Giliai širdyje svajojau sukurti šeimą ir susilaukti vaikelio, naktimis fantazuodavau apie berniuką, kaip mes kartu leidžiam dienas, kaip aš jį mokau būti džentelmenu...
Sutikau vyrą, kurio dvejus metus tiesiog negalėjau pakęsti, o jis vis įkyriai skambindavo ir kviesdavo susitikti. Galiausiai jam atsibodo skambinti.
Ir vieną dieną jį sutikau visai netyčia. Pasisveikindama leptelėjau, kur dingęs, kodėl nebeskambina. Sulaukiau atsakymo: „Pamečiau numerį“, o aš juokaudama atsakiau: „Aš tau tuoj pamajakinsiu.“
Paskambinau jam, o po valandos sulaukiau SMS: „Nėra tikslo tau skambinti, nes tu vis tiek nebendrauji.“ Kas mano galvelėje tą dieną susisuko, nežinau, bet nusprendžiau jam pasakyti, kad aš pasikeičiau ir dabar bendrausiu... Ir ką? Prisibendravau – po 4 mėnesių bendravimo aš jau su juo gyvenau! Po metų mes jau gyvenome pas jo mamą jo gimtinėje.
Nesutarimų mūsų gyvenime buvo gausu. Prasidėjo kontroliavimas: kosmetika? Tau jos nereikia. Drabužiai? Turi pilną spintą, nereikia! Draugai? Niekur neisi! Vaikai? Negyvensiu šūde, vaikų nenoriu... Apie santuoką ir ateities planus iš viso kalbos negalėjo būti – tiesiog neįmanoma! Lankiausi pas daktarus dėl nevaisingumo, sunkiai išgyvenau žinią, kad pastoti turiu galimybę vos kelis procentus. Iš jo negavau jokio palaikymo, bet nenuleidau rankų ir daktarų kabineto duris varsčiau kone kiekvieną savaitę.
O jis džiūgavo ir plojo rankomis, kad aš pastoti negaliu. Sakydavo: „Man gerai ir be vaikų.“ Norėjau skirtis ir pabėgti tūkstantį kartų, tačiau nė karto nepabėgau ir net šiandien negaliu suvokti, kodėl! Pati save galėjau išlaikyti 100 procentų, bet atidaviau viską jam...
Išvykau pas savo tėvus į kaimą 8 nėštumo mėnesį. Grįžau tik gimdymui. Pagimdžiau ir... likau viena su vaikeliu ant rankų.
Taurė prisikaupė, kai sužinojau apie visas tris jo išdavystes. Tie vardai man įsirėžę galvoje iki šiandienos: Daiva, Rima, Lina... Kas jos, aš nežinau, bet kad jos buvo, žinau... Nusprendžiau grįžusi iš kelionės galutinai padėti tašką, jau net susikrovusi lagaminą buvau. Tačiau atlikdama profilaktiškai nėštumo testą prieš vizitą pas daktarą, pamačiau dvi juosteles. Negalėjau patikėti – tą dieną padariau gal 5 nėštumo testus, ir visi buvo teigiami! Susiskambinau su geriausiu ginekologu, atvykau pas jį – patvirtino nėštumą, gavau pirmąją nuotrauką su mažu taškeliu. Negalėjau patikėti, žiūrėjau ir žiūrėjau į tą mažą taškiuką nuotraukoje. Džiūgavau iš laimės.
Ne už kalnų turėjo būti Kalėdos, tad visiems sakiau, kad tai Kalėdų senelio dovana! Pranešiau vaiko tėvui. Jo pirminė reakcija buvo šalta ir abejinga. Nusikeikė. Dingo visai dienai. Vakare atvežė gėlių, ir nusprendėm pasakyti jo mamai džiugią naujieną.
Taip ir nepalikau jo. Turėjau vilties, kad pamils mane ir vaiką.
