Tačiau mes su Jovaru turėjome „nedidelę“ problemėlę: mudviejų viršininkas buvo jo žmonos tėvas. Ir būtent jo dėka, praradęs ankstesnį darbą, Jovaras buvo įdarbintas pas mus.
Tikriausiai, viršininkas įsivaizdavo, kad žentas žiūrės į mane jo paties akimis ir neįžvelgs nieko patrauklaus, nes buvau neproporcingai sudėta, akiniuota, šlakuota, o tai reiškia – neišlepinta vyrų dėmesio ir net kompleksuota bei sunkiai bendraujanti su priešingos lyties atstovais.
Tačiau aš buvau greitos orientacijos ir jau turėjau nemažai darbo patirties, todėl pastatydamas Jovaro darbo stalą greta maniškio, viršininkas vylėsi, kad ne taip stipriai jausis naujojo darbuotojo žinių spragos ir patirties stygius. Kitaip sakant, lyg ir turėjau darbuotis už du.
Vėliau išmokome laidytis reikšmingomis replikomis, kandžiomis užuominomis, juoktis iš vienas kito gyvenimo. Ir net nepajutome, kaip tapome vienas kitam artimesni už bet kokius šeimos narius.
Iš pradžių pykau, jaučiausi išnaudojama ir skriaudžiama. Buvau Jovarui nedraugiška, stengiausi kuo mažiau su juo bendrauti, tačiau ilgainiui supratau, kad jis – puikus ir įdomus žmogus, pakliuvęs į savotiškas pinkles: be laisvės priimti sprendimus, tvarkyti savo gyvenimą, visą laiką stebimas griežtos uošvio akies ir beveik punktualiai kas valandą kontroliuojamas gražuolės žmonos.
Bėgant savaitėms sužinojau, kad Jovaro žmona – prekybos centro direktorė, kad jiedu gyvena didžiuliame name kartu su jos tėvais, augina identiškus šešerių metukų dvynius, o savo gyvenimą Jovaras kartą apibūdino tokiais žodžiais: „Gyvenu, lyg plaukčiau didele valtimi, kurioje sėdi mano sūnūs, žmona ir jos tėvai. Visi įnirtingai irkluoja, stumiasi į priekį, tik man vienam niekas nedavė irklų. Užtat laikau glėbyje berniukus. Ir vis susilaukiu priekaištų, kad užuot ką nors daręs, patogiai sėdžiu valties gale. Bet... ką ir kaip man daryti, jei neturiu irklų?“.
Užjaučiau Jovarą. Ir kiek galėdama įtikinėjau jį, kad visiška pilnatvė gyvenime neįmanoma. Kad gražuoliai arba turtuoliai ne visada laimingi. Kad kiekvienam žmogui visada kas nors vis yra negerai. Ir kad visos problemos slypi mūsų mąstyme. Todėl vis patarinėjau jam nesistengti šokinėti prieš savo uošvius ir žmoną it varlei prieš dalgį, gyventi ramiai ir taikiai, susitaikyti su esama padėtimi, įžvelgti joje kuo daugiau privalumų ir išmokti džiaugtis mažomis gyvenimo smulkmenomis.
Kartais Jovaras man pritardavo, kartais susiginčydavome, ir man kildavo noras jį apkumščiuoti. Na, o po audringų ginčų visada ateidavo nuoširdaus juoko valanda. Vėliau išmokome laidytis reikšmingomis replikomis, kandžiomis užuominomis, juoktis iš vienas kito gyvenimo. Ir net nepajutome, kaip tapome vienas kitam artimesni už bet kokius šeimos narius.
O tada...
Jausmai – kaip pavasarį sprogstantys medžių pumpurai: nebuvo jokios jėgos jų sulaikyti. Mums nerūpėjo jokie uošviai, netrukdė jokie mano figūros trūkumai ir jokie storastikliai akiniai. Nuo pirmos iki paskutinės darbo minutės savo mažame kabinetėlyje buvome patys laimingiausi pasaulyje žmonės. Ir sunkiausia būdavo stebėti, kaip kapsi paskutinės darbo dienos akimirkos, bei suprasti, kad tuoj pat teks išsiskirti iki kito ryto.
