Gyvenome visiškai netoli viena kitos: aš vis dar viena, o ji – vos prieš pusmetį atšokusi trankias vestuves. Tačiau net ir naujai įkurtas jos šeimos židinys, net ir tai, kad ankstyvoje jaunystėje tarp manęs ir jos vyro buvo užsimezgusi trumpa ir trapi simpatija, nenutraukė mūsų draugystės: beveik kasdien susitikdavome pasišnekučiuoti, išgerti arbatos. Tuo labiau, kad Rasos vyras dirbo tiekėju gamykloje ir gana dažnai ištisoms savaitėms būdavo išvykęs į „plačiąją tėvynę“ darbo reikalais.
Lyg tyčia, jam teko išvažiuoti ir artėjant Kovo 8-ajai. Manoji draugė liūdėjo, kad tokią dieną jos mylimas vyras negalės būti kartu su ja, tačiau aš neketinau tūnoti namuose, rezgiau planus, kaip smagiai praleisti vakarą, ir kviečiau Rasą prisijungti prie mano darbo bičiulių kompanijos. Ji atsikalbinėjo, laikė tai dideliu nusižengimu santuokos įžadams, tačiau galų gale, kad ir labai nenoromis, pasidavė, ir sulaukusios vakaro mudvi išskubėjome pas mano draugus.
Parbėgusi į namus prie savo durų radau nelabai tvirtai ant kojų stovintį, pavytusių ir aplamdytų raudonų tulpių puokštę laikantį Rasos vyrą Stepą.
Vakarėlis iš tiesų buvo labai linksmas. Neįsivaizduoju, iš kur, bet greta į stiklainį sumerktų tulpių ir mūsų pačių pasigamintų primityvių mišrainių ant stalo atsirado tų laikų deficitai: šprotai, žirneliai, dešra. Buvo skaitomos eilės apie meilę ir moteris. Vaikinai vaišino saldžiu ir lipniu „Žagarės vyšnių“ likeriu. Paskui girgždėdamas ir sukaupęs paskutines savo jėgas pradėjo suktis juostinis magnetofonas, trūkčiojančiu balsu priversdamas dainuoti Toto Cutugno. Kažkas išjungė šviesą ir pradėjo šokti. Pamažu atsipalaidavo ir mano draugė.
Ir viskas pagal to meto supratimą tikrai būtų buvę puiku, jei ne tas nelemtas nutikimas su nugriuvusiu ir tiesiai man į sterblę išsiliejusiu vyšnių likeriu: jis akimirksniu persigėrė per mano sijoną ir lipniom, šleikštulį keliančiom srovelėm nutekėjo per šlaunis į mano naujuosius jugoslaviškus aulinukus...
TAIP PAT SKAITYKITE: Kenksmingi patarimai, kuriais dažnai mus apipila draugės
Pašokusi mėginau šluostytis, tačiau pastangos buvo bevaisės – jau lipnūs buvo ne tik mano rūbai, kojos, bet ir rankos. Jaučiausi siaubingai. Nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik bėgti namo kruopščiai nusiprausti ir persirengti. Rasa norėjo lydėti mane, bet lauke lynojo, buvo slidu, tad aš patariau jai pasilikti, juolab, kad pažadėjau greitai sugrįžti.
Tačiau greitai sugrįžti tą vakarą man nebuvo lemta.
Parbėgusi į namus prie savo durų radau nelabai tvirtai ant kojų stovintį, pavytusių ir aplamdytų raudonų tulpių puokštę laikantį Rasos vyrą Stepą. Jis stengėsi išreikšti džiaugsmą, kai pamatė mane, tačiau susikalbėti mudviem jau sekėsi sunkiai. Supratau tik tiek, kad jis pasistengė grįžti iš komandiruotės anksčiau ir norėjo savo netikėtu sugrįžimu pradžiuginti mylimą žmoną, tačiau rado užrakintas namų duris.
Pakviečiau Stepą vidun. Neleido sąžinė jį išprašyti atgal į lietų: batai buvo kiaurai permirkę, kelnės šlapios ir purvinos iki pat kelių, plaukai išsitaršę ir prilipę prie kaktos. Tačiau atsineštų tulpių jis niekaip nenorėjo paleisti iš rankų ir vis kartodamas Rasos vardą reikalavo, kad leisčiau jam pačiam jas kuo pagarbiausiai pamerkti, nors, tiesą sakant, merkti jau ten nelabai buvo ką.
Stepas, kažkokiu stebuklingu būdu įgavęs jėgų, buvo nusirengęs ir, susisukęs į kokoną, beveik visiškai nuogas, niekuo neprisidengęs, ramiai sau miegojo ant mano sofos.
Stepas nė nenusivilkęs palto nudribo į mano naujutėlaitę sofą, ir man jau tikrai nebuvo galvoj mano limpančios nuo likerio šlaunys – gelbėdama savo taip nelengvai įsigytus baldus ir kilimą, puoliau traukti jam nuo kojų purvinus batus, tempti nuo jo šlapią paltą. Plūkiausi kaip garvežys, nes pats jis nedėjo jokių pastangų, tik drybsojo kaip maišas, o galiausiai net apsižliumbė iš nevilties, kad jį išdavė, dingo, visiškai dingo, amžiams pradingo jo mylima žmona... Mano aiškinimų, kad Rasa visą vakarą buvo su manimi, jis nė girdėt nenorėjo.
Šiek tiek aptvarkiusi Stepą, galų gale ir pati įšokau į vonios kambarį nusiprausti. Kai išėjau vilkėdama chalatuku, vidury kambario stovėjo Rasa. Stepas, kažkokiu stebuklingu būdu įgavęs jėgų, buvo nusirengęs ir, susisukęs į kokoną, beveik visiškai nuogas, niekuo neprisidengęs, ramiai sau miegojo ant mano sofos. Jo kelnės, megztukas, marškiniai voliojosi išmėtyti ant grindų.
Aš ir mano draugė it stabo ištiktos sužiurome viena į kitą. Nespėjus man net praverti burnos, ji garsiai pravirko ir išlėkė pro duris.
Rasa manimi taip ir nepatikėjo. O Stepo pasiaiškinimų apskritai nebuvo verta klausyti, nes jis mažai ką teprisiminė, nors ir labai stengėsi žmonai įrodyti, jog yra visiškai nekaltas.
Štai tokia buvo toji įsimintinoji Kovo 8-oji, išskyrusi dvi geriausias drauges...
Dėkojame istorijos autorei už atvirumą ir dovanojame jai „Fit Food“ dovanų kortelę (vertė 20 Eur), kuri suteikia galimybę pasirinktame „Fit Food“ bare Vilniuje užsisakyti pasirinktą VIENOS DIENOS šalto, lėtaeigio spaudimo sulčių programą.
Daugiau informacijos rasite fitfood.lt.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su 15min rubrika GYVENIMAS adresu gyvenimas@15min.lt.
Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu gyvenimas@15min.lt, portale 15min publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
