Moters pranešimas – tai gyvenimo iliustracija, kaip didžiausi gyvenimo išbandymai skatina ieškoti stiprybės ir sprendimų, kurie leistų visaverčiai gyventi ir įveikti negandas.
Kovojau, nepasidaviau, priešinausi – tokių žodžių J.Klyvienės kalboje nebuvo. Tik – atradimai, motyvacija ir noras kurti, judėti pirmyn.
Ta Justinos kalba tebūna įkvėpimas daugeliui. Nors pranešimas subalansuotas moterims, tačiau jį rekomenduojame perskaityti ir vyrams.
15min GYVENIMO skaitytojams pateikiame J.Klyvienės pranešimą „Kaip pereiti kiaurai...?“
Liga Justinai tapo kūrybiniu pasirinkimu
Vėžys daugeliui atrodo labai tolima liga. Tačiau tiesa yra ta, kad trys moterys iš šioje konferencijoje dalyvaujančiųjų, dar šiais metais išgirs diagnozę „vėžys“. Tada labai natūraliai kyla klausimas: ar vėžys gali mus sustabdyti nuo svajonių įgyvendinimo, nuo projektų vystymo ar kitų darbų?
Aš manau, jog kiekviena kliūtis yra kūrybinis pasirinkimas, kai mes esame laisvos spręsti, ar norime būti aukos, ar iš tikrųjų išnaudoti diagnozę kaip galimybę kurti – kurti gyvenimą tokį, kokio mes norėtume.
Norėčiau pasidalyti savo istorija, kaip aš tuos praėjusius metus išgyvenau, atsakydama į kelis pagrindinius klausimus.
PIRMAS klausimas – kodėl. Kodėl aš noriu gyventi? Kodėl man tai yra svarbu? Mano gyvenimas stovi ant dviejų esminių kojų. Viena koja yra šeima – vyras ir berniukai, trynukai. Labai branginu tai, ką turiu, noriu gyventi ir pamatyti savo vaikus užaugusius. Tai vienas didžiausių mano motyvatorių, kuris skatino mane kabintis į gyvenimą.
Kitas svarbus dalykas, ta antra koja, ant kurios stovi mano gyvenimas, yra mano veikla. Man labai patinka inovacijos. Aš turiu misiją – pakviesti kuo daugiau kūrėjų kurti inovacijas tam, kad moterys įgyvendintų savo svajones, kad pasiektų savo tikslų. Noriu, kad inovacijų kūrėjai tobulintų savo produktus ir patirtis, kurie gerintų gyvenimą ir iš tiesų padarytų pasaulį geresniu.
Taigi, šie du pagrindiniai dalykai skatino mane, pernai susidūrusią su vėžiu, kabintis iš visų jėgų į gyvenimą.
ANTRAS klausimas – kaip. Ką aš dariau kitaip, kad man tai padėjo tokią sunkią patirtį ištverti? Nebūsiu itin originali, pakartosiu, ką šiandien sakė ir kiti pranešėjai: man labai patinka pradėti. Nesvarbu, ar tai būtų gydymo pradžia, ar naujo projekto pradžia, man svarbiausia yra pradėti. Pradėti – tai judėti.
Nes ir žinodama, kad susidursiu su įvairiomis kliūtimis (pavyzdžiui, kaip nutiko gydantis – man itin pablogėjo kraujas, negalėjau tęsti procedūrų), aš būsiu stipri: žinosiu, kad jeigu pradėjau, tęsiu toliau, žinosiu, ką rinktis, kaip rinktis ir kaip leisti tą savo gyvenimą.
Noriu pasakyti, kad vadovaudamasi būtent šituo modeliu, aš išgyvenau visus praėjusius metus. Man pakako ir motyvacijos, ir jėgų nuveikti keletą dalykų.
Noriu jais su jumis pasidalyti.
Trynukams pasakė, kad bus „plika kaip diedukas“
Taigi, pradėjau gydymą. Nebuvo mums lengva pirmą kartą su vyru išvažiuoti iš namų, nes nežinojome, tarp ko reikės rinktis, nežinojome, kaip tai paveiks mūsų šeimą, mūsų santykius, mūsų nuostabius vaikus. Tačiau vis tiek norėjau pradėti gydymą, kad suprasčiau, kas bus toliau, kaip reikės pasikeisti.
