Įsėdu į jo mašiną, jaučiu, kaip užverda kraujas, muša raudonis, pradedu mikčiot... Why? Susimąstau... Kas vyksta?..
Atsisukusi išvydau jo akis. Žinoma, būdama bailė, nudelbiau žvilgsnį žemyn, apsimečiau, kad niekas nevyksta. Klausiau, kaip jis šneka apie savo šunį, ne itin susidomėjusi, bet iš jo lūpų istorija skambėjo taip juokingai... Susigėdau iki paskutinių smegenų galiukų... Susiėmiau į rankas ir ėmiau traukti jį per dantį, nes tokia jau aš... Ir nelabai čia ką padarysi. Aišku, jis į mano tauškalus nelabai gilinosi. Opa! Jis nusijuokė, sėdėdama pasijutau taip velnioniškai gerai, žmogus supranta, neišsigando manęs tokios...
Grįžusi namo, nusprendžiau pavaikščiot su juo po rajoną. Pamaniau, kodėl gi ne? Juk aš po darbo, pavargusi, reikia atsigauti, o ir oras nuostabus. Kiek pamenu, vaikščiojom apie pusantros valandos... „BUVO FAINA“ – tokia pirmoji mintis atėjo į galvą, vos užvėrus namų duris.
Nepaisant tų žinučių, kurias vienas kitam rašinėjome kaip paaugliai, nepaleisdami telefono iš rankų, jaučiausi kaip niekada gerai, nė nesusimąstydama, kad jis už mane jaunesnis dvejais metais ir kad viskas, kas vyko daugmaž paviršutiniškai, gali peraugti į kažką rimtesnio. Ir tada atėjo į galvą IDIOTIŠKA mintis: „Opa! Digna, radai bičiuką, kuris tau duos tai, ko taip troškai jau ilgą laiką.“ Jokių jausmų, jokių įsipareigojimų – tiesiog gausi tai, ko tau reikia. Nesusimasčiau apie jo jausmus man. Nemaniau, kad kažkas tarp mūsų įmanoma, tiksliau – maniau, kad rimti jausmai tarp mūsų neįsiplieks... DEJA, po kurio laiko supratau, kad klydau.
Kaip dabar prisimenu... Trečias meet'as. Sėdim ant kalno šalia vienas kito: arbata, šokoladas ir Winstono cigaretės. Jaučiau, kad turiu kažko imtis. Tad būdama VYRESNĖ ir ėmiausi.
– Taurai, gal apkabinsi?..
Jis išpūtė akis, bet sugebėjo kažkaip padėti ranką man ant peties. Buvo juokinga. Jutau, koks jis sutrikęs. Uždėjo ranką taip, tarsi pirmą kartą būtų prisilietęs prie moters.
– Taurai, na rimtai seni! Čia tavo toks apkabinimas? – netveriu juokais.
Aišku, būdama beribio įžūlumo, atsistojau, liepiau jam praskėsti kojas ir atsisėdau taip, tarsi jis būtų buvęs mano bičas jau kelis gerus mėnesius. Atsirėmusi į jį ir galiausiai jo apkabinta, pasijutau nesveikai saugi. Toks jaunas ir toks vyriškas... Žinoma, man to buvo negana – atsisukau į jį ir net nemirksėdama pareiškiau:
– O pala, kada aš turėsiu savo pamokas?..
Jis ir vėl nutaisė sutrikusio žmogaus žvilgsnį. Aišku, aš į tai nesureagavau. Nusisukusi sugebėjau leptelėti dar kelias nesąmones, tiksliau pabėriau kelis akmenis į jo daržą, bet nelabai kas suveikė, nes tas momentas, kai jis švelniai prisitraukė mane prie savęs ir savo lūpomis prilietė manąsias... BUVO NEPAKARTOJAMA. Dabar, kai pagalvoju, tai buvo pirmas kartas, kai NUOŠIRDŽIAI sutrikau... Po bučinio vos pramerkiau akis, taip nenorėjau, kad tai baigtųsi. O kas norėtų?.. Juk kai paragauji gabalėlio dangaus, sunku atsisakyti, tiesa?
