apie „blogas“ mamas. Moteris, kurios visuomeniniame gyvenime ir profesinėje karjeroje yra lyderės, tačiau šeimoje tapdavo aukomis, patiriančiomis psichologinį, fizinį, net seksualinį smurtą, žeminimus. O tada, kai nusprendė nebekentėti ir skirtis, vyrai joms pamokyti panaudojo patį skaudžiausią ginklą – vaikus.
Piršlybos per antrą pasimatymą
„Tu būsi mano žmona, tik nesakyk „ne“, nes sudaužysi širdį“, – antrojo pasimatymo metu Ramintai pareiškė būsimas sutuoktinis – Lietuvoje viešėjęs temperamentingas graikas.
Ramintą jis titulavo žmonos idealu, svajonių moterimi, vadino Afrodite. Dešimtmečiu vyresnis vyras neslėpė, kad kartą jau buvo vedęs. Tačiau pirmoji žmona sužlugdė jo gyvenimą.
„Jis prieš mane krito ant kelių ir paprašė: „Prižadėk, kad manęs neįskaudinsi“, – prisimena Raminta.
Jis prieš mane krito ant kelių ir paprašė: „Prižadėk, kad manęs neįskaudinsi.“
Grįžęs į Graikiją lietuvę užsienietis lepino žinutėmis, pagardintomis komplimentais ir poezija: „Neslėpė, kad po skyrybų jaučiasi sugniuždytas, tačiau aš esą grąžinau jam gyvenimo viltį, suteikiau prasmę.“
Raminta prisipažįsta: tuo metu jautėsi be galo svarbi. Pati sau svarstė: gal taip ir atrodo meilė? „Aš išgelbėsiu žmogų“, – nusprendė ir pasidavė kerams.
Persimainė iškart po vestuvių
Nors santykiai per atstumą buvo banguoti, po šiek tiek daugiau nei metų pora susituokė. „Buvau nepatyrusi – pastojau pirmąją vestuvių naktį“, – neslepia Raminta.
Tačiau dar didesne staigmena jai tapo ne nėštumas, o sutuoktinio persivertimas. Mylintis ir dėmesingas vyras iškart po amžinos meilės įžadų tapo žmonos asmeninį gyvenimą kontroliuojančiu despotu.
Gavusi algą atsisėdau sumokėti mokesčių, o jis pratrūko: kaip galiu su juo nesitarusi atlikti pavedimus?!
„Prasidėjo jo paranoja, manęs žlugdymas ir žeminimas. Kitą dieną po vestuvių tapau negraži, man toli gražu iki brolienės (lietuvės, anksčiau ištekėjusios už brolio – red.). Su draugais man buvo uždrausta susitikti, iš darbo turėdavau iškart skubėti namo“, – pasakoja Raminta.
Tuo metu ji vienintelė išlaikė naujai sukurtą šeimą. Tačiau, kaip leisti Ramintos uždirbtus pinigus, sprendė vyras.
„Gavusi algą atsisėdau sumokėti mokesčių, o jis pratrūko: kaip galiu su juo nesitarusi atlikti pavedimus?!“ – prisimena pašnekovė.
Ar toks neadekvatus elgesys jos nenupurtė lyg elektra? „Galvojau, kad neišmanau šeimyninio gyvenimo, juk vyras – šeimos galva, vadinasi, jis ir turi spręsti, o aš dar nemoku būti gera žmona. Juolab kad turėjau į ką lygiuotis – tobuląją vyro brolienę, niekur niekada nedirbusią, bet mokiusią mane būti nuolankia ir paklusnia.“
Be kaltės kalta
Ramintos vertinimu, sutuoktinis psichologinį smurtą prieš ją naudojo nuolat. Fizinį ji patirdavo periodiškai, vyrą apėmus pykčio protrūkiams. Tuomet jis garsiai plūsdavosi, mėtydavo ir daužydavo daiktus, stumdydavosi.
„Dėl patirtų smūgių būdama nėščia atsidūriau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo“, – liūdną tiesą atskleidžia Raminta.
Dėl audringų konfliktų namuose iš pradžių jai buvo labai gėda prieš kaimynus: „Troškau, kad žemė atsivertų ir aš prasmegčiau. Tačiau laikui bėgant pripratau, visos emocijos tarsi išsijungė, neliko nei gėdos, nei baimės – abejingumas.“
Troškau, kad žemė atsivertų ir aš prasmegčiau. Tačiau laikui bėgant pripratau.