Nuo pirmos iki paskutinės darbo minutės savo mažame kabinetėlyje buvome patys laimingiausi pasaulyje žmonės.
Jau nuo trečiadienio visi kolegos pradėdavo kalbėti apie artėjantį savaitgalį, būsimus vakarėlius ar šiaip ramų poilsio laiką, o mudviem jis keldavo liūdesį, nes žinojome, kad vienas kito ilgėsimės, ir kad tas laikas mums bus labiau sunkus nei mielas. Tačiau stengdavomės būti kantrūs, neskambinėti ir nerašinėti vienas kitam žinučių, nors bėgant laikui buvo vis sunkiau ir sunkiau tokio susitarimo laikytis. Ir, kaip žinia, pirmoji žinutė ir pirmasis skambutis buvo tik nesustabdomos skambučių ir žinučių lavinos pradžia.
Ir štai tada Jovaro žmona kuo aiškiausiai suprato, kas gi jai po pačia nosimi dedasi. Jovaras buvo priremtas prie sienos kaip mažas berniukas, išdaužęs kaimyno langus: mano rašytos žinutės, kurių jis per neapdairumą neištrynė, buvo tikros išdavikės. Tačiau tiesos Jovaras taip ir nepasakė. Ir jau kitą dieną iš pat ryto viršininkas paprašė, kad užeičiau į jo kabinetą. Širdis suakmenėjo iš siaubo. Įsivaizdavau neteksianti darbo ir sulauksianti tokios „puikios“ rekomendacijos, kad norėdama rasti kitą darbą, geriausiu atveju turėsiu išvažiuoti į užsienį. O juk visiškai to netroškau, nes slaugiau neįgalią ir vienišą močiutės seserį, kurios butą turėjau paveldėti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Dalis manęs tada žuvo kartu su tavimi“
Žengdama pro viršininko kabineto duris virpėjau it epušės lapas, tačiau jis buvo labai malonus ir man net šypsojosi. Kai supratau, ko iš manęs tikimasi, vos susilaikiau nepradėjusi juoktis: viršininkas prašė, kad... šnipinėčiau Jovarą. Buvo be jokių užuolankų pageidaujama, kad stebėčiau, su kuo ir kaip dažnai Jovaras kalbasi telefonu, ar rašo kam nors žinutes ir elektroninius laiškus, ar būna svajingas, liūdnas, ar su kuo nors susitinka vykdamas į komandiruotes... Linksėjau galva, kad viską, ko prašoma, padarysiu, nes puikiai supratau, jog negaliu nei prieštarauti, nei atsisakyti, nors ir skendau savo prieštaringose mintyse.
Jovaras nekantriai laukė manęs sugrįžtant. Buvo išsigandęs, kad kokiu nors būdu mudviejų yla išlindo iš maišo, ir labai nerimavo. Kai vos tramdydama juoką įžengiau į mudviejų kabinetą ir trumpai viską papasakojau, jis pastebimai atsipalaidavo. Taigi, net ir aš tapau Jovaro „cerberiu“. Ir bent kartą per savaitę vis būdavau kviečiama į viršininko kabinetą duoti savo stebėjimų „ataskaitos“. Žinoma, aš niekada nieko įtartino nebūdavau pastebėjusi, o mudu su Jovaru tapome gerokai atsargesni. Kaip reikiant užsimaskavome, ir šitaip kartu, tačiau atskirai, praleidome dar vienerius metus.
Išeidama nuo kompiuterio monitoriaus nagu nukrapščiau ir raudoną širdelę, kurią Jovaras užklijavo per Valentino dieną, tąkart pirmą kartą pasakydamas, kad myli mane.
Bėgant laikui mano – nelegalės mylimosios – padėtis ėmė mane ne tik skaudinti, bet ir erzinti. Tačiau vis dar tebenešiojau rožinius savo meilės akinius ir kantriai kentėjau. Džiaugiausi esama padėtimi.
