Teisininkas E.Langys – apie skyrybų procesą: kas jį apsunkina, kiek gali kainuoti ir kuo padeda mediatorius?

Kaip ir kitose gyvenimo situacijose, taip ir skyrybų metu – sutarti gražiuoju, paprastai tariant, apsimoka. Skyrybos, vykstančios bendru šalių sutarimu, atima ir mažiau laiko, ir pinigų. Tačiau ne visada poroms pavyksta viską taikiai išspręsti, ir jų ginčas persikelia į teismą. Siekiant palengvinti susitarimo klausimą bendru sutarimu negebančioms išsiskirti poroms nuo šių metų sausio 1-osios įvesta privaloma mediacija.
Pora ginčijasi dėl paskolos
Poros ginčas / 123rf.com nuotr.

Per karantiną pasiekė žinios, kad kai kuriose užsienio šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje, ypač padaugėjo skyrybų. Kad jų šiek tiek daugiau pastaruoju metu ir Lietuvoje, patvirtino ir Advokatų profesinės bendrijos „Avocad“ teisininkas Egidijus Langys, tačiau pabrėžė, kad tikrai ne taip masiškai, kaip galbūt kartais pateikiama.

„Sulaukiu daugiau užklausų – žmonės domisi, konsultuojasi. Šiemet įvesta privaloma mediacija jiems yra nežinomybė, tad irgi kelia klausimų“, – sakė advokatas.

Su E.Langiu kalbamės apie tai, kas pakito per karantiną skyrybų proceso atžvilgiu, ar galima išsiskirti nuotoliniu būdu, kokios aplinkybės apsunkina skyrybų procesą, kas yra bendru sutarimu negebančioms išsiskirti poroms privaloma mediacija ir kuo mediatorius padeda skyrybų procese, kiek gali trukti ir kainuoti skyrybų procesas, ką vertėtų žinoti kiekvienam, besiruošiančiam ne tik skirtis, bet visų pirma – tuoktis.

– Kaip šiuo metu vyksta skyrybų procesas, ar dėl karantino yra pakitimų?

– Jei kalbame apie rašytinius procesus, kai šalys nedalyvauja, viskas vyksta bendra eiga, niekas nesikeičia. Dėl žodinių procesų – priklauso nuo to, kaip organizuoja teismai. Dabar yra teismų tarybos rekomendacija dėl žodinių posėdžių atnaujinimo, ir pagal galimybes arba tai bus žodiniai procesai nuotoliniu būdu, arba gyvai.

Jei pora turi vaikų, teisme paliečiami penki pagrindiniai aspektai: santuokos nutraukimas, turto padalijimas, vaikų gyvenamoji vieta, vaikų išlaikymas ir bendravimo su vaikais tvarka.

Teismai jau pradėjo organizuoti žodinius procesus, kitą savaitę yra paskirta posėdžių, kurie vyks nuotoliniu būdu.

Kol kas viskas vyksta tokia tvarka ir po truputį teismai grįžta į bendrą ritmą.

– Ar galima išsiskirti nuotoliniu būdu?

– Taip, tai yra įmanoma. Vyksta tas pats posėdis, tik kad nuotoliniu būdu. Tiesa, tai taikoma ne visoms byloms. Dabar prioritetas teikiamas toms, kuriose yra mažiau dalyvių. Jei vyksta gyvas nagrinėjimas, žiūrima, kad būtų kiek įmanoma mažiau dalyvių. Paskui jau eina tos, kurios yra ilgesnį laiką teisme, bet jas nagrinėti irgi reikia, kad neužsistovėtų.

– Paprastai skyrybų procesas, jei vyksta šeimoje, kur nėra vaikų, yra paprastesnis, o poros, turinčios vaikų, skiriasi ilgiau. Kokie veiksniai apsunkina skyrybų procesą, ištęsia jo laiką?

– Santuokos nutraukimas vyksta arba bendru sutarimu, arba ginčo teisena. Ginčo teisena – kai fiziškai einama į teismą, rašomi ieškiniai, atsiliepimai ir t. t.

