Tankūs juodi plaukai, rudos švelnios akys. O dar fantastiškas jo balsas, amžinai mane pakerėjęs. Bet aš žinojau viena – jis niekuomet nepažvelgtų į mane. Iš tokių, kaip aš, tik pasišaipo, o dar blogiau – prie visų pažemina...
Baigusi mokyklą, iškart išvykau studijuoti į Vilnių. Kiekvieną vakarą ir dieną sėdėdavau bibliotekoje prie knygų, kol kiti šėldavo vakarėliuose. Nesakau, kad buvau nuoboda, kuriai rūpėjo vien tik mokslai. Buvau pusiau moksliukė – bent jau aš save tokia laikiau. Ir tiesiog dar nebuvau pasiryžusi pagaliau kaip reikiant pašėlti su „draugais“.
Todėl vieną vakarą panorau pagaliau ištrūkti iš bibliotekos. Pasipuošusi nuskubėjau pasilinksminti. Vakarėlyje taip linksma nebuvo, kaip tikėjausi: visi gėrė, šoko, o aš kaip kvailė stovėjau vidury ir nežinojau, ką čia bedaryti.
Po kelių mėnesių įvyko mūsų vestuvės. Balandžiai skraidė, žmonės plojo, jis mane bučiavo – jaučiausi kaip silkė pataluose.
Staiga prie manęs pripuolė kažkoks girtas vaikinukas ir pasiūlė eiti pašokti. Nuo jo trenkė cigaretėmis ir alkoholiu. Išsigandusi parbėgau į kambarį. „Neee, dar nepasiruošusi“, – tariau žvelgdama į veidrodį. Bet juk negaliu taip pasipuošusi likti namie? Šyptelėjusi sau nuskubėjau miesto link.
Išsirinkau tylų ramų restoranėli ir užsisakiau taurę vyno. Gurkšnodama staiga pamačiau vaikiną, einanti link manęs. „Sveika!“ – sušuko jis. Širdis į kulnus nusirito. Į mane žvelgė tos pačios gražios rudos akys. Taip, tai jis, tai Lukas! „Aaa, labas“, – virpėdama ištariau. „Aš Lukas“, – savo šelmiška šypsenėle tarė jis man. „Aš pažįstu tave“, – droviai šyptelėjau.
Kuo toliau, tuo geriau. Pasimatymas po pasimatymo, romantiški pasisėdėjimai kavinėse tapo karštais bučiniais. Visa tai buvo tarsi sapnas! Pagaliau visi ėmė žiūrėti į mane kaip į normalią merginą o ne į knygų žiurkę.
Kai baigiau mokslus, apsigyvenome mažame butuke, kuriame jis man ir pasipiršo. Mama iš laimės vos neapsiverkė. Juk tai mano pirmasis sužadėtinis/vaikinas! Po kelių mėnesių įvyko mūsų vestuvės. Balandžiai skraidė, žmonės plojo, jis mane bučiavo – jaučiausi kaip silkė pataluose.
Bet po vestuvių viskas pasikeitė.
Gyvenome prabangiame name, kuriame darbo tikrai netrūko. Na, nesakau, jog turėdavau kiaurą dieną sėdėti prie šluotos, bet man reikėjo normalaus darbo. Norėjau veiksmo – skaičiuoti, planuoti, dirbti kompiuteriu. Bet jis man ne kartą priminė, jog pinigų mums netrūksta, ir jokia moteris neturi dirbti. Tuo ir baigdavosi kiekvienas mūsų pokalbis.
Jis dirbo diena iš dienos. Grįždavo namo apie 22 val., o išvykdavo anksti ryte. Praktiškai jo nematydavau. Sėdėdavau namie prie puodų, tvarkydavau begales skalbinių. Buvau namų šeimininkė su ekonominiu išsilavinimu. Visus darbus iš esmės atlikdavau per 1–2 val., bet vis dėlto...
Po kelių mėnesių supratau esanti nėščia. Laukiausi mergaitės! Buvau labai laiminga, bet Lukas toks neatrodė, ypač, kai sustorėjau. Rodos, vaikelis jam ne itin rūpėjo, vis kartojo: „Aš neturiu laiko džiaugtis.“
Birželio pabaigoje gimė Luka. Gražuolė rudomis akimis. Bet Lukas, deja, į tai ne itin palankiai žiūrėjo. Suėjo mūsų vedybų metinės. Paprastai jis bent puokštę gėlių nupirkdavo, o dabar teko tenkintis tik jo bučiniais...
Sėdėdavau namie prie puodų, tvarkydavau begales skalbinių. Buvau namu šeimininkė su ekonominiu išsilavinimu.
Vieną dieną, kaip įprastai, apsipirkinėjau parduotuvėje, kai prie manęs priėjo žmogus. Žmogus, pakeitęs mano gyvenimą visam laikui.
Jo veide buvo keli žiaurūs randai, o į mane žvelgė žydros akys. Visi žmonės kreivu žvilgsniu pervėrinėjo jį. O aš sutrikau. Žvelgiau į jį, lyg matyčiau šimtąjį kartą, lyg pažinočiau visą gyvenimą. Iš tos nuostabos, kai jis paprašė praleisti, aš tik sugebėjau ištarti: OK. O jis tik šypsodamasis praėjo pro mane.