O keistis, beje, reikėjo iš esmės. Pirmiausia su vyru galvojome apie vaikus – kaip reikės sumažinti traumą, kaip reikės jiems papasakoti tuos dalykus paprastai.
Pasitarusi su psichologais, nusprendžiau kuo greičiau vaikus pripranti prie pokyčių – pasitrumpinti plaukus, kuriuos turėjau labai ilgus. Nusikirpau iki pečių, o vaikams pasakojau tokią būsimo mano virsmo istoriją: „Žinote, mamytė dabar serga, aš nusikirpsiu plaukus iki pečių, o kadangi visus jus ir tėtį labai myliu, tai vėliau nusikirpsiu ežiuku, berniukiškai, kad būčiau panaši į jus. O paskiausiai būsiu plika kaip diedukas, o jūs ant mano galvos galėsite piešti.“
Ir ką? Kai grįžau su taip iki pečių patrumpintais plaukais, mano berniukai jautėsi net kažkiek nusivylę, sako: „Mama, iki to dieduko dar labai toli!“
Taigi plaukai buvo pirmasis ryškus mano pasirinkimas pradėti keistis ir judėti toliau. Antrasis – svarstymas: ar dėtis peruką, ar vaikščioti plika galva? Daugelis žmonių patarė slėptis, nes neva kai eisiu su vaikais, visi dar labiau manęs galėsis, vaikų, bus man nejauku, o kam tokie jausmai reikalingi ir panašiai.
Mano patirtis – 10 mėnesių intensyvaus gydymo, 16 chemoterapijų ir 12 valandų trukusi operacija.
Tačiau viena mano asmenybės maištavo ir gundė: „Tu juk niekada neišdrįstum nusiskusti plaukų, negi neįdomu, kaip atrodytum? Užsidėtum didelius akinius, įsivertum masyvius auskarus…“ Ir ką galiu pasakyti? Aš nė karto taip ir nebuvau užsidėjusi to gražaus peruko, kurį buvau nusipirkusi!
Kaip mes atrodome, rūpi tik mums patiems. Per tą laiką – tuos 10 mėnesių – nė vienas žmogus į mane kreivai nepažiūrėjo, niekas nieko nepaklausė! Vaikščiojau į susitikimus, o niekas net nesuuodė, kad aš sergu vėžiu! Taigi, turėjau unikalią galimybę išbandyti, ką reiškia taip atrodyti.
Trečias toks ryškus ir rimtas pokytis gydymo eigoje buvo operacija. Po jos išties jaučiausi labai blogai, vos galūnes galėjau pajudinti. Ir jau žinojau, kad šioje konferencijoje skaitysiu pranešimą, tai pasinaudojau keliais filtrais ir taip save įamžinau – nieko kito geresnio nesugalvojau, kad geriau atrodyčiau.
Taigi mano patirtis – 10 mėnesių intensyvaus gydymo, 16 chemoterapijų ir 12 valandų trukusi operacija, po kurios prireikė nemažai laiko, kad atgaučiau jėgas. Taigi taip viskas vyko su ta viena koja, ant kurios laikosi mano gyvenimas.
„Viduje buvau priėmusi sprendimą – nesustosiu“
Bet veikiausiai įdomu, kaip buvo su antra koja – kokius sprendimus priėmiau profesinėje veikloje. Pasidalinsiu.
Buvau sugalvojusi renginį – Moterų inovacijų sprintas, kuris turėjo įvykti po dviejų savaičių, kai išgirdau savo ligos diagnozę. Su savo partnere Jurga (Jurga Varanavičius – aut.) iki tol neturėjau nė vieno bendro projekto, bet jai pasakiau: „Jurga, aš matau, kiek puikių moterų užsiregistravo, aš tikrai noriu įgyvendinti tą projektą, tik vienas niuansas nutiko – aš sergu vėžiu. Tik tu nesijaudink, aš kažką sugalvosiu.“
Prisiminiau Gediminą Buivydą, su kuriuo buvome rengę keletą hekatonų, ir pakviečiau vesti to renginio. Mes tas dvi savaites intensyviai, nuo ryto iki vakaro, ruošėmės tam pirmajam Moterų inovacijų sprintui. Rengėme scenarijų, kad aš visgi neateisiu, manęs ten nebus. Gediminas visą scenarijų žinojo paminučiui. Tačiau, žinoma, man buvo tik gydymo pradžia, antra chemija, organizmas dar buvo pajėgus, ir aš renginyje dalyvavau.
