Tyrėja L.Jarutienė – apie smurtą šeimoje: ko imtis, jeigu intymus partneris imasi persekiojimo?

Kaip galima padėti žmogui, patiriančiam intymaus partnerio smurtą? Kaip elgtis aukai iškilus grėsmei? Ko galima imtis, jeigu buvęs partneris imasi persekiojimo?

Į šiuos klausimus konferencijoje „Pagalba nukentėjusiems nuo nusikaltimų: Europos ir Lietuvos patirtys“ savo pranešime atsakė LTI Kriminologinių tyrimų skyriaus tyrėja L.Jarutienė.

Saugumo planas – vienas plačiausiai taikomų pagalbos būdų

Kalbėdama apie pagalbos būdus aukoms, patiriančioms intymaus partnerio smurtą, L.Jarutienė išskyrė, jog vienas plačiausių įvairiose šalyse taikomų metodų yra saugumo plano sudarymas.

„Vienoks planas sudaromas aukai dar gyvenant su smurtautoju, kiek kitokie jo aspektai akcentuojami aukai planuojant nutraukti smurtinį santykį, ir dar kitaip saugumas planuojamas aukai jau palikus smurtaujantį partnerį. Saugumo planas sudaromas jį aptariant su auka, atsižvelgiant į individualius aukos poreikius“, – apibrėžė ji.

Asmeninio archyvo nuotr. /Lietuvos teisės instituto (LTI) Kriminologinių tyrimų skyriaus tyrėja Liubovė Jarutienė

Kaip atrodo saugumo planas?

Tyrėja pateikė pavyzdį, kaip turėtų atrodyti saugumo planas, kada auka vis dar gyvena kartu su smurtautoju. Jos teigimu, tokių situacijų, kai auka dėl tam tikrų aplinkybių negali palikti smurtautojo, pasitaiko labai dažnai.

Saugumo plane pirmiausia numatomi labiausiai tikėtini atvejai, kada partneris vėl smurtaus (pvz., vakare išgėręs, švenčių metu), ir vietos, kuriose auka stengsis likti, prasidėjus smurtui (pvz., miegamajame, netoli lauko durų). Taip pat įvertinama, kokius namuose esančius daiktus reikėtų laikyti atokiau paslėpus (pvz., aštrius peilius), kad smurto atveju auka nebūtų sužalojama.

Be to, plane nurodoma, kam auka gali papasakoti apie įvykusį smurtą (pvz., kaimynams, draugei, tėvams); kokie sutartiniai žodžiai/ženklai įspės kitus šeimos narius, kad aukai reikia kviesti pagalbą; kam bus skambinama pagalbos iškvietimo atveju (pvz., policijai, mamai, draugei).

Plane apgalvojamos ir tokios smulkmenos: kur auka slėps savo automobilio raktelius; kokius svarbiausius daiktus iš anksto sudės į krepšį pabėgimo iš namų atveju; kur važiuos ar kreipsis, jei teks staigiai palikti namus (pvz., pas draugę, tėvus).

Policija atsakinga už smurtautojui skiriamas kardomąsias priemones

L.Jarutienė sakė, jog sudarius saugumo planą, smurto atveju dažniausiai aukoms patariama kreiptis į policiją, kuri pagalbos įrankių ir galimybių tikrai turi. Anot jos, jei nedelsiant pradėti ikiteisminio tyrimo dėl smurto artimoje aplinkoje nepavyksta, aukos prašymu pareigūnai gali skirti laikinąsias apsaugos priemones.

Tačiau specialistė nuogąstavo, jog nors policija yra atsakinga už tai, kad smurtautojas būtų iškeldintas (ir tais atvejais, kai namai priklauso jam nuosavybės teise), – net ir ikiteisminio tyrimo metu smurtautojams dažniausiai skiriama kardomoji priemonė yra rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir pakankamai retai taikomas įsipareigojimas gyventi atskirai, nesiartinant prie aukos.

Persekiojimas gali pasireikšti aukos sekimu, dažnu skambinėjimu, žinučių rašinėjimu, bandymu patekti į asmeninę aukos erdvę.

„Kodėl šią kardomąją priemonę reikėtų taikyti dažniau? Tokiu būdu smurtas bent kažkiek yra sustabdomas, o auka paliekama savo namuose – jai nereikia galvoti, kur bėgti ar apsistoti. Galiausiai, kada smurtautojas įpareigojamas nesiartinti prie aukos, auka iš smurtautojo nepatiria spaudimo keisti savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu“, – aiškino L.Jarutienė.

Ji taip pat pridūrė, jog smurto prieš intymų partnerį aukos pagalbos ir laikino apgyvendinimo galimybių gali tikėtis iš Vilniaus miesto socialinės paramos centro, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Motinos ir vaiko namų bei Krizių centrų, veikiančių visose savivaldybėse.

Be to, emocinė parama smurto aukoms teikiama ir telefonu (Pagalbos moterims linija, Vilties linija, Jaunimo linija).

Persekiojimas – dažna intymaus santykio smurtautojų taktika

L.Jarutienė teigė, jog tik daliai moterų nutraukus smurtinį santykį, tas košmaras iš tikrųjų baigiasi. Kitų palikti smurtautojai imasi kitokios taktikos – persekiojimo.

