Daugiau Zofijos parengtų interviu galite skaitykite: Zofija.Wich tinklaraštyje arba jos instagrame.
– Emili, kada ir kokiomis aplinkybėmis pajautei, kad gimei ne tos lyties kūne?
– Tas jausmas atsirado, kai dar buvau mažas, maždaug šešerių metų. Gyvendamas vaikų globos namuose slapčiomis pasiėmiau vyresniojo brolio drabužius. Nors ir skendau tuose drabužiuose, sau atrodžiau labai gražus ir jaučiausi nuostabiai.
Niekada nemėgdavau mergaitiškų dalykų: lėlių, barbių ar makiažo, taip pat labiau sutardavau su berniukais – su jais bėgiodavau, dūkdavau ir mušdavausi.
Tam, kad sumažinčiau disforijos jausmą paauglystėje, kai prasidėjo brendimas, dėvėdavau berniukiškus drabužius, nusikirpau plaukus. Dėl to labai išsiskyriau iš kitų merginų. Būdamas penkiolikos pradėjau intensyviau domėtis LGBT+, susipažinau su naujais žmonėmis ir pamažu pažindamas bei suprasdamas save, suvokiau, kad esu translytis.
– Kaip reagavo tavo šeima prisipažįstant jiems apie savo tikrąjį identitetą?
– Kadangi 12 metų gyvenau globėjų šeimoje, labai bijojau atsiskleisti, nes mano globėja buvo bažnyčios pastorė. Bijojau, kad ji nesupras ar net išvis atsisakys mano globos. Kai jai parašiau, kad noriu keisti lytį, kad esu ne tame kūne, jos žodžiai buvo: „Dievas nedaro klaidų“, „Neskubėk – tai tik paauglystė“, „Tai tik tavo pasąmonėje“.
Ji tikrai bandė su tuo susitaikyti, bet tarp mūsų nėra artimo ryšio. Jai sunku ir aš tai suprantu, nenoriu keisti žmogaus, bet ir neslėpsiu, kad tai iš tikrųjų liūdina, nes juk ji 12 metų mane augino, o dabar, atrodo, taip viską nubraukė. Juk aš lygiai toks pat žmogus vidumi, tik dar laimingesnis. Pasikeitusi tik mano išorė.
Globėja nutraukė ryšius su manimi. Liūdna, juk aš lygiai toks pat žmogus vidumi, tik dar laimingesnis. Pasikeitusi tik mano išorė
Toje pačioje globėjos šeimoje mes augome devyniese. Mano dvi vyresnės sesės, kurios gyvena užsienyje, mane palaiko, kreipiasi kitu vardu, mes kartais susirašome, pabendraujame, palaikome ryšį. Kiti laiko tai „išsigimimu“, o dar kitiems – gėda už mane.
Bet dabar gyvenu kitoje, labai didelėje šeimoje, kur palaikymo ir supratimo yra apstu, kur grįžęs ir pabendravęs su tais žmonėmis jaučiuosi, kad tai yra mano artimieji, pas kuriuos tikrai noriu grįžti ir kurių tikrai nenoriu prarasti.
– Apie kokią šeimą kalbi? Kaip ji atsirado tavo gyvenime?
– Su ja susipažinau stovykloje, į kurią važiuoja šeimos, globojančios vaikus. Susipažinęs su mergina iš tos šeimos pradėjau vis dažniau ten važiuoti, leisti šventes. Dabar ten jaučiuosi kaip namuose – grįžtu per atostogas ir kai nereikia į mokyklą.
– Emili, papasakok, kaip jaučiasi trans- asmuo, gyvenantis ne savo kūne.
– Galiu pasakyti, kad gyventi ne savo kūne yra labai sunku. Tai lyg košmaras, kuris nesibaigia, kol pradedi viso lyties keitimo procesą. Sunku, kai negali būti savimi, kai negali padaryti paprastų kasdieninių veiksmų be milžiniško disforijos jausmo, tokių kaip nueiti į dušą, į viešuosius tualetus, maudytis baseine ar ežere.
