Suaugusiųjų santykiai su savo tėvais gali būti aptemdyti priešiškumo, pykčio, neišsakytų nuoskaudų. Dažnai bėgdami nuo tų nemalonių jausmų, nuo tėvų atsitraukiame, atsiribojame. Ir jei išvažiavome studijuoti toli, labai toli, verta pagalvoti – ar tikrai nebuvo universiteto arčiau namų? Ar tikrai traukė tokios studijos, ar tokiu būdu tiesiog bandėme išsivaduoti iš dusinančių, priklausomų santykių su savo tėvais?
Tėvų ir vaikų santykiai yra ir šeimų, bendruomenių, tautų ir valstybių judėjimo pirmyn variklis ir kiekvieno mūsų atramos bei atspirties taškas, įkūnijantis saugumą, pasitikėjimą, aiškias ribas ir tuo pačiu – savarankiškumą, laisvės ir augimo galimybę.