Sutuoktinio įniršiui rimtų priežasčių net nereikėdavo. Jį išprovokuodavo tiesiog prasta nuotaika, kokia nors nesėkmė, per ilgas Ramintos pokalbis telefonu, verkiantis vaikas.
„Aš prasta mama, nes jo nenuraminu. Aš visada nepakankamai skaniai ruošiau valgyti, nors uoliai mokiausi graikiškos virtuvės paslapčių, rašiausi receptus, patarimų prašydavau anytos. Aš buvau nevala, nes perbraukęs pirštu paviršių jis rasdavo dulkių, o spintoje drabužiai nelygiai sulankstyti“, – vyro prikišamas ydas vardija Raminta.
Įskaudinta ji verkdavo iki pasikūkčiojimo, o brolienė protino: „Kai jis supyksta ir matai, kad prapliups, pabėk iš namų, pora valandų pasivaikščiok, grįžk namo, padaryk kavos, apkabink, atsiprašyk ir viskas bus gerai.“
Raminta, vis siekdama tapti gera žmona, darė ir tai – įgudo atsiprašyti, nors nesijautė kalta.
Beprotė ir isterikė
Ramintai būnant vaiko priežiūros atostogose jos sutuoktinis ėmėsi ne vieno verslo. Jo sumanymai darė įspūdį ne tik žmonai, bet ir paskolas dalijusiems bankams. Jie sutikdavo finansuoti vyro idėjas. Deja, įgyvendinimas šlubavo.
„Kadangi jis užsienietis, visur turėjau dalyvauti ir aš: derėjausi su bankais, teikėjais, rengdavau sutartis ir t.t. Darbo reikalai virsdavo mūšio lauku: ypač jį supykdydavau bandydama paaiškinti, kad Lietuvos įstatymai neleidžia ko nors daryti, kad yra tam tikra tvarka. Jis tai priimdavo kaip nepagarbą ar bandymą reguliuoti gyvenimą. Kildavo baisūs ginčai“, – dėsto Raminta.
Galiausiai vis tiek būdavau paverčiame beprote, todėl išmokau nuomonę pasilikti sau.
Jos žodžiai dažniausiai būdavo iškraipomi ir išverčiami priešingai.
„Aš juk ne taip sakau, ne taip yra!“ – aiškindavau. Tačiau jausdavausi lyg daužyčiau galvą į sieną. Galiausiai vis tiek būdavau paverčiame beprote, todėl išmokau nuomonę pasilikti sau“, – teigia moteris.
Jai dažnai buvo kalama į galvą, kad visos lietuvės – isterikės.
Pabėgo, bet grįžo
Nuo nuolatinės įtampos Raminta smarkiai sublogo. „Vyro akimis tapau nemoteriška – kaip transvestitė. Be to, aš negražiai judėjau, todėl švenčių metu man buvo uždrausta šokti. Mano nosis per ilga, oda spuoguota. Be to, aš juk nieko gyvenime nesu pasiekusi, tik samdoma darbuotoja, o jis – verslininkas! Tačiau kai verslai žlunga, kalta aš, nes nemoku jų valdyti. Kitaip tariant, buvau netikusi moteris, mama, darbuotoja“, – konstatuoja Raminta.
Bandžiau save apgauti: jei dar truputėlį pasistengčiau ir jam įtikčiau, gal mane vertintų.
Tuo metu šeimoje jau augo du vaikai. Vyresnėlis, būdamas kokių šešerių, tėvams pradėjus bartis pribėgdavo ir delnu užkimšdavo mamai burną: „Būk gera, tegul tėtis kalba, tu nieko nesakyk.“
Daugiau viso to tverti Raminta nebeįstengė. Pasiėmė vaikus ir išėjo iš namų, prisiglaudė pas kitame mieste gyvenančius tėvus.
„Tačiau tuo metu neturėjau jokio palaikymo, jie manęs nesuprato. Neatlaikiau aplinkinių spaudimo, todėl grįžau gelbėti santuokos ir suteikti vaikams, kaip tuo metu maniau, visavertiško gyvenimo abiejų tėvų šeimoje. Bandžiau save apgauti: jei dar truputėlį pasistengčiau ir jam įtikčiau, jei skaniau gaminčiau ar gražiau atrodyčiau, gal jis mane vertintų“, – kalba Raminta.
Vaikščiojimas kiaušinio lukštais
Raminta nusprendė atsiriboti nuo vyro verslo reikalų ir tapti namų šeimininke: „Ėmiau koncentruotis į maisto gaminimą, pasinėriau į namų tvarkymą. Tačiau ir vėl neįtikau. Grįžta namo ir sako: „Tu nieko nedarai, nieko nepadedi. Tiek skolų turime, o tu čia niekais užsiiminėji!“
Vaikai irgi mėgino prisitaikyti: pajutę, kad tėtis piktas, abu tik šmurkšt į savo kampą ir kuo tyliau, kuo ramiau sėdi, kad tik neužkliudytų. Raminta tai apibūdina lyg vaikščiojimą kiaušinio lukštais.
