Beveik po metų likimas mus suvedė vėl. Tąkart aistrai neatsispyriau, ir padažnėjęs kvėpavimas, bučiniai, galmonės ir audringas seksas buvo aukščiau visko. Čia beveik tiktų auksinė frazė „širdis neklausė proto“, tik ne širdis, o greičiau instinktai ir noras turėti šalia kažką, kas sakytų tai, ką nori girdėti, kas apkabintų, pabučiuotų, pamylėtų ir išvaduotų iš nykios kasdienybės gniaužtų.
Tai buvo vyras, dėl kurio kas rytą norėjosi ne eiti, o skristi; kurio vardas ekrane skambant telefonui priversdavo dažniau plakti širdį, o kvietimas į pasimatymą pareikalaudavo daugybės laiko prie veidrodžio ar spintos. Vyras, kuris buvo ir geriausias draugas, ir karščiausias meilužis, ir rūpestingiausias globėjas.
Draugai perspėjo, kad būčiau atsargi. Tėvai prieštaravo. Neapsikentusi artimųjų spaudimo jį palikti, pabėgau iš namų ir apsigyvenau pas jį.
Tuomet graži pasaka ir baigėsi.
„Gražiausią princesę“ pakeitė „kalė“ ir „baidyklė“, kavines ir restoranus – mano gaminti pusryčiai, pietūs ir vakarienė...
Pamažu pildėsi draugų ir tėvų perspėjimai, tačiau nenorėjau aplinkiniams parodyti, kad jie buvo teisūs, o aš klydau. Bandžiau išsaugoti tą iliuziją, kad viskas bus gerai, kad jis geras, kad man su juo gerai...
Bet nieko panašaus nebuvo. Iki šiol turėję bendrą priešą – visus, kurie mūsų santykiams nepritarė, – dabar, įveikus jį, rodos, neliko bendro tikslo. Tapau nuolankia tarnaite, blogą nuotaiką sugeriančia kempine ir, ką čia dailinti, spermos nuleidimo indu.
„Gražiausią princesę“ pakeitė „kalė“ ir „baidyklė“, kavines ir restoranus – mano gaminti pusryčiai, pietūs ir vakarienė, kurie, lig šiol buvę skaniausi, tapo neskanūs, nesotūs, per sūrūs, per saldūs, o galiausiai ir visai nevalgomi. Kartais garuojantys pietūs ar karšta vakarienė taip ir nesulaukdavo pagrindinio valgytojo, kuris nepranešdavo, kad negrįš pietų ar nakvot. O vienišos naktys ilgainiui tapo kasdienybe. Ašaros atstojo lopšinę ir veikė tarsi migdomieji.
Kaltinau save – ką darau ne taip, kodėl viskas, ką darau gero, ką sakau gražaus, grįžta bjauriu elgesiu ir paniekinančiais žodžiais. Maniau, kad turiu dar labiau stengtis. Stengtis, kad jam būčiau pati gražiausia ir geriausia lovoje, virtuvėje, draugų kompanijoje – visur. Tačiau net į susitikimus su draugais ilgainiui manęs neimdavo, palikdamas „nusibausti“ ir pagalvoti, ką padariau ar pasakiau ne taip. Aš ir galvodavau, ir vėl stengdavausi, tikėdavausi, kad daugiau tai nepasikartos, laukdavau, kada man pasipirš, kada mane ves, kad susilauksim vaikų, kada viskas pasikeis į gera...
TAIP PAT SKAITYKITE: 4 vaikų mama Kristina Pikūnė: „Mes visi esame nudrąsinti. Labai stinga to padrąsinimo, o vaikams – ypač“
Vieną vakarą, grįžęs iš darbo, pareikalavo, kad šiandien pat susirinkčiau daiktus ir palikčiau jo namus. Grasino galintis nesusivaldyti ir sumušti ar net užmušti. Tačiau baimės nejutau. Maniau, kad juokauja. Nesuvokiau situacijos rimtumo ir psichikos nestabilumo. Bandžiau apkabinti ir klausti, kas nutiko, kartoti, kad jį labai myliu, kad negaliu be jo... O iš tiesų bijojau pasaulio. Pasaulio, kurį palikau vardan meilės jam, vardan jo.
Bet kalbos nepadėjo. Nusiderėjau tik tiek, kad leido per naktį pasilikti, o jau rytą išsinešdinti nesvarbu kur. Taip ir padariau. Kaip šiukšlė turėjau grįžti į pasaulį, iš kurio pati pabėgau. Buvo gėda belstis į draugų namus ir prašyti prieglobsčio. Dar didesnė gėda buvo pasirodyti prie tėvų namų durų, todėl to nepadariau. Ir toliau leidau manyti, kad jo meilė man buvo tikra, ir mes vis dar laimingi kartu.
Po kelių savaičių jis, sužinojęs, kur glaudžiuosi, atvažiavo su gėlėmis ir atsiprašymo žodžiais gražiausiais. Klaupėsi, maldavo grįžt, kartojo, kad tai buvo didžiausia jo gyvenimo klaida – neįvertino, kol prarado... Patikėjau. Patikėjau, kad mano pastangos, nors ir pavėluotai, bet buvo įvertintos. Atleidau teisindama jį, kad visi daro klaidų ir reikia suteikti antrą šansą pradėti viską iš pradžių. Grįžau ir viskas buvo lyg pažinties pradžioje. Žadėjo, kad pasipirš, planavome vaikų vardus ir sąrašą tų, ką kviesime į vestuves. Dairėmės naujo būsto ir kūrėme gražią ateitį.
Dar didesnė gėda buvo pasirodyti prie tėvų namų durų, todėl to nepadariau. Ir toliau leidau manyti, kad jo meilė man buvo tikra, ir mes vis dar laimingi kartu.
Tačiau neprireikė nė mėnesio, kai paskambino išgėręs ir prisipažino, jog turi kitą, o aš galiu būti arba meiluže, arba dingti iš jo namų, kol jis negrįžo, nes grįžęs išmes visus daiktus, kurių nebūsiu spėjus susirinkti pati. Tąkart net nesiderėjau galimybės likti nakvynei.
Grįžau vidurnaktį pas tėvus. Klaikus, išgąsčio persmelktas tėvų žvilgsnis išdavė jų savijautą, tačiau manęs neatstūmė, nemoralizavo, tik tyliai suprato ir pakartojo, ką visada ir taip puikiai žinojau – kad tėvų durys vaikams visada atviros, kad ir ką šie padarytų, kokį kelią bepasirinktų.
Praėjo penkeri metai.
Jis turi šeimą, ir „Facebook'o“ nuotraukos byloja, kad jie laimingi. Tačiau nuotraukose buvau laiminga ir aš, nes viešiname tik tai, kas priverstų kitus pavydėti ar manyti, kad viskas tobula. Dabar aš viešinu savo istoriją, nes tobulas vyras ne tas, kuris verčia kentėti, ir net ne tas, kuris priima gyventi pas save. Gyvenimas kartu dažnai gali būti ne meilės išraiška, o patogumas. Išmetimas ir bandymas susigrąžinti – irgi ne meilė. Jei myli – niekada neišmes. Jei jau išmetė vieną kartą – išmes ir antrą.
Dėkojame istorijos autorei už atvirumą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