Spintas pavyko puikiai. Niekam nesakiau, kad sergu vėžiu, bet viduje jau buvau priėmusi sprendimą – nesustosiu, darysiu darbus toliau. Pirmasis sprintas pažymėjo gydymo pradžią, vadinasi, reikia kažką didingo sugalvoti ir gydymo pabaigai, kad turėčiau motyvą tęsti kelionę.
Ir jau gydymo pabaigoje, kai nebegalėjau niekur eiti iš namų – neturėjau jėgų, reikėjo saugotis įvairiausių virusų ir pan., – nusprendžiau kad tuo gydymo pabaigos simboliu, ta vyšnia ant torto bus programa „Women for Global Challenges“. Sakiau sau: aš privalau pasveikti!
Taigi grįžusi po reabilitacijos jau po trijų dienų vedžiau šitą renginį, kuriame dalyvavo 250 moterų, kūrusių komandose įvairiausias inovacijas. Taigi, be šeimos, tai buvo antras pagrindinis motyvas, kuris mane ištempė iš sunkumų ir negandų.
„Pasakiau, kad neskaitysiu nieko, kas susiję su vėžiu“
TREČIAS klausimas – ką daryti. Taigi natūraliai priėjome ir prie šio klausimo. Ką aš dariau kitaip, kiekvieną dieną? Ką kiekvienas žmogus gali padaryti, susidūręs su kliūtimi, kad ir kokio sunkumo ar sudėtingumo ji būtų?
Aš dariau keletą dalykų.
Pirmiausia priėmiau galimybę rinktis. Pasakiau sau, kad neskaitysiu nieko, kas susiję su vėžiu. O buvau gavusi įvairiausių straipsnių, netgi tokių – „Kaip pasveikti per 48 valandas nuo vėžio geriant kiaulpienių pieną“ ir pan. Aš sau pasakiau – man ir taip sudėtinga, privalau būti stipri, turėti jėgų, o jei skaitysiu visą informaciją apie vėžį, dar labiau save apkrausiu.
Taigi, kai susiduriame su kliūtimis, turime sau kažkaip padėti ir pasirinkti, kuo domėtis, o kuo – ne.
Ką dar dariau? Jau turbūt supratote, kad man patinka dideli projektai, ambicingi tikslai, kurie mane veža it adrenalinas. Tačiau sirgdama galvojau: jei aš tai tęsiu kiekvieną dieną, aš pralaimėsiu. Mano jėgos su kiekviena procedūra seko, aš vis mažiau turėjau galimybių atsikelti iš lovos.
Taigi ambicijas nustūmiau į šoną ir pradėjau sau kelti adekvačius tikslus, kaip ir ką daryčiau, mėgindama įveikti bet kurią kitą kliūtį. Pradėjau kelti nebe metinius, nebe mėnesinius tikslus, nes nežinojau, ar turėsiu tiek laiko.
Aš prisigalvojau mažų tikslų kasdien, kad nelįstų tos juodos, niūrios mintys. Mano tikslai išties būdavo maži, tarkim, visą dieną skaityti tik draugų pranešimus socialiniuose tinkluose. Kai jausdavausi geriau, skaitydavau lengvo turinio žurnalus. Kai jėgos sugrįždavo, kviesdavausi vaikus, kad pabūčiau su jais.
Trys keturmečiai berniukai susiraitydavo lovoje, ir mes piešdavome. Aišku, jie aktyvūs, po kelių minučių jau būdavo chaosas, bet jie glostydavo mane ir linkėdavo man kuo greičiau pasveikti. Tas per ligą susikurtas santykis su vaikais ir šiandien yra toks – pasikeitęs, artimesnis, kitoks.
