1. Vedė pamokas vietoj susirgusios mokytojos.
„Kai mokiausi antroje ar trečioje klasėje, mūsų mokytoja susirgo ir mokyklos administracijai pranešė, kad neateis į darbą. Veikiausiai tai buvo labai užimta diena, nes administracija pamiršo apie mokytojos skambutį. Kai po poros dienų mokytoja paskambino pranešti, kad pasveiko, administracija susizgribo, jog niekas mokytojos nepavadavo. Paaiškėjo, kad kol auklėtojos nebuvo aš vedžiau pamokas ir uždaviau bendraklasiams namų darbų. Viskas vyko taip sklandžiai, kad šalia esančių klasių mokytojos nesuprato, jog mūsiškės nėra darbe“, – su šypsena prisimena A.Landsbergienė.
2. Užsienio kalbos.
Besimokydama ketvirtoje klasėje žinoma pedagogė užsispyrė išmokti anglų kalbą. Ji pasakoja turėjusi maždaug tūkstančio puslapių anglų-lietuvių kalbų žodyną, kurį per atostogas vežėsi į stovyklas, pas senelius ir visą vasarą mokėsi anglų kalbos žodžių, be to, skaitė angliškas knygas. Po atostogų mokytojai buvo nustebę, kaip mergaitė išmoko tiek daug naujų žodžių.
3. Literatūra.
A.Landsbergienė sako, kad iki šiol labai mėgsta skaityti, o mokykloje jai labiausiai patiko anglų ir amerikiečių literatūros pamokos: „Pamėgau amerikiečių autorius, ypač Ernestą Hemingway`ų. Labai džiaugiausi, kad pamokose skirdavome laiko diskusijoms apie literatūrą.“
4. Mainai.
Garsią edukologę visada žavėjo galimybė mokytis svetur, tad pagal mainų programą vienuoliktoje klasėje ji išvyko mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas, dvyliktoje – į Švediją. „Į JAV išvykau turėdama 20 dolerių. Nors tais laikais Lietuvoje tai buvo nemaža suma, vos tik lėktuvas nusileido Los Andžele ir aš išlipau, supratau, kiek nedaug turiu pinigų, – prisimena A.Landsbergienė. – Pirmą pusmetį gyvenau Jutos valstijoje, o antrąjį – Vašingtone. Jutoje apie Lietuvą beveik niekas nežinojo ir iš pradžių bendraklasiai manęs netgi klausė, ar Afrikoje yra daug baltaodžių, tad tekdavo paaiškinti, kad Lietuva yra visai kitame žemyne. Vašingtone apie Lietuvą žinojo visi. Tada supratau, kokia didelė ir įvairi yra Amerika.“
5. Draugystės.
Mokykloje užsimezgusios draugystės iki šiol yra labai tvirtos, džiaugiasi A.Landsbergienė. Ji netgi tapo savo bendraklasės dukters krikšto mama.
6. Mokykla Atgimimo laikais.
„Puikiai prisimenu mokyklą Atgimimo laikais, kai mergaitės vaikščiodavo su geltonomis, žaliomis ir raudonomis plaukų gumytėmis. Stengdavomės neryšėti ir pionierių kaklaraiščių, o atėję be jų būdavome siunčiami namo jų pasiimti. Maištaudavome, tačiau daugelis mokytojų buvo linkę to nepastebėti. Gyvenome Atgimimo dvasia ir vargu, ar kada nors dar jutome tokį patriotizmą, kaip anuomet“, – pasakoja A.Landsbergienė.
7. Išvykos.
Kai kurios išvykos paliko neišdildomą įspūdį todėl, kad buvo labai prasmingos ir jų metu sužinota daug įdomių dalykų, kitos įsiminė dėl puikiai praleisto laiko su draugais.
Kai mokiausi Amerikoje valgykloje mokytojai ir mokiniai pietaudavo kartu, bendraudavo ir taip geriau susipažindavo. Niekada nesupratau, kodėl mano mokykloje Vilniuje per pietus nebuvo galima mokytojų net užkalbinti.
8. Pamokų praleidinėjimas.
„Kai mokiausi aštuntoje ar devintoje klasėje man atrodė, kad pamokose pernelyg lengva ir todėl neįdomu. Nusprendžiau nebelankyti pamokų, o vietoj jų eiti į muziejus, parodas, kino teatrą ar skaityti knygas, pavyzdžiui, ant Tauro kalno. Keisčiausia, kad turėjau draugę, kuri eidavo drauge su manimi, – pasakoja edukologė. – Nepaisant to, kad praleisdavau nemažai pamokų, į kontrolinius nueidavau ir dažniausiai gaudavau dešimtukus. Kartą mano tėtis užsuko į mokyklą, o jį pamačiusi mokytoja pasiteiravo, ar nesiskundžiu sveikata, nes į mokyklą ateinu retokai. Taip ir išlindo yla iš maišo. Džiugu, kad mano tėtis ganėtinai supratingas ir sureagavo ramiai.“
9. Nejaukios situacijos.
Anot žinomos moters, ji iki šiol kai kuriuos dalykus prisimena su šiokia tokia nuoskauda. Nors tais laikais ir vyravo nuostata, kad vaikai į mokyklą ateina mokytis, o tarpusavio santykius turi spręsti patys, garsi moteris įsitikinusi, jog suaugusieji galėjo ir dažniau padėti moksleiviams spręsti susidariusias situacijas. Jai iki šiol nejauku prisiminti ir daugiau dalykų, pavyzdžiui, bendras apžiūras mokyklos gydytojo kabinete, kai visi vaikai būdavo sveriami, skiepijami, apžiūrimi tame pačiame kabinete.
10. Valgykla.
A.Landsbergienei visuomet knietėjo sužinoti, kodėl mokytojai valgo prie atskiro stalo ir pietų metu jų negalima kalbinti: „Kai mokiausi Amerikoje valgykloje mokytojai ir mokiniai pietaudavo kartu, bendraudavo ir taip geriau susipažindavo. Niekada nesupratau, kodėl mano mokykloje Vilniuje per pietus nebuvo galima mokytojų net užkalbinti.“
11. Nepasiruošę mokytojai.
Garsiai edukologei labai nepatikdavo, kai mokytojai į pamokas ateidavo nepasiruošę ir pamokų metu liepdavo skaityti vadovėlius. „Skaityti išmokome dar pradinėse klasėse, tad visada maniau, kad vadovėlius turime skaityti namuose, o klasėje aptarti tai, ką perskaitėme. Pamokoms nesiruošiantys mokytojai man primena vairuotojus, neturinčius vairuotojo pažymėjimo. Žmogus, mylintis darbą, supranta, kad pasiruošimas svarbi darbo dalis“, – sako A.Landsbergienė.
12. Bandymai permokyti kairiarankius.
Žinoma moteris – kairiarankė. Anot jos, mokyklos laikais tai nebuvo sveikinama, todėl mokytojai ją ragindavo parkerį laikyti dešinėje rankoje, todėl mokykloje ji rašydavo dešine, o namuose – kaire.
Parengė Eimantė Juršėnaitė
Laida „Tuzinas“ su Giedriumi Masalskiu kiekvieną pirmadienį 12 val. 12 min. per LRT RADIJĄ.