Kol vieną dieną vietinis laikraštis išspausdino straipsnį apie šeimyninę Dainės ir Jovaro idilę: visą puslapį užėmė jų „saldus“ interviu ir spalvingos šeimyninių atostogų šiltuose kraštuose nuotraukos – Jovaras jose neatrodė toks jau nelaimingas: daugumoje jų laikė žmoną apglėbęs per pečius ir plačiai šypsojosi.
Štai tada aš ir uždaviau sau keletą skaudžiai atvirų klausimų. Kokia mano ateitis? Kas aš esu Jovarui? Meilužė... Sugulovė... Guodėja... Naivi kvailė, uždirbanti jam algą... Seklė, sauganti jo uodegą nuo nemalonumų...
Džiaugiuosi, kad užteko savigarbos, proto ir jėgų realiai savo padėtį ir savo ateities perspektyvas įvertinti. O čia dar ėmė ir pasimirė mano globojama senutė... Užmiršusi laidotuvių rūpesčius puoliau remontuoti savo naująjį butą. Akinius pakeičiau kontaktiniais lęšiais. Pakeičiau plaukų spalvą ir šukuoseną. Ir vieną gražią dieną vietoje ataskaitos apie Jovaro poelgius padėjau ant viršininko stalo prašymą išeiti iš darbo.
Jis be galo nustebo.
Bet dar labiau nustebo Jovaras. Jis niekaip negalėjo suprasti, kokia musė man įkando, kad iš darbščios kaip bitelė ir nuolankios mylimosios tapau ugninga visas kliūtis kelyje vartančia patrakėle. Tą paskutiniąją mudviejų bendro darbo dieną aš sukaupiau visas savo jėgas ir nė vieno raumenėlio virptelėjimu neparodžiau Jovarui, kokia esu išsigandusi to, ką padariau, sutrikusi ir net puolusi į neviltį.
Kraudama savo asmenines smulkmenėles į popierinę dėžutę vis raminau save, mintyse be paliovos kartodama: viskas bus gerai, viskas bus gerai... O Jovaras akies krašteliu stebėjo, kaip net nesuabejodama metu į šiukšlinę jo rašytus ir kadaise taip brangintus „laiškelius“ – raideles, kurios reikšmingos ir suprantamos buvo tik mudviem, tačiau niekam negalėjo sukelti nė menkiausio įtarimo. Tokių popierėlių buvo pilnas mano darbo stalo stalčius, jie buvo sukaišioti tarp stalinio kalendoriaus lapelių, kyšojo iš pieštukinės... Išeidama nuo kompiuterio monitoriaus nagu nukrapščiau ir raudoną širdelę, kurią Jovaras užklijavo per Valentino dieną, tąkart pirmą kartą pasakydamas, kad myli mane.
Su šia meile man buvo viskas baigta.
Išėjau tylėdama ir su šypsena lūpose. Išėjau nešina gražiu ir skausmingu savo gyvenimo tarpsniu, sukrautu į vieną vienintelę popierinę dėžę, ir viltimi, kad ši pabaiga taip pat yra ir nauja pradžia.
Koridoriuje vis dėlto stabtelėjau. Padėjusi savo nešulį ant staliuko laukiamajame sugrįžau, greitai pasilenkiau prie Jovaro ir paskutinį kartą jį pabučiavau.
Man pasirodė, kad jo akyse buvo susitvenkusios ašaros.
Tikiu, kad jos greitai nudžius, ir kad jis vis dėlto išmoks patogiai sėdėti žmonos ir uošvio irkluojamoje valtyje.
Dėkojame istorijos autorei už nuoširdumą ir dovanojame jai „Douglas“ kosmetikos rinkinį, kurį sudaro:
- 6 spalvų rinkinys „Contouring Palette“, kuris padės paryškinti veido kontūrus ir suformuoti veido bruožus;
- „Primer Lips“ lūpų dažų bazė,
- „Foundation and Eye Makeup Top Coat“ makiažo pagrindas.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