„Vėžys niekaip negali mūsų sustabdyti, jei turime siekį“
Ką dar man suteikė vėžys? Prisiėmiau galimybę augti. Pernai buvau suplanavusi didžiulius siekius, kur keliausiu, kaip tobulėsiu, tačiau teko viską atšaukti. Tačiau pagalvojau: juk niekas man netrukdo ir toliau tobulėti – juk turiu tam laiko.
Taigi išsikėliau tikslą perskaityti 30 knygų – perskaičiau 32. Be to, kad baigiau trečią magistrą – inovacijų srities, skaičiau visur: pas daktarus, per chemiją, lovoje. Mano kuprinėje visada būdavo knyga.
Ką noriu pasakyti? Ta didžiulė liga vėžys – niekaip negali mūsų sustabdyti, jeigu mes turime kažkokį siekį ir tikslą.
Kalbėdamiesi juokėmės ir verkėme kartu, bet mūsų santykiai pasikeitė iš esmės.
Ir paskutinis dalykas – priėmiau galimybę keistis. Pirmiausia – asmeniniuose santykiuose. Tuos, kaip vadinu, išsišlavimo metus, mes su vyru paskyrėme tam, kad kalbėtumėmės. Per 10 gyvenimo metų juk visko prisikaupė – kažkam neskirdavome dėmesio, kažką nutylėdavome, o pernai tiesiog pagalvojome: jei gyvenimas verčia sustoti, tai gal metas ir apie mus pasikalbėti?
Išsiaiškinome, kiek daug dalykų esame vienas kitam nepasakę, kiek daug dalykų neišgirdę. Kalbėdamiesi juokėmės ir verkėme kartu, bet mūsų santykiai pasikeitė iš esmės.
Na, ir bene svarbiausias atradimas: aš pirmą sykį per 40 metų tapau savo pačios geriausia drauge. Aš pradėjau klausyti savo širdies: renkuosi, ką noriu daryti, kas man patinka, kas man svarbu.
Nebeliko žodžio „reikia“, liko tik „noriu“. Nes pirmais mėnesiais aš nežinojau, kiek man liko laiko, todėl nebenorėjau jo eikvoti tiesiog taip. Taigi susikoncentravau ir klausiau savo širdies, galvojau apie savo šeimą.
2019-ieji metai turėjo man būti blogiausi metai gyvenime, tačiau, kai dabar žvelgiu, jie buvo bene geriausi metai mano gyvenime.
Nauja šukuosena, nauji antakiai – juk ne taip blogai ir atrodau? (plojimai salėje) Pradėjau valgyti mažiau mėsos, daugiau daržovių – aš net nežinojau, kad tiek yra kopūstų rūšių! Santykiai su vyru ir vaikais pasikeitė iš esmės: kasdien gal daugiau nei 100 kartų vienas kitam pasakom, kad mylim.
Per praėjusius metus aš atradau puikius veiklos partnerius – Jurgą ir Gediminą, su kuriais man didelė garbė dirbti. Ir galiausiai įgyvendinau savo svajonę – kuo daugiau moterų įtraukti į inovacijų kūrimą.
Taigi, jei jūs manęs klaustumėte „Kaip pereiti kiaurai…?“, aš pasakyčiau: rinkimės pamatyti neįveikiamas kliūtis kaip kūrybines galimybes ir kurkime savo gyvenimą tokį, kokio norime.
Pradėk. Tęsk. Rinkis. Keisk.
Justina Klyvienė – inovacijų konsultantė bei pirmojo Lietuvoje moterų inovacijų sprinto ir „Women for Global Challenges“ autorė ir organizatorė. Inovacijų laboratorijos „Future Leadership“, padedančios verslams diegti inovacijų kultūrą įmonėje įkūrėja ir vadovaujanti partnerė,
Inovacijų kūrimo Justina mokėsi Karališkajame meno koledže Londone, IDEO kompanijos mokymuose bei Amsterdamo dizaino akademijoje.
Savo veikla Justina aktyviai siekia paskatinti kuo didesnį kiekį žmonių įsitraukti į inovacijų kūrimą.