Turėjome savaitę. Savaitę kartu. Pamenu, pagalvojau: „Ok, turiu savaitę pakaifuot, o jam išvažiavus į Norvegiją, viskas baigsis.“ Susitikdavome kone kasdien, būdavome kartu ne po valandą ir ne po dvi. Keisčiausia, kad, būdama su juo, pamiršdavau ir pasimesdavau laike, nes jis lėkė taip greitai... Matyt, kalta bus aistra, kuri įsiplieksdavo kaskart mums susitikus. Mane tai intrigavo, nes, kiek esu turėjusi patirties, dar nebuvau jautusi to kraują kaitinančio jausmo, dėl kurio pamiršdavau viską. Atrodydavo, kad tik aš ir jis užstrigdavome akimirkoje, momente, kuris priklausė tik MUMS. Jutau, kaip jis virpėdavo, būdamas šalia manęs, jutau kiekvieną jo širdies dūžį. Mačiau, kaip jis stengėsi būti NUOSTABUS draugas, meilužis, stengėsi būti rimtesnis ir labiau subrendęs. Jaučiau, kaip per savaitę jis pasikeitė. Būdamas jaunu „idiotu“, jis sugebėjo surimtėti ir, gal pats to nenorėdamas, įrodinėjo man, kad jis vertas manęs... Ir, kas keisčiausia, ĮRODĖ.
Atidarau dėžutę. Opa! Uždarau. Vėl atidarau! Ir nesuvokdama, kas joje, eilinį kartą uždarau. Buvau be žado. Praradau kalbos dovaną. Išraudau, visiškai sutrikau.
Paskutinis vakaras. Jo kelionė į Norvegiją privertė mane suvokti, kad visai nenoriu jo ten paleisti. Nors pagal mano planą man turėjo būti NUSIŠVILPTI. Bet, deja, nebuvo. Rūpėjo jis man daugiau nei turėjo rūpėti. O blogiausia, kad mums išsiskyrus, sugebėjau grįžusi namo apsiverkti kaip tikra LIURBĖ. Ir štai tada GERBIAMOJI DIGNA suprato, ir ištarė garsiai, to net nesuvokdama:
– O geras! Matyt, Digna įsimylėjo. Vos per savaitę. IDIOTIŠKUMO VIRŠŪNĖ. Visai kaip paauglė.
Žinoma, stengiausi tą jausmą stumti tolyn nuo savęs, apie tai negalvoti... BET, jam išvažiavus, nebuvo beveik nė dienos, kad nesusirašytume. Dieną laukdavau vakaro, kai grįžusi greičiau galėsiu su juo susirašyti, o susirašius širdį užplūsdavo ramybė, kad „YES!“ jam viskas gerai, jam ten sekas neblogai ir jis manęs pasiilgo!!! Dar dabar pamenu, kai pirmą kartą jis man parašė: „MYLIU TAVE, MOTERYTE!!“ O! Jausmas neapsakomas. Sėdėjau geras 10 minučių, kol suvokiau, kad čia viskas rimta. O kaip gali būti nerimta, kai kasdien po kelias valandas rašome vienas kitam, nepaisant to, kad jis visą dieną dirbęs, o ir aš po darbo. Vis tiek buvo nesvarbu, sėdėjom pavargę ir susirašinėjom. Dabar suprantu, kad tą mėnesį, kol jis buvo Norvegijoje, mums vienas kito reikėjo kaip oro. Gaila, kad dabar turiu suvokti, kad tai buvo pirmas ir paskutinis toks kartas.
Jam grįžus, teko išvažiuoti man. Bet pamenu, kai išgirdau jo balsą, nors dabar skamba kvailai, tuo momentu buvo NUOSTABU! Jergau, viską atiduočiau, jei dabar galėčiau išgirsti jo balsą bent 5 minutes... Nes jausmas, kuris užplūsta išgirdus mylimo žmogaus balsą yra...
Didžiojo pasimatymo proga buvau sumąsčiusi „klastingą“ planą. Maniau, reikia nustebinti žmogų, padaryti staigmeną, įteikti kompensaciją, kad dėl mano kaltės dar savaitę nesimatėme. Melas vardan gero tikslo!
