Žmonės dažnai kartoja, kad nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis. Niekada šiais žodžiais netikėjau, o gal iš tiesų net ir nenorėjau to daryti...
Mano istorija panaši, tik dabar nežinau, kiek joje buvo to meilės jausmo. Esu jauna, jis taip pat. Viskas prasidėjo prieš ketverius metus... Dabar tai atrodo tiek nedaug, bet, kita vertus, tai tikrai ilgas žmogaus jaunystės laiko tarpas.
Viskas prasidėjo mokykloje: pirmoji meilė, pirmieji bučiniai, pirmosios naktys su vaikinu... Viskas gražu, tyra ir nekalta. Taip bėgo metai. Pirmi, antri, su pykčiais, ašaromis, skyrybomis ir susitaikymais... Kai pagalvoji, tada tai atrodė visiškai kitaip, kiekvienas ginčas versdavo širdį plakti kelissyk smarkiau, o dabar prisiminus tyliai pagalvoju, kaip tai buvo kvaila. Na, bet aš ne apie tai...
Bėgo metai, su žmogumi tapome vis artimesni, pažintys su giminaičiais, dalyvavimas šeimos šventėse, viskas atrodė rimta ir iki pabaigos. Kažkodėl net ir pykčiai tapo nebetokie bauginantys. Maniau, visa tai niekada neturės pabaigos.
Atėjo metas, kai jis turėjo išvažiuoti studijuoti. Pirmus metus „ištempėme“ be jokių nesklandumų, net be didelių pykčių ir nusivylimų. Kitais metais ir aš turėjau tęsti mokslus kitame mieste. Visus tuos kelerius metus buvau įsitikinusi, kad studijų laikotarpiu gyvensime kartu ir kad tai bus būtent tas galutinis taškas, kai gyvenime įvyks tai, apie ką svajodavau prieš kiekvieną naktį: tos mintys apie bendrą gyvenimo pradžią mane svaigino kas kartą vis labiau, bet neilgai...
Liūdna, kai gyvenime vieną dieną myli, bet dar liūdniau, kai per dieną tą meilę tiesiog pakeiti į neapykantą, manydama, kad bus lengviau. Nors niekada nebūna...
Baigusi vidurinę, atsiėmusi atestatą, kupina nuostabių emocijų, aš jau svajojau apie ateitį sostinėje su žmogumi, kurį mylėjau kiekvieną dieną vis labiau... Tačiau mano svajoms nebuvo lemta išsipildyti, jos per vieną akimirką buvo sunaikintos ir sutryptos. Jaučiausi taip, tarsi viskas, apie ką svajojau, apie ką kalbėjau, apie ką galvojau kiekvieną akimirką prieš užmiegant, iš manęs buvo atimta. Tą akimirką prasidėjo mano kelionė į neapykantos šalį.
Kurį laiką gyvenau su sužlugdytomis svajonėmis ir sužeista siela, bet, praėjus kuriam laikui, susitaikiau ir stengiausi gyventi toliau, bandžiau įtikinti save, kad žmogus dar tam nepasirengęs ir kad jam reikia duoti laisvę, nes būti palikta dėl to, kad nesuprantu jo, nenorėjau. Gyvenome toliau, mylėjau toliau žmogų, nors vakarais nebeužmigdavau su gražiomis mintimis galvoje ir svajonių nebeturėjau, rytai taip pat prasidėdavo mintimis, kad greičiau ateitų vakaras...
Atėjo ruduo. Naujas gyvenimo etapas, studijos, draugai, kitas miestas, kita aplinka ir aš viena. Jo šalia nebebūdavo. Skirtingi miestai, skirtingas laiko išnaudojimas, skirtingi pomėgiai – visa tai pavertė mus šaltais ir abejingais, nors jo teigimu, jis to nepastebėjo. Sakysit, na ir kas? Juk visiems taip nutinka, atstumas padaro savo ir pan. Aš taip nemaniau ir nenorėjau net manyti. Aš tikėjau, kad mūsų meilė neturi pabaigos!
Metai ėjo, pripratome, viskas grįžo į savas vėžes. Galvojau, dabar visam laikui! Atėjus pavasariui, viskas ėjosi puikiai, meilė sklandė ore, žodžiai „myliu“, „tu man esi viskas“, dar iki šiol skamba mano ausyse, tą akimirką nuoširdžiai tuo tikėjau, bet neilgai.
Iki šios dienos pamenu tą birželio 1-ąją. Pamenu jo balsą, kai jis, paskambinęs man kelis kartus, pasakė, kad myli mane... Bet ar ilgai? Ne. Po paskutiniųjų jo žodžių „aš tave myliu“ praėjus vos kelioms valandoms, vėl sulaukiau jo skambučio, šį kartą jis jau buvo kitoks, su daug pykčio ir pasišlykštėjimo, tada jis jau manęs nebemylėjo, tada jam reikėjo tik draugų ir laisvės... Padėjusi telefono ragelį, pamaniau, kad tai tik eilinis pyktis, kuris pasibaigs. Tą akimirką negalėjau net verkti, nors širdis jautė, kad atėjo pabaiga, o smegenys nenorėjo tuo tikėti... O gal ir atvirkščiai, nežinau, kuris skausmas buvo sunkesnis: ar tas, kurį jaučiau širdyje, ar tas, kurį kas kartą sukelia smegenys, prisimindamos viską, kas buvo.
Vasara buvo siaubinga. Pirmąjį mėnesį nepamenu nė vienos dienos, kad būčiau neverkusi, svoris krito akyse, plaukai slinko kuokštais, apie apetitą ar bendravimą su kitais nė nebuvo kalbos... Ir staiga vieną rytą pabudusi supratau, kad aš apie jį nebegalvoju, jis nebėra pirmoji mano mintis, jis tapo tik tuo žmogumi, kurio nekenčiu, bet nekenčiu visa savo esybe, tiek daug pykčio, tiek daug pasišlykštėjimo nejaučiu niekam.
Kartais, kai pagalvoju, man pasidaro net pačiai baisu už save, mano galva purvina, purvina nuo minčių, nuo keršto siekio, nuo noro, kad kada nors jis išgyventų tą patį. Ar tai blogai? Nežinau, tačiau nuo to netampu laimingesnė. Tai mane slegia kiekvieną dieną... Baigiu prisigerti tos neapykantos ir bijau, kad vieną dieną visa tai man prasiverš ir aš su savo neapykanta sugadinsiu tik savo pačios gyvenimą.
Liūdna, kai gyvenime vieną dieną myli, bet dar liūdniau, kai per dieną tą meilę tiesiog pakeiti neapykanta, manydama, kad bus lengviau gyventi, nors niekada nebūna. Ieškojau, bandžiau išmesti iš galvos visas blogas mintis, bet nepadėjo. Nežinau, gal tai dar meilė, kurią bandau sunaikinti manydama, kad tai yra pyktis?..
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autorės bus apdovanotos prizais.