Po savaitės prasidėjo košmaras. „Daryk abortą!“ – rėkė kiek galėjo. Verkiau, priešinausi tam. Nepasidaviau. O jis irgi nepasidavė, stumdė ir grasino, kad vaiką auginsiu viena. Griežtai atsakiau: „Nenori – nereikia, aš palieku tave, tik duok man kelias dienas, kol išsikraustysiu, auginsiu vaika viena.“
Davė tas kelias dienas. Neišsikrausčiau. Jo mama įkalbėjo gyventi toliau ir gimdyti vaiką. Negana to, dar ir susituokėm, tiksliau, susirašėm – be šventės, žiedų ir baltų suknelių... Kodėl? Nežinau. Hormonai mane valdė. Noras turėti šeimą manyje tiesiog gyveno.
Likau viena su pilvuku visus 9 mėnesius. Jo nebuvo šalia. Jis negrįždavo naktim, likdavo miegoti kuopoj (jis kariškis). Išvykau pas savo tėvus į kaimą 8 nėštumo mėnesį. Grįžau tik gimdymui. Pagimdžiau ir... likau viena su vaikeliu ant rankų. Visą dėmesį ir jėgas atidaviau ką tik gimusiam sūnui.
Išvykau tik su mažu lagaminu – daiktais vaikui – ir drabužiais, kurie gulėjo ant mano kūno. Piniginėje buvo 10 eurų.
Išvykau po 2 mėnesių pas mamą į kaimą su vaiku. Ten būdama sužinojau, kad mano vyras visus 9 mėnesius man buvo neištikimas vėl. Ir ne kuopoj miegojo, o kažkur kitur... Žiūrėjau į sūnų ir prisiekiau – padarysiu viską, kad tik būtumėm laimingi.
Grįžau atgal pas vyrą į namus. Susitaikėm žodžiais, tačiau viduje to susitaikymo neįvyko. Prisipažinsiu: nesinorėjo su naujagimiu ant rankų draskytis ir skirtis bei kraustytis kažkur, tiesiog gyvenau vaiku ir tik dėl jo.
Užklupo finansiniai sunkumai. Sesuo, gyvenanti užsienyje, pasiūlė man pagalbą. Su vyru priėmėm sprendimą, kad aš išvykstu su vaiku pas sesę ir dirbsiu ten, kol atsistosim ant kojų. Tačiau širdyje aš jau buvau nusprendusi: išvykstu su visam ir jį palieku Lietuvoje.
Išvykau tik su mažu lagaminu – daiktais vaikui – ir drabužiais, kurie gulėjo ant mano kūno. Piniginėje buvo 10 eurų. Atvykau pas sesę. Ji man davė viską – jos dukrytė buvo dviem mėnesiais vyresnė už mano sūnų, tad savo vaiko turtu pasidalijo su mano vaiku.
Po dviejų mėnesių įsidarbinau. Dieną dirbau, naktį supavau vaiką ir maldavau Dievulio, kad dantukai vaiko išaugtų kuo greičiau. Buvau užtinusiomis ir raudonomis akimis. Darbe per pertraukas, kuomet visi valgydavo ar ilsėdavosi, aš tualete nutraukinėdavau pieną ir verkdavau, kad negaliu pati būti su sūnumi visą dieną. Nešdavau namo pieno buteliukus vaikui, nes šventai tikėjau motinos pieno galia.
Taip gyvenau 10 mėnesių. Per tą laiką vaizdo pokalbių metu su vyru matydavau ekrane jį laimingą – tai su dviračiais važinėja, tai pas draugus sėdi, tai šiaip su draugais kur išeina, tai miega ir ilsisi. Nepriekaištavau jam, kad jam lengva. Bijojau pasakyti, kad man sunku. Karta bandžiau, atsakė – pati pasirinkai.
Po mėnesio ateina pasiuntinys su Hagos konvencijos byla dėl vaiko grobimo. Puoliau į neviltį.
Pirkau jam bilietus ir kviečiau aplankyti sūnų. Atvykdavo, paimdavo mano pinigus, apsipirkdavo ir pramogaudavo. Vaiku rūpintis nenorėjo. Man reikėdavo imti atostogas, nes būnant vaiko tėvui, mano sesuo jau nežiūrėdavo mano vaiko, ilsėdavosi pati. O vyras atsakydavo: „Aš čia ne aukle dirbti atvykau, o atostogų.“ Po kelių tokių kartu aš jo nebekviečiau ir, susiradusi įmonę, padaviau skyrybų dokumentus.