Jei pora turi vaikų, nesvarbu, ar skyrybos vyksta bendru sutarimu, ar ginčo teisena, teisme, sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, paliečiami penki pagrindiniai aspektai: santuokos nutraukimas, turto padalijimas, vaikų gyvenamoji vieta, vaikų išlaikymas ir bendravimo su vaikais tvarka. Jei šalys neturi nepilnamečių vaikų, paskutiniai trys klausimai atkrenta.

Skyrybų procesas dažniausiai ilgėja, nes kyla nemažai ginčų dėl vaikams skiriamo išlaikymo dydžio. Atsiranda nauja kategorija, lentelės su vaiko poreikiais, kurias sudaro 20–30 stulpelių, ir kiekvieną poziciją reikia aptarti. Tam vieno posėdžio kartais neužtenka.

Bendravimo su vaiku tvarka irgi kelia daug ginčų, kartais šalys dėl šio aspekto ginčijasi ir minučių tikslumu, ir dėl kitų dalykų.

Vida Press nuotr./Tėvas ir sūnus
Vida Press nuotr./Tėvas ir sūnus

Dėl vaiko gyvenamosios vietos klausimų kyla rečiau, čia gal daugiau principo dalykai, nes kartais šalys bando manipuliuoti vaikų interesais ir taip keršija viena kitai.

Toks klasikinis pavyzdys: sakykime, jei moteris niekur nedirba, turi tris vaikus, keliamas klausimas, kaip ji augins vaikus po santuokos nutraukimo. Pas mus yra tokia sistema, kad dažniausiai vaikai – ar nepilnamečiai, ar iki tam tikro amžiaus – lieka gyventi su mama. Didžioji dalis statistikos yra būtent tokia, ir tėvams vyrams tenka nusileisti. Šiuo klausimu jie ir nusileidžia.

Teismai liberalėja, jei šalys skiriasi abipusiu sutarimu, bendravimo su vaiku tvarką gali nusistatyti lygiomis dalimis. Tada automatiškai sprendžiasi klausimai dėl išlaikymo, kad išlaidos tenka tam iš tėvų, su kuriuo vaikas tuo metu būna, ir, jei reikia, dar papildomai prisideda prie vaiko išlaikymo. Tačiau tai galioja tik tada, kai šalys susitaria, ginčo teisenos atveju viskas eina pagal įstatymo raidę.

Pavyzdžiui, dėl gyvenamosios vietos, būna, kad tėvai pasiskirsto – vienas vaikas lieka gyventi su vienu tėvu, kitas – su kitu. Nors yra draudimas brolius, seseris išskirti, bet, jei argumentacija gera, šalys tarpusavy šiuo klausimu sutaria, sako, kad vaikai galės ir toliau bendrauti, ryšys nenutrūks, tada viskas gerai. Bet šis variantas irgi galimas tik bendru šalių sutarimu, ne ginčo teisenos atveju.

Skyrybų procesą taip pat prailgina atsiradęs Mediacijos institutas, kuris privalomas ginčo teisenos atveju, kai šalys nesusitaria taikiai. Visi, kurie nori skirtis, teikti ieškinius teismui, privalo išbandyti tą institutą. Dėl mediatoriaus paskyrimo reikėtų kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą arba galima tiesiogiai kreiptis į mediatorių. Bet kuriuo atveju teks tai padaryti, nes bus reikalinga Mediacijos instituto pažyma, įrodanti, kad juo pasinaudota.

– Koks mediatoriaus vaidmuo – padeda šalims susitarti?

– Mediatorius nepriima jokių sprendimų ir jų nesiūlo. Jo padedamos šalys, dalyvaudamos mediacijos procese, geba keisti požiūrį į konfliktą, savo suformuotas pozicijas.

Mediatoriaus padedamos šalys geba keisti požiūrį į konfliktą, savo suformuotas pozicijas.

Šalys skyrybų procese dalyvauja per atstovus. Šie išmano teisinius dalykus, taktiką, pataria, kaip geriau maksimaliai išspausti naudos, bet kartais tas maksimalumas naudos tikrai neatneša. Todėl mediacija yra galimybė pačioms šalims priimti kokius nors sprendimus, pamiršti savo pozicijas ir pasižiūrėti, kaip jos realiai norėtų gyventi.

