Kiek prisimenu, kai mokiausi mokykloje, didžioji dauguma mokytojų būdavo moterys. Savo vyriškosios giminės mokytojus galėčiau suskaičiuoti ant pirštų: kūno kultūros mokytojas, fizikas ir, ko gero, per klaidą – istorikas. Net informatiką dėstė moteris. Tiesa, kai mokiausi, į tokią situaciją žiūrėjau abejingai. Atrodė, kad taip ir turi būti. Tačiau kai pati baigiau pedagoginį universitetą ir pradėjau dirbti mokykloje, vaizdas atrodė juokingai: kolektyvo nuotraukoje, demonstruodamos naujausius šukuosenų bei nelabai naujus kostiumėlių modelius, stovėjo 43 įvairaus amžiaus, įvairios kompleksijos moterys ir tik 6 vyrai. Trys iš jų – žodžiais neapsakomi keistuoliai, kurių per darbo metus taip ir nesugebėjau suprasti, du artėjantys prie pensinio amžiaus ir tik vienas „vertas grieko“, tačiau ir tas pats stovėjo dėmesio lauko užribyje, nes buvo direktorės vyras.
Žodžiu, net ir kolegų vakarėliuose, norėdamos pasilinksminti, mes, moterys ir mergaitės, kraipydavome didesnius ar mažesnius užpakaliukus draugiškai sustojusios rateliu, o jei koks vyriškis ir sugalvodavo prie mūsų prisidėti, kaip didžiausią ir dėmesio vertą eksponatą stumdavome jį į ratelio vidurį ir net plodavome į taktą iš džiaugsmo (o kai kada ir iš juoko).
Ir štai baigiantis atostogoms iš lūpų į lūpas visus apskriejo žinia, kad į mokyklą ateina dirbti naujai iškeptas mokytojas, jaunas specialistas. Informatikas.
Visos jauniklės nesitvėrėme savo kailyje kuo greičiau jį pamatyti. Tarytum nuo to, kuri pirmoji turės laimės su juo susipažinti, bus ir jo favoritė. Spėliojome, koks jis ir kuri iš mūsų jam galėtų patikti. Tačiau visos pastangos buvo bevaisės: jį pamatėme tik per pirmąjį naujų mokslo metų pradžios posėdį. Dar blogiau, kad kartu su juo į mūsų kolektyvą įsiliejo ir dvi merginos. Iš po surauktų antakių visos senbuvės dirsčiojome į jas, nes konkurencijos mes visiškai nepageidavome.
Naujasis informatikas buvo vardu Jonas. Net ir neturint didelio įžvalgumo, buvo galima matyti, kad jis gerokai jaudinasi, o pristatomas posėdžio metu vengė pakelti akis, rankose visą laiką nervingai sukiodamas šratinuką. Pagalvojau, kad tas vaikinas pilnas kompleksų ir niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad mūsų mokyklos devintokai jau per pačią pirmą pamoką neprivers jo sprukti iš klasės ir bėgti taip, kad net nekiltų noras kada nors ateityje pažvelgti mokyklos pusėn.
Tą pačią dieną kolektyvo jaunesnioji dalis organizavomės pavakaroti kolegos pirtelėje. Pakvietėme ir naujokus. Iš jų trijų į vakarėlį atėjo tik du: Jonas ir anglistė Laura.
Mūsų didžiam nustebimui, Jonas atėjo nešinas gitara. Ir nuo tada tylenis, posėdžio metu rankose sukiojęs šratinuką, tapo mūsų kolektyvo siela ir visų merginų numylėtinis.
Net nepajutome, kaip kolektyve prasidėjo konkurencinė kova: visos kviesdavome Joną per pertraukas gerti kavos, visos turėdavome šimtus klausimų apie darbą kompiuteriu, visos pradėjome rengti vakarėlius, kuriuose Jonas kartu su savo gitara būdavo pats geidžiamiausias svečias, o per Valentino dieną jau buvome tokios drąsios, kad nuo galvos iki kojų vargšelį aplipinome raudonomis širdutėmis ir po antros taurės vyno suteikėme jam „geidžiamiausio jaunikio“ titulą.
Be viso to būtų sąžininga paminėti, kad Jonas tapo ne tik visų (su retomis išimtimis) kolektyvo moterų, bet ir vyresniųjų klasių mergaičių numylėtiniu. Iš pradžių toks vaidmuo jam visai patiko, bet vėliau ėmė varginti. O pavasarį, pražydus kaštonams, visų dūsaujančių gerbėjų apmaudui ir nuostabai, pamatėme Joną vaikštinėjant su gražute gėlių salono pardavėja – visos puikiai pažinojome ją, nes salonas buvo pačiame miesto centre, o mergina – iš tikrųjų žavi būtybė, kurios neįmanoma iš pat pirmo karto neįsidėmėti.