Vyras supyko. Nesutiko nė su viena mano sąlyga: matyti vaiką kiekvieną mėnesį, kas antrą mėnesį kelionę apmoku aš. Alimentai minimalūs, patys mažiausi. Nenorėjau apskritai alimentų teistis, bet įstatymai kiek kitokie čia.
Pradėjo mane pulti skambučiais neva aš pagrobiau savo vaiką! Nesupratau, kas vyksta. Atvyko į namus policija. Sutrikau. Po mėnesio ateina pasiuntinys su Hagos konvencijos byla dėl vaiko grobimo. Puoliau į neviltį. Ieškojau advokato. Suradau. Du klausimai – ar turiu raštišką vaiko tėvo sutikimą, kad galiu išvežti ir gyventi su vaiku kitoje šalyje? Neturiu. Ar išgyvenau su vaiku lygiai metus Didžiojoje Britanijoje? Ne. Advokatės verdiktas – grįžk savo noru į Lietuvą ir skųsk, o mes Anglijoje niekuo padėti tau negalim.
Atvykau į teismą viena. Pasakiau, kad grąžinu vaiką į Lietuvą. Grįžau pas vyrą. Apsigyvenom vėl kartu. Jis sugalvojo, kad reikia nutraukti sena ir pradėti nauja, t. y. išsiskirti ir viską pradėti nuo pradžių. Aš buvau emociškai, morališkai palūžusi, neturėjau jėgų kovoti. Jis keikė mane, stumdė, vadino beprote, psichiškai nestabilia. Ir taip be paliovos. Verkdavau pasislėpusi tualete. Liepė pasirašyti dokumentus, kad vaiko gyvenamoji vieta lieka su juo. Priešinausi, bėgau, bet visur mane surasdavo. Uždarė namuose. Buvau per plauką nuo savižudybės. Galiausiai palaužė, pasirašiau.
Gyvenom toliau. Niekas nesikeitė. Vis išvaro mane lauk be vaiko, pareinu vėl maldaudama priimti atgal, priima.. Jis žinojo, kad būsiu ten, kur yra mano vaikas, tuom ir žaidė. Mesdavo lauk, paskui vėl parsivarydavo.
Po kelių mėnesių jam išvykus į komandiruotę, aš su vaiku pabėgau. Išsinuomavau butą, grįžau į senąjį darbą. Papasakojau viską direktoriui. Palaikė mane ir davė viską, ko galėjo man reikėti susigrąžinant sūnų. Jau praejo 9 mėnesiai, šiuo metu esu psichologiškai atsigavusi, tačiau kova dar tęsiasi. Visur atsitrenkiu kaip į sieną. Teismai, prokuratūra mano skausmo nesupranta, viską atmeta, nes trūksta įrodymų. Palūžtu. Noriu viską mesti. Atsitiesiu. Kovoju vėl. Kiek dar ilgai? Neįsivaizduoju. Nenoriu nieko, noriu tik savo vaiko šalia! Ką turėčiau dar padaryti, neįsivaizduoju.
Vaikui tuoj treji metai, jis auga. Galės greitai pats pasirinkti, su kuo norės likti gyventi. O jeigu tai bus tėvas? Jis dabar rūpinasi vaiku, nežinau, kaip ir kiek, bet iš vaiko, kai susitinku, matau, kad tėtį jis myli. O aš dirbu ir viską atiduodu vaikui. Išmokau taupyti – paprasčiausiai nieko sau nepirkti. Nieko, net maisto. Kuo maitinuosi? Maistą veža ir siunčia mama iš kaimo. Drabužius, kokius spėjau, pasiėmiau, daug jų atidavė artimieji. Ir ko daugiau žmogui reikia? Pavalgyti ir apsirengti.
Užeina noras kažkur nuvykti, bet negaliu viena, visur noriu būti su vaiku... Vienintelė vieta, kurioje jaučiuosi saugi ir laiminga, yra darbas. Kas bus rytoj, ko laukti po metų, nežinau. Sunku kurti ateitį, kai nežinai, ko tikėtis. Sunku kažką daryti, nes visur norisi vaiko šalia...
Dėkojame istorijos autorei už atvirumą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: pakeisti darbą, parašyti knygą, ar tiesiog norite pasidalyti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