Pavyzdžiui, dažnai nesutarimai vyksta mėginant įrodyti kito kaltę. Kaltė skiriantis šiais laikais neturi jokios įtakos, tai tik su pagarba susijęs klausimas. Kaltės įrodinėjimas užtrunka be proto ilgai, elektroniniai laiškai, žinutės, susirašinėjimai, privačių asmens duomenų panaudojimas ne pagal paskirtį ir pan. Kaltės klausimas yra visiškai nereikšmingas, tad nėra prasmės jį analizuoti. Geriau sutarti, kad išsiskiriama dėl skirtingų požiūrių ir tiek.

Dėl turto dalybų, jei nėra ikivedybinės ar povedybinės sutarties, žinoma, bus klausimas. Jei turite banko kreditą, skyrybų atveju pirmiausia reikia pradėti nuo banko – jis pasakys, kokiomis sąlygomis galima išsiskirti. Šalys gali vienaip nusistatyti, kam lieka turtas ir įsipareigojimai, tačiau bankui tai gali ir netikti.

Pats turto padalijimo pobūdis bankui nėra aktualus, jam svarbu, kas mokės kreditą. O bankas dažniausiai nori, kad abi šalys liktų solidariais skolininkais, t. y. mokėtų abi pusės. Todėl iš bankų turėtų ateiti pirminė mintis, kaip išspręsti šį klausimą. Priešingu atveju, teisme kyla daug klausimų, nes bankas nesutinka, kad šalys skirtųsi jų pačių numatyta tvarka. Tada teismas sprendžia klausimus, šalys nepatenkintos. O per mediaciją visus šiuos klausimus galima aptarti, išsiaiškinti, kaip ir kas turėtų būti.

123RF.com nuotr./Pora sprendžia nekilnojamojo turto klausimą
123RF.com nuotr./Pora sprendžia nekilnojamojo turto klausimą

Be minėtų dalykų, mediacijoje galima išspręsti ir daugiau klausimų, negu spręstų teismas. Pavyzdžiui, labai aktuali problema, kai šalys konfliktuoja tarpusavyje, iškyla senelių klausimas. Seneliams nėra galimybės bendrauti su anūkais. Tokiu atveju per mediaciją šį klausimą galima įtraukti į sutartį.

Aišku, viskas dar priklausys nuo teisėjo, kiek jis bus liberalus šiuo atžvilgiu ir leis išspręsti daugiau, negu numato įstatymas, bet tokia galimybė šalims yra sudaryta. O teisme santuokos nutraukimo byloje šis klausimas nebūtų nagrinėjamas. Tokiu atveju seneliai turėtų užsivesti atskirą bylą, jei jiems neleidžiama matytis su anūkais.

– Kiek gali trukti skyrybų procesas poros, kuri neturi vaikų, ir tos, kuri turi?

– Viskas priklauso nuo to, kaip šalys sprendžia. Jei yra bendras sutarimas, procesas vyksta tikrai gana greitai – apie porą mėnesių. Nebent būtų klausimas dėl turto, pavyzdžiui, jo būtų daug, šalys ilgai nesusitartų. Turėjome vieną bylą, kurią šiemet užbaigėme, ji truko penkerius metus, nes pora, neturinti vaikų, ilgai negalėjo sutarti turto klausimais.

Jei yra ginčo teisena – kai šalys viską perkelia į teismą, ir pora turi vaikų, procesas užsitęsia, manyčiau, mažiausiai iki 1–1,5 metų pirmoje instancijoje.

– Ar galite įvardyti, kiek apytiksliai gali kainuoti skyrybų procesas?

– Sunku pasakyti, priklauso nuo advokatų, nuo kontoros – didesnės kainuoja daugiau. Sakykime, jei šalys skiriasi bendru sutarimu, neturi vaikų, skyrybų procesas turėtų kainuoti nuo 500 iki 2,5 tūkst. eurų.

Jeigu įsijungia ginčo teisena, procesai gali būti neprognozuojami. Tokiu atveju, sakyčiau, reikėtų skaičiuoti nuo 2,5 tūkst. eurų. Nes, tarkime, šalis neteikia išlaikymo, reikia paprašyti laikinųjų apsaugos priemonių, kad nustatytų laikiną išlaikymą, kol teisme vyksta ginčas. Paprašai parašyti prašymą, kartais teismas tų prašymų nepatenkina, tada skundi aukštesnei instancijai.