Labas, Taurai, žiūrėk, Laura dabar iki tavęs ateina, tau kai ką perduos. Gali išeiti į kiemą trumpam? Ji, kiek žinau, jau laukia tavęs. Ir BOOM stovi Digna! Jo žvilgsnis, jo reakcija... Aš net pati sutrikau, pati nebežinojau, ką daryti. Bet, matyt, ilgesys sumanė pažaisti. Net nejusdama puoliau jam į glėbį, apsivijau kaklą rankomis taip stipriai, jog atrodė niekada nepaleisiu. O IR NENORĖJAU PALEISTI... VISIŠKAI... Tarsi būčiau susigrąžinusi tai, kas man priklauso, tai kas yra mano, buvo ir liks!!! Buvau euforijoje. Pamenu tik tiek, kad netvėriau savame kailyje būdama su juo. Apsivijau jo ranką it savo nuosavybę.
Bet štai... Gyvenimo ratas... Turėjome tik 9 dienas pabūti drauge. TIK 9 DIENAS! Po jų aš turėjau išvykti studijuoti į Angliją. Jei atvirai, tos dienos buvo tokios, kokių nebuvau patyrusi per visą gyvenimą. Atsikeldavau su mintim ir eidavau miegot, kad dar tiek turiu padaryti, tiek turiu morališkai pasiimt iš kitų, kad būdama Anglijoje, tris mėnesius ištverčiau.
Paskutinį vakarą prieš man išvažiuojant... Oi, brolyti, tai reikėjo įamžinti, tai turėjo žinoti visi, tai ir dabar turi žinoti visi. Sėdi jis, sėdžiu aš. Dėžutė... Oho, Digną pjauna intriga! Pirma mintis buvo, kad tai bus auskarai. Atidarau dėžutę. Opa! Uždarau. Vėl atidarau! Ir nesuvokdama, kas joje, eilinį kartą uždarau. Buvau be žado. Praradau kalbos dovaną. Išraudau, visiškai sutrikau. Vienu metu akyse tarsi blykstelėjo ašara. Sunku buvo susitvardyti! VELNIŠKAI! Drebančiom rankom ištraukiau žiedą. Pagalvojau: „OHO, ką daryt?!“ Ir tada kaip visada ėmiausi rimtumo. Na, kaip ir priklauso vyresnei panai.
– TAURAI, juk supranti, kad šiuo žiedu pasižadam vienas kitam mylėt ir laukt vienas kito, kad ir kas nutiktų, taip? Aš tikiu, kad išlauksi, bet pats žinai, kad bus sunku. Žinai, kad išdavystės niekada neatleisiu, bet susitariam, jeigu jau kas nutiks, prisipažinsim! Juk esame dabar jauna šeimynėle ir problemas spręsime drauge, taip? Mes kartu galėsim viską.
NEŽINAU, o tiksliau nepamenu, ar viską taip sakiau, kaip dabar parašiau... Bet esu tikra, kad skiriasi tik pavieniai žodžiai. Sakė ir jis man daug ko ir viskuo patikėjau. Ir dabar tikiu. Tokia jau aš. Kai myli ir įsimyli, kitaip juk negali. Sunku buvo juo pradėt tikėt, sunku dabar imt ir nustot juo tikėt. DILEMA arba GYVENIMO IRONIJA.
Atmintyje įsirėžė vienas momentas ir nuolat jį prisimenu. Lyg sugedusi plokštelė atmintyje sukasi.
Stoviu aš ir stovi jis, apleistose kareivinėse. Laikomės vienas kito stipriai įsikibę, tarsi paskutinį kartą. Nesutvardau ašarų. Pradedu verkti kaip maža mergaitė. Tuo momentu maniau žemė iš po kojų slysta. Bet staiga Tauras tvirtu, kupinu pasitikėjimo savimi balsu, tyliai ištaria:
-Digna, nurimk, viskas bus gerai, aš juk tave myliu, moteryte mano!
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame UAB „KRINONA“ įsteigtą prizą – MACADAMIA NATURAL OIL kelioninį rinkinį, kurį sudaro 6 priemonės: purškiamasis gydomasis makadamijų plaukų aliejukas, plaukus gaivinantis šampūnas, kasdienis maitinamasis plaukų kondicionierius, stiprinamoji plaukų kaukė, maitinamasis plaukų kremas, plaukus stiprinančios makadamijų aliejumi prisotintos šukos.
Natūralūs makadamijų aliejai (Macadamia Natural Oil™) yra profesionalių plaukų priežiūros produktų linija, kurių sudėtyje yra du pasaulyje naudingiausi ir labiausiai vertinami makadamijų ir arganų aliejai, stipriai maitinantys ir atkuriantys pažeistas plaukų ląsteles.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
