Kas gi atmintyje lieka ilgiausiai? Ne taip jau daug yra tokių įvykių, bet turbūt visi sutiks, kad pirmoji meilė įstringa neišdildomai. Vieni gali sakyti, kad ne, bet tai melas. Tiesiog ne visi gali sau tai pripažinti. Ir nereikia.
Jaunystėje viskuo labai domėjausi, todėl merginos užėmė ne pirmąją vietą. Norėjau išmanyti chemiją, fotografiją, radiotechniką, astronomiją, o ir sportavau dar. Net, kaip daugelis jaunų, rašiau eiles. Mokiausi gerai, nors tam daug laiko nereikėjo, sporto pasiekimai buvo neblogi. Taigi, tūkstantis užsiėmimų ir mažai laisvo laiko. Viskas įdomu, visko noriu, tai kur ten merginos... Nors jas pastebėdavau, bet labiau tik akimis. Ir nedrįsau, ir nebuvo laiko rimtesnėms pažintims. Gal labiau nedrįsau. Šiek tiek pasvajodavau, bet realių žingsnių nedariau.
Tą rutiną pakeisdavo tik kasmetinės atostogos su tėvais prie jūros. Kasmet ten važiuodavome, ir tai tapo visų įpročiu. Liepos mėnesį būdavome svečiuose pas tetą su dėde, net mums skirtą kambarį ten turėjome. Taip jau sutapdavo, kad beveik visas savo gimimo dienas ten sutikdavau. Taigi, tik geri atsiminimai. Kai šiek tiek paaugau, išsikovojau atskirą patalpą, pradžioj - stiklinę verandą, o vėliau - garažą. Čia buvo savotiškai mano erdvė ir laisvė. Amžius buvo jau toks, kad norėjosi privatumo. Pasirodo, ne be reikalo. Ėjau miegoti, kada tik norėjau. Ir pusryčiams pažadindavo, kai visi būdavo pasiruošę. Vakarus dažniausiai praleisdavome visi kartu. Jei nebūdavo vėjo, žaisdavome badmintoną. Asfaltuota gatvė lygi, mašinos važiavo retai, tad kodėl nežaisti?
Taip žaidžiant vieną kartą ir susipažinau su gretimame name apsistojusia šviesiaplauke. Ji taip pat atostogavo. Kažkaip savaime atsirado kalbos, ir įprastas drovumas su merginom šįkart netrukdė. Jaunystėje įprasta idealizuoti priešingą lytį, todėl netrukus ji jau užgožė viską. Jos kalba, jos figūra, jos plaukai ir akys tapo vos ne visu pasauliu. Ir nors ji buvo metais jaunesne, bet jautėmės kaip vienmečiai. Nieko daugiau nereikėjo, tik būti su ja. Jaunam vaikinukui atleistina. Tai buvo nauja ir nepatirta. Kiek vakarų vaikščiojome kalbėdami ir apie ką dalijomės mintimis, dabar negaliu pasakyti. Moterys prisimena žodžius, o aš – vaizdus. Plaukus, šypseną ir akis dar dabar prisimenu. Ir kiek tokių akimirkų įstrigo atmintyje! Kartais net kuriozinių, jei žiūrėtum iš šių laikų pozicijos.
Kartą ji apsilankė man skirtame garaže ir atsisėdo ant lovos. Taip jau atsitiko, kad stovėjau prieš ją, ir man sekundę nušvito jos kelnaičių trikampiukas. Man, jaunam idealistui, tai atrodė taip neįprasta, kad vaizdas liko visam gyvenimui. Baltas trikampiukas. Ir toks tolimas nuo idealo. Atrodė, kad visa tai taip nedera jai.
Po truputį mūsų pasivaikščiojimai ilgėjo, ir kartą grįžome tik paryčiui. Pirmoji mergina, pirmasis meilės prisipažinimas, pirmasis bučinys, pirmosios glamonės. Viskas taip neįprasta ir keista, bet taip miela. Sėdint susiglaudus ant suoliuko nebuvo jokių vulgaresnių minčių. Nors sėdėjo ji man ant kelių veidu į mane ir kojas nuleidusi man už nugaros, nors jos rankos palindo po mano marškiniais, aš neišdrįsau. Tiesiog buvau su ja, mačiau, girdėjau, jutau, panirau į neįprastų pojūčių jūrą. Neprisimenu net, kaip greitai praėjo naktis, negirdėjau bangų mūšos ir medžių ošimo. Žinau tik, kad grįždami namo drovėjomės savo nuo bučinių ištinusių ir pamėlusių lūpų. Buvome apsvaigę iš laimės.
Buvau su ja, mačiau, girdėjau, jutau, panirau į neįprastų pojūčių jūrą.
