„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Tikra istorija. „Nekaltybę padovanojau iš išskaičiavimo“

„Sakoma, kad visi žmonės – vaikščiojančios istorijos, tereikia tik tuos žmones prakalbinti. Ne visi nori kalbėti. Nenorėjau ir aš – daugiau kaip 30 metų“, – laišką-išpažintį pradeda skaitytoja Marina.
Susimąsčiusi moteris
Susimąsčiusi moteris / 123RF.com nuotr.

Galėčiau ir toliau spyną pakabinti ant liežuvio, nusinešti savo paslaptį į kapus, bet noriu pamėginti gyventi kitaip. Šviesiai ir lengvai. Be niūrių minčių, be priekaištų sau, be kaltės ir nuolatinių klausimų – o jeigu būčiau pasielgusi kitaip?..

Noriu gyventi taip, kad atsibusčiau ir apie tai nebegalvočiau. Negalvočiau, ką padariau aš tada, ankstyvoje jaunystėje... O blogiausia, kad mūsų poelgiai įsirašo laiko juostoje. Likimas? Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad jis nėra kokia nors valia iš aukščiau, jis – ne kas kita, kaip mūsų pasirinkimai – teisingi, neteisingi, skausmingi ir džiuginantys.

Nebuvau klasės gražuolė, bet labai smalsi, stengiausi gerai mokytis ir visko pasiekti uoliu darbu. Kadangi pašaipų susilaukdavau dėl kūprinimosi ir šleivojančios eisenos, aplinka mane ugdė būti karinga, stačiokiška ir kartais net storžieviška. Turėjau apginti ir save, ir savo šeimą, kuriai taip pat skriedavo patyčių strėlės: „Kaimietė, mužikė, ta, kur kibirus vandens nešioja ir neturi normalios vonios...“

Taip, gyvenome užmiesčio name, su šuliniu, be patogumų (mama dušą įrengė, kai jau buvau vyresnėse klasėse), bet augome visais vargais besidalydami, vienas kitą palaikydami. Taip ir gyvenome visi trys – mama, aš ir jaunesnis brolis. Tėtis buvo seniai miręs – tragiškai žuvo, kai aš dar ėjau į darželį.

Nežinau, kaip save apibūdinti, bet paauglė buvau gana šlykšti, tikras spyglys vienoj vietoj. Svetimiems, žinoma, ne saviems. Elgiausi lyg būdraujanti ir visuomet pulti pasirengusi katė. Klasiokų ir kiemo vaikų užgauliojimus atremdavau stoiška laikysena, o vakare verkdavau. Meilės, švelnumo, gerumo sulaukdavau lankydama dvi bobulytes, su kuriomis sekmadieniais matydavomės bažnyčioje. Kunigas sakė, kad joms reikėtų pagalbos, tai pasisiūliau jas lankyti – padėti susitvarkyti namus, parnešti joms maisto.

Tai buvo mano auksinės valandos, kai jaučiausi reikalinga, gera, netgi tobula – močiutės nepastebėdavo nei mano išsišokusio stuburo, neužkliūdavo joms ir mano kreivos kojos. Jos vadindavo mane angelu žemėje, gerąja mergaite, kad net ėmiau tikėti, kad ir aš ką nors nuostabaus turiu savyje.

Tačiau jos niekaip negalėjo man padėti intymiais klausimais. Mačiau ir girdėjau, kaip mergaitės giriasi berniukų dėmesiu, kaip jos pasakoja su mama ėjusios pirkti pirmosios liemenėlės, kaip svaičioja, kaip čia bus, kai reikės bučiuotis ir miegoti su vaikinu...

Man tos temos irgi rūpėjo, bet buvo tolimos kaip ir Dievas – tiki, kad kažkas yra, bet realiai nei matai, nei pažįsti. Lytinis brendimas, bučiniai, glamonės ir seksas man buvo tik teorija. Su mama apie tai net nemačiau prasmės kalbėtis – po tėvo žūties ji susitelkė tik į mano jaunesnį brolį, kuriam tada buvo vos metukai. Taigi man kažkaip teko vystytis vienai pačiai – anksti subręsti, anksti tapti savarankiškai ir kartais net priimti sprendimus už visą šeimą.

Paaugliška meilė? Jos mano gyvenimo išklotinėje nėra. Iš kiemo bernų dėmesio sulaukdavau tik tada, kai pakviesdavo pastovėti vartuose žaidžiant futbolą. Buvau tokia pajodžarga, tikau jiems į draugus, bet nepastebėjau, kad kuris nors į mane žvelgtų taip, kaip girdėjau pasakojant klasiokes. O ir man patiko tik vienas – berniukas iš klasės, tačiau jis buvo tylus ir drovus, nemokėdavo atsikirsti. Toks lepšis, dar didesnis nei aš – aš bent žodžių tiradą paleisdavau, o jei labai įžeidinėdavo, tai kokiam bernui ir į klyną taikydavausi įspirti. Norėjau, kad jam skaudėtų taip, kaip man tą akimirką. Tik man tada skaudėdavo širdį...