Vaikams negalėjau duoti nieko, nebent stengtis valdyti įtampą, tėvo balso tembrą.
„Vaikams negalėjau duoti nieko, nebent stengtis valdyti įtampą, tėvo balso tembrą. Rytai būdavo pats baisiausias laikas: mes nenorėdavome ir neįstengdavome keltis, nes nežinojome, ką atneš diena. Po tėvo pykčio priepuolių ar mūsų barnių vaikai arba užmigdavo, arba užsidėję ausines pasinerdavo į savo atrastą žaidimų pasaulį“, – pasakoja Raminta ir neslepia, kad pati buvo tiek pavargusi, kad norėdavo tik miegoti – paromis.
Neturėjo valios neatsiliepti
Raminta rado vieną priešnuodį dūmams namuose sklaidyti – svečius. Kai namuose būdavo žmonių, ji galėdavo atsikvėpti.
„Nors jaučiausi išsekusi ir iš esmės nieko nenorėjau, suplanuodavau, kad kiekvieną savaitę sulauktume svečių. Tai garantuodavo ramybę man ir vaikams, nes prie svetimų akių vyras kurdavo puikaus žmogaus įspūdį. Dar ir šiandien vaikai bijo būti vieni, jiems reikia kompanijos, nes tik tada jaučiasi saugūs. Ir aš suprantu kodėl“, – neslepia Raminta.
Sunku suvokti, bet aš nemokėdavau. Tiesiog bijojau nepakelti ragelio.
Suskambęs telefonas jai vis dar sukelia stresą. Kartą būnant psichologės konsultacijoje, kurią ji, žinoma, slėpė nuo sutuoktinio, per dvi valandas jis skambino 27 kartus.
„Buvau per silpna neatsiliepti. Sunku suvokti, bet aš nemokėdavau. Tiesiog bijojau nepakelti ragelio. O vos atsiliepus išgirsdavau kaltinimus, grasinimus ir žeminimus, kad esu paskutinė, šiokia ir tokia“, – pasakoja Raminta.
Atsivėrė ir akys, ir sąmonė
Šiek tiek prasklaidyti Ramintos gyvenimą aptraukusią miglą padėjo lemtingas atsitiktinumas. Jos sutuoktinis dėl verslo problemų keliems mėnesiams įstrigo Graikijoje. Metų metus dumble skendusi moteris tarsi išnėrė į paviršių ir įkvėpė gryno oro.
„Ėmiausi darbų ir supratau, kad randu klientų, kad galiu baigti sandorius, kad man sekasi. Pagaliau mano piniginėje vėl buvo pinigų. Būdama su vyru jaučiausi vaikščiojantis nulis, o kad būtent dėl jo tuo nuliu tapau, man neatrodė. Atrodė, kad be jo esu niekas. Buvau užmiršusi, kad iki jo esu buvusi viena ir jaučiausi labai laiminga. Dabar tai prisiminiau“, – pasakoja Raminta.
Būdama su vyru jaučiausi vaikščiojantis nulis, o kad būtent dėl jo tuo nuliu tapau, man neatrodė.
Tuo metu draugė jai rekomendavo Vidos Čiuberkienės-Kumpikienės knygą „Narcizai. Grobuonys tarp mūsų“.
„Ta knyga viską sudėliojo į savo vietas. Supratau, kad tai ne aš buvau per silpna, ne aš kažko nemačiau. Tai jis yra narciziška asmenybė, kuri tave griebia, įsisiurbia, užmanipuliuoja ir neįmanoma tam pasipriešinti. Rijau autorės tekstą ir šalia rašiau papildymus, lyg pratęsdama jos sakinius“, – nušvitimą prisimena Raminta.
Ji suvokė daugybę dalykų: jos šeima nėra normali, tai – ne meilė, ne vaikų saugumas ir tikrai ne pilnatvės jausmas.
„Ėmiau pastebėti, kad vaikai turi iškreiptą pasaulėjautą ir požiūrį į moterį. Seneliui ar vyrui mokytojui blogo žodžio nepasakys, o mokytojai ar močiutei gali drėbti net ką nors necenzūrinio. Supratau, kad užauginsiu vaikus, panašius į tėvą. Bloga mama būsiu ne todėl, kad skirsiuos, o dėl to, kad vaikams pateiksiu neteisingą šeimos modelį“, – samprotauja Raminta.