Taigi parašei ir ieškinį, ir skundą, dar reikia analizuoti atsiliepimą, o dar jei kita šalis parašys priešieškinį, šeimos ginčuose negali tik atsiliepimu parašyti, kad nesutinku ir norėčiau, kad būtų taip ar taip. Tokiu atveju vos ne atskirą ieškinį reikia rašyti. O sumos auga iki beprotybės. Skirtis teisminiu keliu kainuoja tikrai brangiau nei bendru sutarimu.

Jei šalys skiriasi bendru sutarimu, neturi vaikų, skyrybų procesas turėtų kainuoti nuo 500 iki 2,5 tūkst. eurų.

– Iš savo darbinės patirties, ką galėtumėte pasakyti – žmonės daugiau skiriasi gražiuoju ar piktuoju?

– Dabar žmonių suvokimas ir požiūris yra šiek tiek kitoks, keičiasi ir tradicija, ir pati kultūra. Žmonės tikrai stengiasi ieškoti būdų taikiai spręsti klausimus, ir dabar tokių yra daugiau. Aišku, yra ir tų bylų, kur teismuose bylinėjasi, jos niekad ir neišnyks, nes tikrai ne visiems pavyks sutarti taikiai.

Kalbant apie mediaciją, žmonėms, norintiems skirtis, mediacijos procesas ir mediatorius, kuris yra trečias nešališkas asmuo, suteikia galimybę pagalvoti, pamąstyti, gal vis dėlto be reikalo į tai veliasi.

– Ar jūsų praktikoje yra buvę, kad poros persigalvoja ir nutraukia skyrybų procesą?

– Taip. Būna, kad poros be galo pykstasi, yra visokie ikiteisminiai tyrimai dėl fizinio skausmo sukėlimo ar smurto artimoje aplinkoje, vagysčių iš namų. Tačiau ikiteisminiai tyrimai ne visais atvejais pasiteisina, nutrūksta. Taigi būna, kad žmonės dvejus metus bylinėjasi, ginčijasi, paskui sako: ai, gal susitarkim. Būna ir tokių atvejų, ne dažnai, kad šalys kreipiasi dėl santuokos nutraukimo, o paskui apsigalvoja.

– Kokių patarimų turite besiskiriančioms poroms – į ką atkreipti dėmesį, kaip padoriai, žmogiškai išsiskirti?

– Neužbėgant įvykiams už akių, pirmas patarimas būtų prieš santuoką pasidomėti, kas tai yra, ką reiškia būti santuokoje, kokie yra teisiniai padariniai.

Visų pirma ir siūlyčiau žmonėms pasigilinti, ką reiškia santuoka.

Labai standartinė situacija: vienas sutuoktinių gavo administracinę nuobaudą. Tarkime, niekur nedirba, neturi galimybės susimokėti. Susituokė, pokšt šią nuobaudą išskaičiavo iš kito sutuoktinio sąskaitos. Žmogus, akis išpūtęs, klausia, kas čia vyksta? Antstolis sako: taigi jūs – sutuoktiniai, pajamos – bendros, todėl pusę sumos, kurią priklauso jam mokėti, nuėmiau nuo jūsų sąskaitos. Tokiais atvejais žmonėms kyla klausimų, kaip taip gali būti, juk čia mano pinigai ir pan.

Dar vienas dažnas atvejis – išlaikymo klausimai, kai yra vaikų iš ankstesnių santuokų. Yra išlaikymo įsiskolinimas, jis yra nemokamas. Tai naujas sutuoktinis ar sutuoktinė už tai susimoka.

Taigi visų pirma ir siūlyčiau žmonėms pasigilinti, ką reiškia santuoka. Nes ji, pirmiausia, kaip apibrėžiama kodekse, yra sutartis. Ir kad žmonės suvoktų, ką jie eina sudaryti. Pas mus apie santuoką galvoja tik, kaip padaryti kuo geresnę šventę ir kur išvykti povestuvinės kelionės, paatostogauti. O kas vyksta paskui, niekas tų dalykų nebežino.

