Su buvusiu vyru ilgai negalėjome susilaukti vaikų. Išbandėme beveik visas įmanomas procedūras, išskyrus dirbtinį apvaisinimą, tačiau niekas nepadėjo. Kai jau visiškai buvome nuleidę rankas ir nebeturėjome vilties kadanors susilaukti vaikų, aš netikėtai ėmiau ir pastojau. Net mane gydęs medikas tai vadino stebuklu, nes iki tol visi taikyti būdai buvo neveiksmingi.
Iš pradžių abu skrajojome lyg ant debesų, nes mūsų svajonė pagaliau turėjo tapti realybe. Visi iki tol buvę pykčiai ir net pamąstymai apie skyrybas buvo užmiršti, nes greitai turėjome tapti tikra šeima. Vyras manimi be galo rūpinosi, pildė kiekvieną mano užgaidą, taikstėsi su nuotaikų kaitomis. Atrodė, kad penkerius metus trukęs santuokinis gyvenimas pagaliau pradėjo panašėti į tikrą šeiminį gyvenimą.
Viskas buvo gerai, kol gimė ilgai lauktas ir išsvajotas sūnus, o kartu su jo gimimu prasidėjo ir bemiegės naktys. Iš pradžių vyras noriai kėlėsi prie mažylio, tačiau greitai naktinis kūdikio verksmas jam tapo didele problema, todėl jis nusprendė naktimis nebemiegoti su manimi vienoje lovoje, o persikraustyti į svetainę ant sofos. Vyro susidomėjimą mūsų sūnumi būčiau galėjusi prilyginti situacijai, kai mažas vaikas gauna išsvajotąjį naminį gyvūnėlį, tačiau šis jam greitai pabosta ir jis į jį nebekreipia jokio dėmesio. Lygiai taip pat elgėsi ir mano vyras. Iš pradžių jis negalėjo atplėšti nuo sūnaus akių ir juo nesigrožėti, tačiau ilgainiui kiekvienas mažojo verksmas buvo prilygintas didžiulei tragedijai ir mano vyro ramybės drumstimui.
Vyro susidomėjimą mūsų sūnumi būčiau galėjusi prilyginti situacijai, kai mažas vaikas gauna išsvajotąjį naminį gyvūnėlį, tačiau šis jam greitai pabosta ir jis į jį nebekreipia jokio dėmesio. Lygiai taip pat elgėsi ir mano vyras...
Vaikas augo, o vyro susidomėjimas šeima vis mažėjo. Jis vis vėliau grįždavo iš darbo, savaitgaliais susirasdavo vis kitos veiklos, kad tik nereikėtų laiko leisti su savo šeima. Kai visgi jam prabusdavo tėviški instinktai ir jis norėdavo sūnų paimti ant rankų, mažylis imdavo verkti, nes tai nutikdavo labai retai – jo tėvo veidas jam buvo svetimas.
Vienintelė paguoda man buvo ilgi kasdieniai pasivaikščiojimai su vežimėliu netoliese esančiame parke. Tik čia sugebėdavau atsipalaiduoti ir pabėgti nuo niūrių minčių apie byrančią santuoką ir išblėsusius jausmus. Žinojau, kad vyras nebemylėjo manęs, žinojau ir tai, kad ta nemeilė turbūt buvo abipusė.
Parke mėgdavau stebėti žmones, vedžiojančius šunis, jaunų mamyčių grupeles, kartu stumiančias vežimėlius, jaunas poreles, besiglėbesčiuojančias ant suoliukų. Stėbėdavau tuos žmones kasdien ir bandžiau spėti ar ir jie čia dėl to, kad namuose jaučiasi niekam nereikalingi.
Vieną vakarą mano vyras tiesiog negrįžo namo. Negrįžo ir kitą naktį. Kai puoliau jo ieškoti visais įmanomais kanalais, jo telefonu atsiliepė moteriškas balsas ir maloniai man pranešė, kad mano vyras namo daugiau niekada nebegrįš. Tai išgirdus vieną akimirką man netgi palengvėjo.
Žinoma, po keleto girtų parų mano vyras visgi grįžo namo. Pagiringas ir pradvokęs moteriškais kvepalais. Jis dievagojosi, kad šventė draugo gimtadienį, per daug išgėrė, o draugai paprašė vienos moters, kad ji pasakytų, jog jis daugiau negrįšias namo, nes taip jie mat nusprendė pajuokauti. Žinoma, nepatikėjau šiais paistalais. Nenorėjau daugiau matyti savo vyro, todėl nusprendžiau eiti pasivaikščioti į parką.
Mano sūnui jau buvo daugiau nei pusė metų, ir aš niekada nepamiršiu tos pavasario popietės. Linksmai guguodamas mažylis sėdėjo vežimėlyje ir graužė forminį sausainį, kai netikėtai ėmė springti. Mane tiesiog ištiko panika. Pagriebiau sūnų ir bandžiau trankyti per nugarytę, tačiau tai nepadėjo. Mažylis ėmė mėlti. Staiga prie manęs pribėgo kažkoks vyras su sportine apranga. Nežinau, ką jis tuo metu darė, nes viską prisimenu kaip per miglą, tačiau sūnus atrijo ir išspjovė sausainį. Netrukus jo veidelis įgavo įprastą spalvą, bet aš vis dar buvau ištikta šoko.
Šiaip ne taip padėkojau savo sūnaus gelbėtojui. Jis, matydamas mano būseną, palydėjo mus namo. Norėjau atsidėkodama pakviesti jį į vidų, tačiau žinojau, kad namuose smirda ir purvina, kaip landynėje, nes po daugiadienių išgertuvių juose pagiriojasi mano vyras. Prieš atsisveikindama dar kartą padėkojau tam vyrui. Tik tada įdėmiau į jį pažvelgusi pamačiau, kad tas vyras – mano bendraamžis, plačių pečių, sportiško kūno sudėjimo, garbanotų tamsių plaukų ir nuostabių mėlynų akių savininkas. Mintyse pagalvojau, kad tas vyras gana patrauklus, tačiau iškart vijau bet kokias mintis šalin, nes pirmiausia turėjau oficialiai palikti savo nevykėlį vyrelį.
Taigi vos jam išsiblaivius, aš tiesiog ėmiau ir pareiškiau, kad noriu skirtis. Žinoma, jis ėmė dievagotis, kad ištikrųjų mane labai myli, kad ilgai lauktas vaikas jam tapo išbandymu. Tikino, kad jo elgesys pasikeis, kad jis nori išsaugoti šeimą. Bet aš buvau kategoriška, buvau tvirtai apsisprendusi...
Štai jau daugiau nei pusmetis esu oficialiai išsiskyrusi vieniša mama. Nesakau, kad man lengva, tačiau nebuvo lengva ir gyvenant santuokinį gyvenimą. Savo sūnaus gelbėtoją parke sutinku dažnai. Jis žino, kad aš išsiskyriau su vyru. Mes visada įdomiai ir smagiai pasišnekučiuojame. Nežinau, ar jis jaučia, kad man patinka.
Ech, kaip gaila, kad jis neskaito moteriškų portalų!
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį. Norime Jums įteikti prizą. Dėl jo rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
