„Aš labai norėjau studijuoti baigęs mokyklą. Kai atsiskleidžiau, negalėjau įsivaizduoti, kad galėčiau eit mokytis su savo biologiniu vardu, kuris buvo užrašytas pase. Norėjau jaustis saugus, nenorėjau, kad mano visas susikoncentravimas būtų ties tuo, kaip pasislėpti ar kaip padaryti, jog manęs nepastebėtų. Todėl išvažiavau, norėdamas būti apsaugotas. Žinoma, sprendimą lėmė ir medicininiai poreikiai, hormonai“, – antradienį Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje, kurioje dalytasi translyčių asmenų patirtimis, kalbėjo S.Kuliešius.
Metus, baigęs mokyklą, jis lankėsi pas psichologus, bandė gauti diagnozę, tačiau pagalbos nesulaukė, – liko tik emigracijos kelias.
Panašia patirtimi dalijosi ir translyčių asmenų bendruomenės narė Alisa Alasevičė. Diskusijos metu parodytas vaizdo įrašas, kuriame ji pristatoma kaip pirmoji translytė moteris, kuri buvo susituokusi ir turi tris vaikus. Su buvusia žmona ji pasakoja susipažinusi mokydamasi universitete, jų santykiai susiklostė natūraliai – galiausiai pora susituokė.
Kai žmona sužinojo apie tikrąją Alisos tapatybę, reagavo sunkiai, tačiau, anot Alisos, stengėsi tai priimti: „Buvo tikrai sunkus etapas.“ Viena skyrybų priežasčių – tam, kad pakeistų teisinę tapatybę, reikėjo nutraukti santuoką. Po skyrybų kurį laiką toliau dirbusi vaikų gydytoja galiausiai Alisa emigravo iš Lietuvos.
„Turiu nuoskaudą, ko gero, kiekvienas lietuvis norėtų gyventi savo tėvynėje, bet mano tranzicija turėjo didelės įtakos mano sprendimui emigruoti. Medicininių paslaugų teikimas Lietuvoje yra labai prastas, socialinės ir darbo apsaugos nėra, kadangi esu gydytoja, sirgau depresija, kas labai susiję su tuo, kad esu transmoteris, o Lietuvoje egzistuoja tas juodas sąrašas, į kurį įtraukta depresija ir gydytojai, turintys šią diagnozę, negali dirbti. O aš norėjau dirbti gydytoja“, – apie priežastis emigruoti kalbėjo diskusijos dalyvė. Ji pridūrė, kad sąraše, kuriame pažymėtos priežastys, dėl kurių translyčiai žmonės palieka Lietuvą, turbūt pažymėtų didžiąją daugumą jų.
Translyčiai asmenys Lietuvoje susiduria ne tik su teisiniais, bet ir su socialiniais iššūkiais. 2018 metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad 36,5 proc. Lietuvos gyventojų nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje su translyčiu asmeniu, 48,7 proc. nenorėtų gyventi kaimynystėje. Šią tendenciją iš dalies paaiškina visuomenėje bei medikų bendruomenėje įsišaknijęs požiūris, kad translytiškumas laikytinas psichikos liga.
Kokią reikšmę turės Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) sprendimas nebetraktuoti translytiškumo kaip psichikos sveikatos sutrikimo? Ar tai padės (o galbūt trukdys?) translyčiams asmenims, siekiantiems pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir integruotis Lietuvos visuomenėje? Šių atsakymų ieškota diskusijoje.
Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisės į sveikatą klausimais Dainius Pūras, komentuodamas PSO sprendimą, teigė matantis tik teigiamus dalykus.
„Problemos neišnyks, bet depsichiatrizavimas, pareiškimas, kad tai nėra psichikos sutrikimas, yra labai sveikas. Stebiuosi, kad PSO pavyko pasiekti konsensusą, visos valstybės juk turi sutikti, tai rodo gerų požymių. Paprastai matome daug regreso požymių. O štai čia gera žinia“, – pastebėjo jis.
Jo teigimu, vis dėlto, nors oficialiai translytiškumas nebus laikomas sutrikimu, visuomenė ir dalis medikų nenustos būti transfobiški.
„Bet šis žingsnis skatins geras permainas padėti žmonėms, o ne sakyti, kad aš nieko nežinau apie hormonus ir pan.“ – vylėsi D.Pūras.
Evelina Dobrovolska, bylose dėl dokumentų keitimo translyčiams asmenims atstovaujanti advokato padėjėja, tęsdama, kalbėjo apie tai, kad tai, jog neturėsime diagnozės, į teismų praktiką įneš šiek tiek sumaišties.
„Teismai šiuo metu perkelia psichiatrams visą naštą nuspręsti, kokios lytinės tapatybės yra asmuo. Manau, kad dabar net tie teisėjai, kurie priima ir tenkina tam tikrus sprendimus, nėra pasiruošę individualiai vertinti kiekvieną situaciją, įvertinti, kad šis žmogus sąmoningai suvokia pasekmes ir situaciją. Manau, kad teisėjai tikrai to bijos. Abejoju, kad Lietuva turi sistemą teisėjus paruošti šiems iššūkiams“, – kalbėjo ji.
S.Kuliešiaus teigimu, pozityvus dalykas yra tai, kad nebenorime klasifikuoti translytiškumo kaip psichinio sutrikimo.