Kelias dienas bandžiau jo ieškoti. Nežinau, kodėl, bet jis man pasirodė labai įdomus žmogus. Na, neneigsiu, jis man iš tiesų krito į akį. Kiekvieną dieną be perstojo važinėjau į tą pačią parduotuvę, o Lukas ėmė kamantinėti: „Mieloji, ko taip dažnai važinėji į parduotuvę?“ Aš tik suveblendavau, kad reikėjo, ir tuoj pat užbaigdavau temą.
Savaitgalį su vyru ir Luka išsiruošėme į iškylą prie ežero. Visi laimingai pliuškenomės, kai žmonių minioje išvydau JĮ – tą randuotąjį veidą. Akimirką netekau amo, širdis į kulnus nusirito, o visą kūną ėmė krėsti tai karštis, tai šaltis. Staigiai šokau iš vandens ir pasileidau link jo. „Lllabass“, - nerišliai ištariau. „Mes pažįstami?“ – susidomėjęs ištarė jis. „Kol kas ne“, - išsilydžiusi kalbėjau aš.
Mūsų pokalbis truko sekundes, bet jo neužmiršau niekad. Aš kaip kvailė neatstojau ir prašiau jo telefono numerio, o jis vis kartojo: „Mes nepažįstami.“ Bet galų gale sužinojau – jo vardas Jokūbas.
Visą vakarą buvau tokia laiminga, kaip tą dieną, kai pasibučiavau su Luku, na, gal dar laimingesnė. O Lukas į mane tuo metu labai keistai žiūrėjo, net baugu. Įsivaizdavau, kaip mano plaukai plaikstosi vėjyje, ant pievelės sėdi Luka, o mane apsikabinęs neša Jokūbas...
Neįdomios dienos prie puodų virto linksmais susitikimais kavinėse, o Lukos prižiūrėjimas – auklės paieška. Tapau tuo, kuo ir buvau anksčiau, – tikrąja savimi. Man nerūpėjo mano išvaizda ir priaugti kilogramai. Galėjau laisvai šnekėtis apie matematiką, ekonomiką ir nebijoti būti apšaukta moksliuke. Jokūbas taip pat buvo moksliukas.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau ėmiau jaustis kalta. Lukas planavo atostogas kartu, o aš ėmiau jaustis lyg išdavikė. Supratau, jog mano jausmai Lukui buvo tik stiprus susižavėjimas paauglystėje. Siaubinga buvo kiekvieną dieną bučiuoti gražuolį, o galvoti apie pabaisą...
Manęs vis dar nesupranta ir mano mama – kaip aš galėjau iškeisti turtus ir prabangų gyvenimą namie į amžiną darbą.
Vieną dieną atsikėlusi išrėžiau tiesą į akis Lukui. Nors ir labai bijojau, vis dėlto išdrįsau. Jis labai įsiuto, o vėliau ėmė mane įžeidinėti: aš stora, jam nebeįdomi, knygų žiurkė ir t. t. Bet kad ir kaip keista būtų, visą laiką aš šypsojausi, nes man tiesiog nerūpėjo jo nuomonė, norėjau kuo greičiau pasiimti Luką ir traukti tiesiai pas Jokūbą, bet viskas klostėsi lėčiau nei aš tikėjausi.
Skyrybos truko kelis mėnesius. Lukos globą priskyrė man, taip pat pusę Luko turto. Visi manė, kad vyras man buvo reikalingas tik dėl pinigų, jog dabar galėčiau gyventi lyg milijonierė, bet man iš jo nereikėjo nei cento. Visus pinigus padėjau į banką ir sau pasakiau – jie bus skirti Lukos mokslui arba „juodai dienai“.
Persikrausčius į nedidelį butuką, viskas pasikeitė. Turėjau susirasti darbą ir susiradau, turėjau dirbti daugiau ir dirbau. Iš pradžią buvo kiek neįprasta, bet vėliau pripratau, kaip pripratau ir skaičiuoti kiekvieną centą. Bet žinojau viena – aš myliu tą žmogų, su kuriuo gyvenu. Myliu dukrą, myliu savo darbą ir pagaliau ėmiau mėgautis gyvenimu. Jokūbas manęs vis dar nesupranta, kaip galima kiekvieną dieną keltis su šypsena, o auginti vaikus taip paprastai...
Su Jokūbu gyvenu 20 metų. Ir esu tokia pati laiminga, kaip mūsų vestuvių dieną. Prisipažinsiu – buvo ir sunkių dienų, bet meilė Jokūbui neišblėso. Manęs vis dar nesupranta ir mano mama – kaip aš galėjau iškeisti turtus ir prabangų gyvenimą namie į amžiną darbą. Bet aš tik atsakau: aš įsimylėjau žmogų, kuris privertė vėl mane jaustis laiminga ir šypsotis kiekvieną dieną, nebijoti būti nesuprasta dėl savo pomėgių.
Kartą paklausiau Jokūbo, iš kur tie randai ant jo veido. Jis tik atsakė:
– Bandžiau būti ne savimi, norėjau pritapti, ir taip jau gavosi, kad amžiams tapau pabaisa...
– Mano pabaisa, – drąsiai ištariau ir jį pabučiavau.
Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus galima atsiimti ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
TURITE ISTORIJĄ? Rašykite! Gal jus pakeitė vaiko gimimas ar artimo žmogaus išėjimas? Kurortinis romanas virto tvirta santuoka? O gal tiesiog norite pasakyti tai, ko niekada neišdrįsote?
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą ir pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