Taigi nepatyrusi jokio dėmesio iš vaikinų, neslėpsiu, vis tiek svajojau ir to ilgėjausi. Kad štai vieną dieną viskas stebuklingai pasikeis, ir koks vaikinas pastebės, kaip tos mano lankomos bobulytės, koks esu angelas. Ir dar Žemėje!

Viskas, manau, ir prasidėjo būtent tą dieną, kai mano akys užkliuvo už vieno skelbimo žurnale (tada buvo madinga skelbtis ir ieškoti susirašinėjimo draugo). Rašė 27 metų vyras, dėstė, kad padarė gyvenimo klaidą, dabar yra tokioje vietoje, kur bando atsitiesti. Tačiau nori susirasti gyvenimo draugę.

Kažkokia nuojauta kuždėjo, kad noriu jam parašyti. Jis nelaimingas, aš nelaiminga – gal kas išeis? Gal suprasime ir paguosime vienas kitą.

Parašiau jam laišką, tačiau baisiausia mano užmačių dalis liko jam neatskleista. Susirašinėjome gal pusmetį, per tą laiką ir į aukštąją mokyklą įstojau. Neslėpiau, kad man 19-a, jis klausė, ar negąsdina mūsų amžiaus skirtumas. Negąsdino – juk nieko neturėjau, su niekuo nebuvau draugavusi, taigi nebuvo net su kuo palyginti.

Jo laiškai buvo nuoširdūs, rašė netgi daugiau nei aš – ko jau ko, o laiko stygiumi kalėjime negali skųstis. Turi jo sočiai ir net tiek, kad gali kaukti iš nevilties, kuo užsiimti, jei nesportuoji ar knygų neskaitai (jokių internetų tada nebuvo).

Taigi tapome „laiškinė“ pora. Jis turėjo teisę į pasimatymus, tai pakvietė mane. Man to ir reikėjo... Dabar galvoju, kad reikėjo būti visiškai beprotei taip elgtis, bet tada man buvo viskas tiek įgrisę, kad turbūt visa pasąmonė veržte veržėsi į didelį sukrėtimą. Tiesiog man reikėjo klaidos. Nuotykio. Nuodėmės.

Kai merginos kalbėdavo apie berniukus, matydavau jų kitokias akis. Jos man atrodė kažkokios paslaptingos, kažką žinančios daugiau nei aš, nepatyrusi nei svaiginančių bučinių, nei glamonių. Aš irgi norėjau būti tokia – paslaptinga, ką nors skleisti, perprasti nežinomybę. Jaučiau, kad čia mano raktas į išsigelbėjimą – kad paskui jau būsiu kitokia, kad koks nors vaikinas TIKRAI mane pastebės – mano švytėjimą, mano ypatingumą, išskirtinumą. Tai, kad buvau nekalta, man atrodė kaip nevykėlės ženklas – lyg koks antspaudas, kad iki šiol manęs niekas negeidė.

Dabar, kai man jau nemažai metų, galiu svarstyti, kaip liguistai aš galvojau, kokiais klaidingais įsitikinimais vadovavausi, bet... Tai tik dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos. O tada, prieš 30 metų... aš padovanojau savo nekaltybę kaliniui. Nuvykau į pasimatymą, ir TAI įvyko. Norėjau virsmo. Nesijausti nematoma. Norėjau būti ypatinga ir reikalinga.

Tolesnė istorija su tuo žmogumi nesusiklostė. Man pasidarė gėda – juk aš juo pasinaudojau. Nenorėjau su juo bendrauti.

Kur link pakrypo mano gyvenimas? Vaikinas atsirado gal tik po poros metų, niekas mano „švytinčio pokyčio“ nepastebėjo, stebuklai netryško jokiais fontanais. Ištekėjau, susilaukiau su vyru dviejų berniukų, kurie dabar jau turi savo šeimas.

Savo vyrui buvau ir tebesu, anot jo, tobula žmona, graži, rūpestinga ir švelni. Jis vadina mane „žemiškuoju angelu“ – taip, kaip kažkada į mane kreipdavosi bobulytės. Su juo bendraujant jokie spygliai man nelindo. Sutikau tokį vyrą, kuris pamilo mane su visais mano trūkumais – esamais ir įsikalbėtais.

Gal vis dėlto Dievas yra?.. Gal jis man atsiuntė būtent tą vyrą, kad toliau nedaryčiau klaidų? Aš noriu tikėti, kad Dievas būtent per besąlygiškai mane mylintį vyrą ir ištiesė pagalbos ranką – tai pajodžargai, tai nuolat pulti pasirengusiai katei... Tai amžina Dievo glamonė. Niekad nepamirštu jam apie tai padėkoti prieš miegą.

O pabudusi galvoju, ar būtų šis vyras, kuris guli šalia manęs, buvęs man pirmasis, jei nebūčiau tada taip nusidėjusi. Ir dar ne iš meilės – iš išskaičiavimo padovanojusi save tik iš laiškų pažįstamam vyrui... Dabar jau nesužinosiu. Paguodą mėginu rasti tik viską nurašydama nežinomam Dievo planui...


Dėkojame istorijos autorei už atvirumą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.

Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Prizas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Prizas
  • Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.​
  • Norime informuoti, kad prizus galima atsiimti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: pakeisti darbą, parašyti knygą, ar tiesiog norite pasidalyti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!​

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“