Grasino kapais ir šmeižė
Moteris nusprendė skirtis. Pranešus tai vyrui atsivėrė tikras pragaras.
„Sulaukiau grasinimų, kad susidoros su mano šeima. Kad gyvenimą baigsiu arba kape, arba durnyne. Prasidėjo ir realus trukdymas man išgyventi – atėmė mašiną, užblokavo telefoną, šmeižė mane draugams, partneriams, klientams, o dirbti arba trukdė, arba skundė vaikų teisėms dėl nepriežiūros, jei išlėkusi dirbti porai valandų palikdavau 7 ir 10 metų sūnus“, – apgailestauja Raminta.
Laimė, tuo metu ją ne tik morališkai, bet ir finansiškai rėmė šeima: „Padėjo atsistoti ant kojų, kol galėjau tęsti darbus.“
Atėmė mašiną, užblokavo telefoną, šmeižė draugams, partneriams, klientams, o dirbti arba trukdė, arba skundė vaikų teisėms.
Be to, atsirado draugų, kurie palaikė: pabūdavo su vaikais, išsiveždavo juos pažaisti, prasiblaškyti.
„O aš lankiausi pas psichologus, tėvystės kursus, savipagalbos grupes, internete klausiausi seminarų apie manipuliacijas, skaičiau knygas, meditavau ir meldžiausi, kol pamažu pradėjau atgauti ramybę“, – vardija Raminta.
Kelias į save
Raminta mokosi brėžti ribas – su visais žmonėmis, taip pat ir vaikais, kuriems iki tol nemokėjo pasakyti „ne“ ar ką nors drausti.
„Vaikai, grįžę iš tėvo, iš pradžių vadindavo mane visokiausiais žeminančiais žodžiais, netgi bandydavo mušti. O tėvas su pasididžiavimu skatino tokį elgesį ir vis sakydavo, kad jam su manimi nereikės susidoroti ir atsakyti prieš įstatymą, nes už jį tai padarys vaikai, o aš net negalėsiu jų apskųsti. Jis naudojo vaikus kaip aštriausius įrankius man sužeisti“, – sako Raminta.
Tuos žodžius man psichologė turėjo įdėti į burną, kad juos imčiau vartoti. Ir tai veikia.
Ėmus brėžti ribas ir griežčiau auklėti vaikus, sūnūs iš pradžių šiaušėsi ir grasino išeiti gyventi pas tėvą.
„Mintis, kad galiu jų netekti, mane tiesiog žudė. Jie pasakydavo „Nenoriu tavęs“ ir man ašaros upeliais pasrūdavo. Iškart pasiduodavau manipuliacijai ir leisdavau daryti, ką nori. Tačiau po tėvystės kursų supratau, kad kuo stipriau ką nors laikome, tuo labiau jam norisi pabėgti. Todėl grasinimus išeiti pas tėtį išmokau priimti natūraliai: „Prašau, viskas gerai, eik – jis tavo tėtis.“ Tuos žodžius man psichologė turėjo įdėti į burną, kad juos imčiau naudoti. Ir tai veikia“, – šypsosi Raminta.
Praėjus pusmečiui įtampa nuslūgo: dar oficialiai neišskirtiems sutuoktiniams pavyksta dalintis vaikų priežiūros laiku, bendradarbiauti vaikų auginimo klausimais: „Mokausi bendrauti su žmogumi, kuris mane sudraskė po gabalėlį. Mokausi jam ir sau atleisti ir nusistatyti ribas, kurios saugos mane ir mano vaikus.”
Kai nebežinai, ko nori, arba tiesiog nieko nenori, jau labai blogai.
Raminta skaičiuoja, kad laiką, kurį dešimtmetį trukusioje santuokoje jautėsi laiminga, galėtų suskaičiuoti valandomis.
„Dabar bandau keltis ir atrasti save iš naujo. Vis dar nepasitikiu savimi, nežinau, ką galiu pasakyti. Nežinau, kaip noriu atrodyti, kas man tinka ir patinka. Vyras man pirkdavo kvepalus, kuriais kvėpinosi brolienė. Restorane nesu užsisakiusi maisto – jis nuspręsdavo, ką valgysiu. Todėl nepasitikiu savo skoniu ir sprendimais. Kai nebežinai, ko nori, arba tiesiog nieko nenori, jau labai blogai. Reikės laiko atsigauti, bet pagaliau aš jo turiu“, – džiaugiasi Raminta.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