Daugelis translyčių netgi vengia kalbėti su kitais, nes labai kompleksuoja dėl savo balso. Tai lyg gyventi visiškai kito žmogaus gyvenimą. Nemažai translyčių dėl nepakeliamo disforijos jausmo paskęsta depresijoje.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti Lietuvoje, kai pradėjai kovą dėl lyties keitimo?
– Kadangi esu jaunas, pagrindinis sunkumas yra mano amžius. Daugelis mano, kad aš per jaunas ir man vis dar paauglystė, netgi psichiatrė sakė, jog tai gali kišti koją. Tačiau žmonės nesupranta, kad taip jaučiuosi ne kelias dienas, o metų metus.
Aš gyvenu ir mokausi Klaipėdoje, o visi tyrimai ir konsultacijos vyksta Kaune ir Vilniuje, todėl sunkiausia yra važinėjimas ir finansai. Viskas labai brangiai kainuoja. Vien vizitas pas psichiatrę jau gerokai kerta per piniginę.
Daugelis mano, kad aš per jaunas ir man vis dar paauglystė.
Labai sunku dėl kitų žmonių reakcijų, ypač – pagyvenusių. Lietuvoje labai trūksta informacijos, ir nors šioje šalyje padėtis keičiasi, tačiau vis dar per mažai tolerancijos.
Kadangi Lietuvoje nėra įsigaliojęs įstatymas, leidžiantis keisti lytį, ir nėra sąlygų kai kurioms medicininėms procedūroms, lytį ir dokumentus gali pakeisti tik teismo keliu. Čia labai trūksta specialistų, o pasidaryti operaciją yra beveik neįmanoma.
– Kaip atrodė tavo kelias bandant pasikeisti dokumentus?
– Tai užtruko apie pusę metų. Man padėjo Tomas Vytautas Raskevičius. Pirmiausia reikėjo gauti diagnozę, medicininį išrašą arba tyrimą, kad esi pradėjęs hormonų terapiją, taip pat padeda ir medicininė pažyma, kad esi pasidaręs operaciją, susijusią su lyties pakeitimu. Visus šiuos dokumentus nusiunčiau jam, parašiau prašymą metrikacijai, kad noriu pasikeisti vardą ir pavardę, nes biologinė lytis neatitinka tos, kuria jaučiuosi esąs.
Tą prašymą visada atmeta, nes Lietuvoje nėra įstatymo, kuris leidžia žmogui keisti lytį. Tada su tuo metrikacijos atmetimu tiesiog reikia kreiptis į teismą. Man pačiam niekur nereikėjo dalyvauti, viskas vyko pasitelkus technologijas. Pats dokumentų keitimo procesas kartu su nauju pasu kainavo maždaug 500 eurų.
Pats procesas iš tikrųjų yra labai, labai ilgas laukimas. Pamenu, kad kai vėlai vakare gavau Tomo žinutę: „Sveikinu! Laimėjom teismą“ – net šokinėjau iš laimės! Pagaliau patvirtino mane!
Bet pats didžiausias džiaugsmas buvo, kai jau atėjau fotografuotis naujam dokumentui. Man jau nebebuvo svarbu, kad policijoje dirbančios moteriškės, kurios yra atsakingos už paso gaminimą, nebuvo malonios ir kreivai žiūrėjo į mane sužinojusios, kad pasikeičiau lytį.
Kai jau turėjau savo pasą – tai buvo turbūt vienas nuostabiausių jausmų, kokius esu jautęs. Atrodo, viskas, pagaliau mano dokumente yra mano tikras vardas, pavardė, lytis. Daugiau nebereikės aiškintis, kodėl mano balsas ir išvaizda skiriasi nuo pase parašyto žmogaus, nebebus nemalonių situacijų vietose, kuriose reikia parodyti dokumentą. Tai buvo labai didelis ir svarbus žingsnis mano gyvenime.