Gyvenimas apsivertė, kai išsiskyrėme su ja. Kitomis akimis ėmiau matyti pasaulį, mokslas ir sportas pasidarė ne tokie įdomūs. Buvau gavęs jos nuotrauką, įdėjau ją į medalioną, nešiojamą su grandinėle ant kaklo. Širdutės formos. Arčiau širdies. Kiek kartų atidarydavau tą medalioną ir žiūrėdavau į ją! Turėjau ir adresą, kur ji gyveno. Pradėjau rašyti laiškus. Gal čia ir baigti, nes toliau ne taip idiliškai viskas klostėsi.
Rašiau laiškus, bet atsakymus gaudavau rečiau, ir trumpesnius, nebeprimenančius tos sutiktosios vasarą. Nesinorėjo tikėti, bet jos susidomėjimas manimi smarkiai silpo. Dabar aš suprantu, kad jai tai buvo tik trumpas vasaros nuotykis, o aš mačiau ją visai kitomis akimis ir nenorėjau pasikeitimais tikėti. Manai, kad visi kiti klysta, kad klaidingai išsiaiškini jos elgesį, kad ateis vasara, ir vėl viskas bus gerai. Tūkstančiai advokatų gynė ją galvoje, o pavydui dar nebuvo vietos. Kaip gali, jei tiki? Idealai neapgauna.
Mano gyvenimas pasikeitė, ankstesni pomėgiai nublanko, ieškojau, kur man pasinerti. O ji niekaip nenorėjo dingti iš minčių. Pamėgau tai, ko anksčiau neapkenčiau, vis rašiau jai laiškus, o sulaukęs kitos vasaros su draugu patraukiau upe į tuos kraštus, kur ji. Kelionės bėdos ir sunkumai įstrigo atmintyje. Prisimenu plaukimą naktį, bangas upėje kaip kokioje jūroje, rytus prie upės, iškišus galvą iš palapinės... Bet tas jos abejingumas susitikus... Atmintis kažkodėl jo nepriėmė. Žinau, bet neprisimenu. Neprisimenu jos veido tada, nei akių, nei šypsenos. O gal ji ir nesišypsojo? Prisimenu tik klaidžiojimus su vietiniais naktį po apylinkes. Miestukas nedidelis, todėl iki priemiesčio – vienas žingsnis.
Radome arklides ir net truputį tamsoje pajodinėjome ant arklių. Pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Tik jaunystėje gali į galvą šauti tokia mintis. Nedaug liko atmintyje, bet tai, kas neįprasta, neišsitrynė. Neišsitrynė, kai nugirdau, kaip vienas vietinis kalbino kartu slankiojančią merginą. Jos atsakymas mane sutrikdė: „Negundyk, nes užsimanysiu.“ Mano ausys tokių kalbų dar nebuvo girdėjusios. Tai skambėjo taip paprastai ir buitiškai. Jokios romantikos. Kaip atsigerti limonado ar suvalgyti bandelę. Užtai neprisimenu, kaip grįžome. Ar traukiniu, ar automobiliu? Ar užsukome dar prie jūros?
Keista, bet atmintis sako, kad matėmės dar kelis kartus, tačiau tai jau buvo ne tas. Dar labiau viską sugriovė mano ausis pasiekusios naujienos apie ją. Neliko tos magijos, to tikėjimo, kad gali rasti savo idealą. Ir kad jis realus. Supranti, kad merginos - irgi žmonės, ne kokie idealai, kad turi savo trūkumų, savo potraukių. Kad jų nuotaikos irgi gali šokinėti, kartais nepaaiškinamai. Ir vis tiek pirmos atostogų dienos su ja įstrigo. Visam gyvenimui. Paveikslas liko idealus ir nepasiekiamas. Nors ir netikras. Vis dėlto norėčiau grįžti į tas dienas.
Po daugelio metų vėl vaikščiojau tais takeliais, tarp tų medžių, bet tos vietos, kur stovėjo mūsų suolelis, neradau. Ar jo neliko parke, ar mano atmintyje. Suoliuką prisimenu, vietos – ne. Ėjome nematydami nieko aplink. O gal tik aš nemačiau? Nebežinau, kur tas suolelis, seniai nebematęs jos, negirdėjęs, kaip klostėsi jos gyvenimas, bet dabar susitikti bijočiau. Kartais moterį gyvenimas per daug pakeičia. Ir iš išorės. Geriau tegu lieka tas paveikslas. Jis nesensta. Visą laiką toks gražus ir idealus. Kaip ir vardas. Visos vėliau sutiktos moterys tuo vardu gavo jos žavesio. Lyg dalelę jos. O vardas lai lieka tyloj.
Dėkojame istorijos autoriui už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
