„Jie negali pasakyti, kad aš neegzistuoju. Štai apie ką visa tai“, – sako Ernst, kai žurnalistai ją aplanko Vauvatosoje (JAV). „Tai siaubinga. Iš 1,4 mln. amerikiečių atimtas orumas“, – kalba ji po to, kai dalyvavo savo pirmajame proteste prieš Donaldo Trumpo administracijos siekį „susiaurinti“ lyties apibrėžimą, kuris nulemtų, kad lytis būtų traktuojama kaip nekintanti ir nulemta prigimtinių biologinių požymių.
Kaip rašo portalas eu.jsonline.com, tai pažeidžia translyčių teises ieškant gyvenamosios vietos, įsidarbinant, bandant gauti sveikatos paslaugas, draudimą ir kitose gyvenimo srityse.
„Tai dar vienas išpuolis prieš translyčių bendruomenę“, – sako Ernst.
Jos knyga „Gyvenimas be kišenių: ilga mano kelionė į moteriškumą“ (angl. – Life Without Pockets: My Long Journey into Womanhood) išleista birželį. Juokinga tai, kad Ernst, paklausta apie tai, ko ji pasigenda iš tų laikų, kai buvo vyras, gali pagalvoti tik apie vieną dalyką – kišenes drabužiuose.
Knyga gimė iš elektroninio laiško, kurį Ernst sukūrė atsakydama šeimos nariui, kuris kritikavo ją už „tokį gyvenimo pasirinkimą“. Akivaizdu, kad žmonėms reikia geriau suvokti translyčių bendruomenę, moteriškumą ir vyriškumą bei autentiško gyvenimo pasirinkimą.
„Tai – mano prisiminimai“, – sako ji, rodydama savo knygą. Anot jos, knygoje sudėtas įkvepiantis ir provokuojantis požiūris į translytiškumą, joje taip pat kalbama apie iššūkius, kurie kyla bandant apsimesti tuo, kokį jus mato visuomenė, kol galiausiai tampate žmogumi, kuris iš tiesų esate.
Ernst gimė 1950-aisiais Glencoe, Ilinojuje. Buvo vyriausias vaikas septynių vaikų katalikiškoje šeimoje. Ji gimė interseksuali, tai reiškia, kad tokio žmogaus negalima priskirti prie moteriškos arba vyriškos lyties. Kitaip tariant, kartais gimsta kūdikiai su vyriškų chromosomų rinkiniu ir vyriškais hormonais, tačiau vystydamiesi įgauna moterišką išvaizdą. Kitais atvejais mergaitės kūne aptinkami vyriški lyties organai.
Nuo mažų dienų Ernst jautėsi mergaite, nors jos tėvai augino ją kaip berniuką. Močiutė ją apvilkdavo suknelėmis ir vadindavo savo mažąja mergyte. Ernst manė, kad visa tai normalu, bet galiausiai suvokė, kad nėra tokia pati kaip kiti vaikai.
Jos tėvas troško, kad jo „berniukas“ būtų nepralenkiamas sporte, todėl skatino jį žaisti futbolą. „Jis mesdavo kamuolį man į pilvą, o aš tuomet tegalėdavau pagalvoti, ar aš stora šiose vietose“, – pasakoja Ernst. Jos teigimu, aštrus humoro jausmas vis dėlto jai padėjo įveikti gyvenime kilusius iššūkius.
Būdama paauglė lyties klausimais ji daug skaitė viešojoje bibliotekoje. „Į ką daugiau kreiptis, kai tavo tėvai – katalikai, verslininkai, gyvenantys aktyvų socialinį gyvenimą ir neketinantys tavęs priimti? Aš maniau, kad tiesiog būčiau išsiųsta į fermą ar dar kur nors“, – kalba ji.
Moteriškąja savo puse ji ėmė mėgautis, kai išvyko į žurnalistikos mokyklą Kanzaso universitete, kai ėmė rašyti, kurti muziką ir dainų žodžius Los Andžele, Čikagoje, Niujorke ir Finikse.
Tačiau laikydamasi visuomenės lūkesčių ji vedė moterį ir prisiėmė vyro bei dviejų dukrų tėvo vaidmenis. Jos žmona žinojo jos paslaptį, tačiau ji tai slėpė nuo dukterų ir savo tėvų.
Visą gyvenimą žinojau, kad esi moteris, – pasakė viena iš dukterų.
Po skyrybų ji pagaliau papasakojo savo dukroms Margaret ir Sarah tiesą, kai šios jau lankė koledžą. Jų reakcija nustebino: „Mes žinome“, – pasakė jos. „Visą gyvenimą žinojau, kad esi moteris“, – pasakė viena iš dukterų. Po metų metus kreipimosi į ją „tėti“, jos juokaudamos dabar sako, kad ji yra jų „įvairialytis tėtis“.
Ernst skyrė savo knygą draugei Karis Anne Ross, taip pat translytei moteriai. 37-erių Ross yra mokytoja, kuri metų metus kentėjo dėl diskriminacijos, patyčių, depresijos, o 2014-aisiais bandė nusižudyti.
„Jei knyga ką nors išgelbės nuo patyčių ir išsaugos kieno nors gyvybę, ji jau bus sėkminga“, – sako Ernst, kuri taip pat dėl to, kas yra, patyrė psichologinį smurtą ir buvo gąsdinama. Kaip ir daugybė translyčių žmonių, ji taip pat bandė pakelti prieš save ranką.
Ernst susiduria su naujais iššūkiais. Prieš metus ji apako viena akimi dėl nervo pažeidimo. Ji taip pat sunkiai gali vaikščioti dėl neuropatijos, dėl kurios nuo kelių ji nejaučia abiejų kojų.
Tačiau ji ir toliau vadovauja savo verslui „CarlaAnne Communications“, toliau rašo, kuria muziką, savanoriauja, buriuoja ir leidžia laisvalaikį šeimos name prie ežero.
Dabar ji deda viltis į D.Trumpo administraciją – tik jie gali sugrąžinti šviesą ir tikėjimą.
„Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, noriu gyventi normalų gyvenimą, dirbti, kurti visuomenę, linksmintis ir visur dalyvauti“, – sako Ernst. „Vis dėlto visi šie dalykai yra atimami iš manęs be jokios priežasties, vien dėlto, kas gimei būti ir neva negali pakeisti“, – užbaigia ji.