Net ir sužadėtuvės turi teisinius padarinius, jei santuoka neįvyksta dėl vieno ar kito kaltės, reikia grąžinti dovanas, žiedus ir pan. Bet žmonės į tai nesikoncentruoja. Taigi, kaip ir sudarant bet kokią sutartį, prieš santuoką irgi reikėtų pasitarti, išsiaiškinti.

Kitas patarimas, jei santuokos išsaugoti nepavyksta, pasinaudoti mediacija, nes tai tikrai yra žymiai pigiau ir greičiau. Jei kreipiamasi į Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybą, ten surandamas mediatorius, keturios mediacijos valandos yra finansuojamos valstybės, šalims tai nieko nekainuoja. Mediatorius gali padėti šalims rasti vienokį ar kitokį sprendimą.

O kreipimasis į teismą, norint nutraukti santuoką, ilgai trunka, daug kainuoja ne tik finansiškai, bet ir morališkai, ir žmonėms tai daug naudos neatneša.

– Kaip vertinate vedybų sutarčių sudarymą ir ką patartumėte šiuo atžvilgiu?

– Čia yra šalių apsisprendimo klausimas. Pas mus dar daug manymo, kad tokia sutartis – tai santuoka iš išskaičiavimo, nėra jokios meilės, tik pinigai galvoje. Nieko panašaus.

Niekas nedraudžia gyventi kartu, bet nusistatyti, kad koks nors turtas ar akcijos yra atskiri finansai – tai normalus sprendimas. Juk žmonės susieina ne tam, kad sujungtų turtus, o kad ką nors kita sukurtų. Taigi čia nematau jokios problemos.

Sakykime, verslininkų atveju, jie jas sudaro, kad apsidraustų, nes yra įvairių rizikų – turto netekimo bankroto atveju ir pan. Pas mus tų sutarčių interpretavimas kitoks, bet taip yra todėl, kad žmonės nežino, kam jos yra skirtos.

Fotolia nuotr./Naujas namas.
Fotolia nuotr./Naujas namas.

– Jei tuokiasi du žmonės, kiekvienas jų turi savo asmeninį nekilnojamąjį turtą, jokia vedybų sutartis nėra sudaroma. Ar tas turimas turtas tampa bendru ar lieka asmeniniu?

– Ne, bendru netampa. Bet visur yra savi niuansai. Iki santuokos turimas butas yra asmeninė nuosavybė ir susituokus bendra netaps. Tas pats galioja ir dovanotam turtui – pavyzdžiui, koks nors nekilnojamasis turtas gali būti padovanotas ir santuokoje, jis bus asmeninis, bendru netaps.

Jei kiekviena pusė turi po savo butą iki santuokos, bet drauge ima kreditą ir perka bendrą būstą, tai tas perkamas naujas jau bus bendras.

Iki santuokos turimas butas yra asmeninė nuosavybė ir susituokus bendra netaps.

Yra dar ir tokių atvejų: sakykime, vienas sutuoktinių turi butą ir jame šeima gyvena, santuokos nutraukimo atveju, jeigu yra nepilnamečių vaikų ir jei kita šalis tuo metu neturi, kur išeiti gyventi, galima nustatyti uzufruktą – tai teisinė galimybė naudotis turtu iki tam tikro laiko.

Gali būti, kad teismas sakys, jog toks prašymas tenkinamas, nustatomas uzufruktas, kol vaikui sukaks 18 metų. Taigi, tarkime, mama su vaiku gali gyventi tame bute, kuris yra asmeninė kito sutuoktinio nuosavybė. Šis jo negalės nei parduoti, nei įkeisti – štai tau ir asmeninė nuosavybė.

Tai nėra bendroji nuosavybė, tiesiog teisinis reguliavimas leidžia pasinaudoti asmenine nuosavybe vaiko interesų apsaugai, kol atsiras gyvenamoji vieta arba kol jis sulauks pilnametystės. Ir uzufruktas skaičiuojasi iki tol, kol sukaks 18-a paskutiniam iš vaikų, jei šeima, tarkime, turi skirtingo amžiaus vaikus.

Kiekviena situacija turi savų niuansų. Kai žmonės ateina su gerais, sąžiningais tikslais, viskas gerai, bet gyvenime visko būna. Asmeninio turto niekas neatims, bet suvaržyti gali.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis