Taip, sulaukusi aštuoniolikos radau savo pirmąjį vaikiną, tariamą pirmąją meilę. Žinoma, tuo metu užsidėjau rožinius akinius ir, nors žinojau, kad draugas buvo daug ydų turintis žmogus, vis tiek jaučiausi įsimylėjusi. Trumpam.
Vėliau atsirado antrasis vaikinas, o išvažiavus studijuoti į užsienį – ir trečiasis. Su pastaruoju draugavome beveik trejus metus, gyvenome kartu ir sutarėme puikiai, bet, bandydama įsivaizduoti mus kartu po dvidešimties metų, nepajėgdavau to padaryti. Baigusi studijas viską mečiau, palikau draugą ir grįžau namo.
Per antrąjį pasimatymą rožių nebegavau. Vietoj jų man į rankas buvo įgrūstas maišas žemių, vazonas ir saulėgrąžų sėklų pakelis.
Aš buvau vaikščiojantis chaosas. Jaunas žmogus, kuris nežinojo, ko nori iš gyvenimo. Žmogus, kuris į meilę žiūrėjo kaip į žaidimą, nes netikėjo jos tvarumu. Netrukus kelyje pasipainiojo dar vienas vaikinas. Kaip vakar pamenu mūsų pirmąjį pasimatymą ir jo dovanotas rožes. Sakysite, romantiška? Na, jau minėjau, kad romantikė iš manęs nekokia. Užtat cinikė – tobula. Todėl pareiškiau, kad rožės man nepatinka ir apskritai, dovanoti skintas gėles per pasimatymą yra baisiai nepraktiška.
Negana to, kad palikau blogą pirmąjį įspūdį, vėliau dar sugebėjau pasakyti, kad vaikinas yra per daug plepus ir galėtų kartais patylėti. Nežinau kodėl, bet buvau pakviesta ir į antrąjį pasimatymą. Ėjau į jį nieko nesitikėdama.
Prieš papasakodama, kas nutiko vėliau, turiu pasakyti, kad gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Savo vaikinus keičiau ne be priežasties. Tikros tvarios meilės nejaučiau irgi ne be pagrindo. Po studijų grįžau namo taip pat paraginta nežinomų jėgų. Viskas vedė prie to, kad galų gale sutikčiau JĮ. Gal to nesupratau po pirmo pasimatymo, bet suvokiau po to.
Per antrąjį pasimatymą rožių nebegavau. Vietoj jų man į rankas buvo įgrūstas maišas žemių, vazonas ir saulėgrąžų sėklų pakelis. Nežinau, gal su manimi kas nors negerai, bet toks poelgis privertė mane pažvelgti į jį kitomis akimis. Po to mūsų susitikimai dažnėjo, kol galiausiai supratome, kad esame beviltiškai įsimylėję vienas kitą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Keli punktai vyrams: kodėl gailėsitės praradę moterį, laukusią, kol susitupėsite
Žinote, nesiseilėju ir nesigiriu, kad gyvenu kaip sapne. Savo žmogų matau realiai tokį, koks jis yra, su visais pliusais ir minusais. Visgi, vienas kitą sutikome tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tartum kažkas iš aukščiau būtų mus stumtelėjęs vienas kito link.
Aš jau nebeabejoju, kad gyvenime egzistuoja toks dalykas kaip „antra puselė“ ir turiu labai paprastą patarimą, kaip suvokti, ar radote savo žmogų. Tiesiog pabandykite įsivaizduoti savo vestuvių dieną. Arba save po dvidešimties metų. O gal – brandaus amžiaus, apsuptus anūkų. Anksčiau man tai niekuomet nepavykdavo, tačiau dabar...
Dabar net ir toks tiesmukas, ciniškas ir neromantiškas žmogus kaip aš pagaliau privalėjo patikėti jausmu, kurį vargiai apibrėžia toks banalus žodis kaip „meilė“. Tai stipru, tvaru ir tikra.
Dėkojame istorijos autorei už nuoširdumą ir dovanojame jai „Douglas“ kosmetikos rinkinį.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