„Tai parodo, kad su mumis nėra kažkas blogai, nesame nefunkcionuojantys asmenys, kad negalime integruotis į visuomenę. Tuo pačiu man kyla nerimas, kad, jeigu mes to nelaikome psichiniu sutrikimu, kokią sistemą tuomet įsivaizduojame: kaip pasikeisime dokumentus, kai mums reikia diagnozės, kaip gausime hormonus, kas mus prižiūrės? Manau, kad nėra vieno atsakymo, ir tikrai bus sumaištis“, – nuomonę dėstė diskusijos dalyvis.
O kaip vaikų teisės?
Diskusijoje taip pat kalbėta ir apie tai, kaip užtikrinamos translyčių vaikų ir vaikų, kurių tėvai translyčiai, teisės. A.Alasevičės teigimu, jos vaikų gimimo liudijimuose – seni jos duomenys, taigi nurodomas neegzistuojantis asmuo, todėl kyla problemų: „Tai yra kišimasis į mano asmeninį gyvenimą, pažeidžiamos mano teisės į privatų gyvenimą.“
Anot S.Kuliešiaus, kalbant apie vaikus ir paauglius, pirmiausia svarbu, kad būtų tinkamai šviečiami pedagogai, kaip elgtis.
„Kai pakalbu su bendraminčiais translyčiais, kurie gyvena Lietuvoje, tai visada neigiamas požiūris, jei kas atsiskleidžia mokykloje. Žmonės nežino, kaip elgtis. Šnekant apie suaugusiuosius, neegzistuoja Lietuvoje translyčiai, tai jau ką kalbėti apie vaikus?“ – kalbėjo jis.
E.Dobrovolska, paklausta apie tai, ar imtųsi bylos, kurioje nepilnametis asmuo prašytų pakeisti įrašą tapatybės dokumentuose, ir kokios būtų galimybės Lietuvoje tai padaryti, atkreipė dėmesį į tai, kad yra dvi šios klausimo dalys, kaip pastebėjo ir A.Alasevičė, translyčių vaikų tėvai ir patys translyčiai vaikai.
„Kalbant apie vaikus, dažnai, kai einam į teismo posėdį ir jei pats pareiškėjas dalyvauja ir atrodo labai jaunai, užduodamas klausimas, ar ne per anksti sprendžiamas klausimas dėl lytinės tapatybės, net ir žinant, kad asmuo pilnametis. Teisėjas tikrai bando kelis kartus kvestionuoti amžių kaip vieną iš kriterijų, kad dar ne laikas. Teismai visiškai nepasiruošę dar tam. Iš klausimų, kuriuos girdžiu posėdžių salėje, susidaro įspūdis, kad tarsi asmuo iki pilnametystės nekėlė sau tų tapatybės klausimų, bet žmogus gyvena visą gyvenimą iki teismo sprendimo su situacija, kokią turi, ir tik teismai tai gali pakeisti. Deja, teismai mato amžių kaip vieną kriterijų“, – kalbėjo ji.
Sudėtinga, anot jos, situacija ir tuomet, kai tėvai yra translyčiai asmenys. Esą, kai buvo nutarta, kad lytinę tapatybę galima pasikeisti teismo keliu, Lietuvoje nebuvo nutarta, ką daryti su translyčių vaikais.
„Tarkime, lieka seni duomenys, o jeigu vėliau bet koks klausimas, pavyzdžiui, palikimo sprendžiamas? Tikėtina, kad ir po 30 metų Lietuva vis dar nežinos, ką daryti su tokiais vaikais“, – spėliojo ji.
E.Dobrovolskos teigimu, Lietuvoje turime įvairias kampanijas, pokalbius apie patyčias, tačiau mokyklos nėra įgalios užkardyti patyčių.
„Patyčių kultūra Lietuvoje pakankamai įsišaknijus. Nėra pačios kultūros, kaip kovoti su patyčiomis“, – įsitikinusi diskusijos dalyvė.
Besibaigiant diskusijai jos dalyviai teigė, kad šiuo metu Lietuvoje pastebimi pozityvūs žingsniai.
„Manau, kad mažyčiai žingsniai pozityvūs, prieš penkerius metus, kai emigravau į Angliją, maniau, kad tai vienintelis kelias gauti savo identitetą, turėti v raidelę ant dokumento, yra tapti britu“, – kalbėjo jis.
Antrindama A.Alasevičė prisipažino, kad nerealus jausmas galėti oro uoste pateikti savo pasą arba atsiimti savo siuntą pašte.
„Gauni savo dokumentus, su savo tapatybe. Tai, manau, labai svarbus gyvenimo įvykis. Pasikeičia gyvenimo lygis. Manau, kad tai gauti Lietuvoje – didelė pergalė“, – įsitikinusi ji.
A.Alasevičė išskyrė medicininę priežiūrą kaip vieną iš kertinių translyčių bendruomenės išgyvenimo pagrindų. Nuo šios srities pokyčius ji ir pradėtų. Jai pritarė ir S.Kuliešius.
„Sutinku su Alisa. Jei atsitinka man bėda, žinau, kur eiti, kreiptis, kas man padės, man nereikia apšviest to žmogaus, kaip su manim elgtis“, – teigė jis.
E.Dobrovolskos teigimu, pirmiausia reikia įstatymų – ne tik keisti tapatybės dokumentus, bet ir pasikeisti biologinę lytį. „Kad hormonų vartojimas ir kitų procedūrų darymas būtų įformintas oficialiai“, – užbaigė ji.
Diskusiją moderavo Jūratė Juškaitė, manoteises.lt redaktorė.