Bene labiausiai dėl to proto neteko mano artimiausia bičiulė – dailės mokytoja Violeta. Ji man pasisakė net parašiusi Jonui meilės ir ilgesio laišką, į kurį jis ne tik nė žodeliu neatsakė, bet ir apskritai elgėsi taip, tarytum nebūtų jo gavęs, ir, pasitaikius progai, išrėžė tokią iškalbingą tiradą apie žmogiškuosius troškimus, aistras ir ne visada tikrove tampančius lūkesčius, kad jai net kaito iš gėdos skruostai. Vargšelei rodėsi, kad visas pasaulis supranta, kam taikomi Jono žodžiai. Tiesą sakant, aš irgi girdėjau tuos jo pamąstymus, bet tikrai nepagalvojau, kad jie kam nors konkrečiai yra adresuojami, nes tuo metu mes visi paprasčiausiai diskutavome. Tačiau gailėjau Violetos. Ji atrodė tokia prislėgta, tokia nusiminusi… Buvo galima pagalvoti, kad Jonas – paskutinė jos viltis ištekėti. Tačiau atėjo dar viena vasara, ir mokykla vėl ištuštėjo.
Kai susirinkome kitą rudenį, Violeta švytėjo iš džiaugsmo. Vos tik ją pamačiau, supratau, kad jos gyvenime nutiko kažkas ypatingo. Neklydau: ji mūvėjo sužadėtuvių žiedą ir tarytum stengėsi visam pasauliui jį pademonstruoti.
Jonas mokykloje nepasirodė. Net nežinojome, kur jis tarytum kamparas išgaravo. Gėlių pardavėja, kaip bitutė prieš Rugsėjo 1-ąją besisukiodama savajame gėlių salone, buvo liūdna ir tarytum praradusi pusę savo žavesio. Kartą kažkuri iš vyresniųjų kolegių įsidrąsino ir paklausė jos, kur dingo Jonas, tačiau šioji tik kažką neaiškiai po nosimi suvebleno ir nepasakė nieko konkretaus.
Štai taip mūsu mieste ir mūsų mokykloje sužibo ir užgeso jaunojo mokytojo žvaigždė. Ir tik po metų sutikau jį sostinėje, nuvykusi į mokytojų seminarą. Iš pradžių net suabejojau, ar tai tikrai jis, tačiau Jonas pats čiuptelėjo mane už rankos ir mudu trumpai pasišnekučiavome. Pasisakė susirgęs klastinga kraujo liga, todėl po atostogų nebegrįžo į darbą, o išvažiavo gyventi pas tėvus. Tuo metu, kai kalbėjomės, jam buvo taikoma chemoterapija, ir jis gana blogai jautėsi, todėl net atsisakė su manimi, kaip prieš metus mokykloje, išgerti kavos.
Jis tiesiog paprašė padėkoti Violetai už laišką ir pasakyti jai, kad jis dažnai ją prisimena. Prašė atsiprašyti jos, kad buvo abejingas, ir nueidamas nelabai įtikinamai pridūrė, kad sugrįš, kai pasveiks.
Kai parvažiavusi visiems papasakojau, kas nutiko mūsų numylėtiniui Jonui, moterys negalėjo sulaikyti ašarų. Verkiau ir aš. Violeta, įtardama, jog ir mergina iš gėlių salono nežino, kur dingo jos vaikinas, sukaupusi drąsą nuėjo su ja pasikalbėti. Ir iš tiesų paaiškėjo, kad ji nieko nežinojo ir jautėsi paprasčiausiai Jono palikta.
Sužinojęs, kad serga, Jonas pasislėpė nuo viso pasaulio ir užsisklendė savyje. Norėjo it laukinis žvėris pats išsilaižyti savo žaizdą. Tikriausiai, jis net nepagalvojo, koks svarbus yra mylimo žmogaus palaikymas ar vien tik tylus buvimas šalia. Norėdamas apsaugoti savo merginą nuo sielvarto, jis tik dar labiau ją įskaudino ir privertė kentėti.
Po Rugsėjo 1-osios iškilmių susirinkome klasėje, kurioje dirbo Jonas, susėdome į suolus ir dainavome dainas, kurias visus praėjusius metus traukdavome pritariant jo gitarai. Padarėme daug nuotraukų ir kiekvienas po keletą sakinių parašėme ilgą ilgą laišką su daugybe vilties, palaikymo ir meilės žodžių. Įdavėme jį gražiajai „gėlių merginai“, ir palydėjome ją į kelią, vedantį pas slapuką Joną.
O patys likome laukti, kol jis pasveiks ir, nešinas gitara, sugrįš į mūsų mokyklą.
Mes tikime, kad sugrįši, Jonai. Tikime ir laukiame.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autorės bus apdovanotos prizais.