– O kas pasikeitė, kai pasidarei ir operaciją?
– Lietuvoje man buvo atlikta krūtų mažinimo operacija. Po jos pasijaučiau, kad aš pagaliau turiu tokį kūną, kokio norėjau. Tačiau visiškai pasijutau savimi, kai pasikeičiau dokumentus, ir visose įstaigose, kuriose buvo įrašytas mano senas vardas, jis buvo pakeistas. Mokykloje, poliklinikoje, banke. Kai kiti žmonės pradėjo kreiptis į mane ir pagaliau laikyti mane tuo, kuo esu – vaikinu. Tai tiesiog nepakartojamas jausmas.
– Kaip dabar atrodo tavo gyvenimas?
– Gyvenu visavertį gyvenimą. Vis dar mokausi kirpėjo amato, dabar paskutiniai metai, laukia egzaminai, todėl pirmoje dienos pusėje jungiuosi į pamokas nuotoliniu būdu o vakarais dažniausiai darau tai, kas man patinka. Dažniausiai sportuoju, žiūriu filmus ir serialus, stengiuosi išeiti pasivaikščioti į lauką.
Kai pasikeičiau dokumentus labai norėjau susirasti kokį nors darbą, kur reiktų bendrauti su žmonėmis, nes man tai patinka ir neblogai sekasi, tačiau dėl karantino tai yra labai sudėtinga. Bet šios minties tikrai nenubraukiu – tikiuosi, kad kai situacija pasitaisys, man pavyks.
– Susiradai ir merginą, tiesa?
– Taip, susiradau labai nuostabią merginą, su kuria draugauju daugiau kaip tris mėnesius. Mes su ja mokomės toje pačioje mokykloje ir gyvename tame pačiame bendrabutyje. Vienas kitą jau žinojome iš anksčiau – ji mane matė dar tada, kai buvau nepasikeitęs dokumentų, nepradėjęs hormonų terapijos, nepasidaręs operacijos. Tačiau tiek ji, tiek aš turėjome antras puses, todėl bendravome mažai.
Bet šiais metais, kai jau abu buvom vieniši, pradėjome bendrauti. Man ji labai patiko, ji buvo labai graži, linksma, net jos keistas muzikos stilius man patiko. Mane labai džiugina jos balsas, juokas – viskas.
Ji labai palaiko mane, nebuvo nė vieno karto, kad ji pavadintų mane senuoju vardu ar kitu įvardžiu. Ji dažnai sako, kad esu daug vyriškesnis už daugelį vaikinų, kurie gimė vyriškos lyties. Su ja aš esu labai laimingas ir būnant šalia jos man dingsta visos neigiamos emocijos. Tai yra žmogus, su kuriuo aš matau ateitį ir norėčiau sukurti šeimą.
Mano antroji pusė mane pažinojo dar tada, kai nebuvau pasikeitęs dokumentų, atlikęs operacijos.
– Ką norėtum palinkėti žmonėms, kiekvieną dieną gyvenantiems su disforija – jausmu, kad šis kūnas nepriklauso tau? Kaip jiems įveikti baimes ir imtis veiksmų, siekiant savo laimės?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad bus žmonių, kurie nepalaikys, nesupras ar šaipysis, bet svarbiausia suprasti, kad tai yra jų problema, jie nesugeba priimti kitų. Nemažai yra ir tų, kurie nuoširdžiai palaiko ir džiaugiasi, todėl patarčiau susipažinti su daugiau translyčių žmonių, nes kai žinai, kad nesi vienas, pasidaro lengviau.
Linkiu išdrįsti atsiskleisti ir būti savimi bet kokia kaina. Nuoširdžiai patariu nusispjauti, ką pagalvos ar ką sakys kiti, ir pradėti kovoti dėl savo laimės.