„Kas yra persekiojimas? Tai yra į asmenį nukreiptas pasikartojantis nepageidaujamas elgesys, kuris aukai kelia baimę ir įtampą. Persekiojimas gali pasireikšti aukos sekimu, dažnu skambinėjimu, žinučių rašinėjimu, bandymu patekti į asmeninę aukos erdvę (namus, automobilį). Tačiau tai tik keli pavyzdžiai – persekiotojų elgesio „repertuaras“ yra labai platus ir išradingas – visus būdus sunku įvardyti“, – tikino tyrėja.

Anot jos, autoriai, tiriantys persekiojimo temą ir kuriantys įvairias persekiotojų tipologijas, sutaria, kad persekiotojų kategorijų gali būti įvairių, ir viena iš jų yra intymaus santykio persekiotojų kategorija. Tuo tarpu amerikiečių tyrimai rodo, kad net 56 procentai persekiojimo aukų patiria būtent intymaus partnerio persekiojimą (esamo arba buvusio).

Didžiausia ir pavojingiausia persekiotojų grupė

Kas būdinga intymaus santykio persekiotojams? L.Jarutienės teigimu, tai yra didžiausia ir iš esmės pavojingiausia persekiotojų grupė, kurią daugiausiai sudaro vyrai.

„Tokie asmenys užsiima ganėtinai intensyviu persekiojimu: su auka siekiama tiesioginio kontakto, dažnai bandoma fizikai prie jos priartėti. Persekiodami jie linkę įžeidinėti savo aukas, joms grasinti, gadinti jų turtą, užpulti, netgi panaudoti ginklą.

Be to, jiems dažnai būdingos priklausomybių problemos, suicidinės mintys, grasinimai/bandymai nusižudyti. Dėl šių priežasčių aukos situacija dar labiau pasunkėja – ji tarsi tampa kalta dėl kažkokių persekiotojo problemų, ko tikrai neturėtų būti.

Ir, deja, bet ši persekiotojų grupė yra itin linkusi į recidyvą – jų elgesys dažnai kartojasi“, – apibūdino tyrėja.

Persekiojimo atvejai dažnai nepakliūna į teisėsaugos akiratį

Pasak L.Jarutienės, egzistuoja įvairių pagalbos strategijų persekiojimo atvejais.

Vienos gali būti nukreiptos į pačią auką (pvz., saugumo planas, teisinės, psichologų ir kitų specialistų konsultacijos); kitos – į persekiotoją (pvz., medikamentinis gydymas, psichoterapija, elgesį keičiančios programos); dar kitos – į persekiojimo elgesį (pvz., persekiojimo kriminalizavimas, kardomųjų priemonių taikymas).

„Tačiau Lietuvoje šiuo metu persekiojimas nėra kriminalizuotas, o tai reiškia, kad labai didelė dalis persekiojimo atvejų nepakliūna į teisėsaugos akiratį. Tai lemia ir tai, kad į persekiotoją nukreiptos pagalbos strategijos tuomet jo ir nepasiekia.

Šiuo metu Seime yra siūlymų kriminalizuoti persekiojimą, bet kol kas neturime tokių teisės aktų, tad nei apie kardomąsias priemones, nei apie efektyvią pagalbą negalime kalbėti.

Bet jei Lietuvoje persekiojimas būtų traktuojamas kaip nusikalstama veika, iš esmės visą pagalbos tinklą turėtume. Kriminalizavimo žingsnis galbūt padėtų persekiojimo aukoms gauti reikalingą pagalbą“, – komentavo ji.

Kaip elgtis persekiojimo aukai?

Tie patys amerikiečių tyrimai rodo, kad 81 proc. persekiojamų moterų vienokiu ar kitokiu būdu yra patyrusios intymaus santykio persekiotojo smurtą. L.Jarutienės teigimu, tai yra priežastis, kodėl į persekiojimą svarbu rimtai reaguoti. „Persekiojimas – labai rimtas smurto indikatorius“, – pabrėžė ji.

Svarbiausias žingsnis – aiškiai pranešti persekiotojui, kad jo elgesys aukai nepatinka ir joks kontaktas su juo yra nepageidaujamas.

Specialistė taip pat išskyrė patarimų, ką turėtų daryti persekiojimo auka.

„Svarbiausias žingsnis – aiškiai pranešti persekiotojui, kad jo elgesys aukai nepatinka ir joks kontaktas su juo yra nepageidaujamas. Toliau svarbu ignoruoti bet kokius jo bandymus vėl užmegzti kontaktą, kadangi bet kokia reakcija persekiotoją veikia pastiprinančiai“, – nurodė ji.

Be to, tokiu atveju svarbu apgalvoti saugumo aspektus namuose (pvz., informuoti apie persekiojimą kaimynus ir artimuosius; fotografuoti apgadintą turtą; pakeisti lauko duris), darbe (pvz., informuoti kolegas, apsaugos darbuotojus, keisti kelionės maršrutą) bei užtikrinti naudojamų įrenginių saugumą (pvz., dažniau keisti slaptažodžius, saugoti visus persekiojimo įrodymus).

Kriminologinių tyrimų skyriaus tyrėja akcentavo, kaip svarbu, kad auka netylėtų ir įspėtų aplinkinius apie vykstantį jos persekiojimą: „Kitu atveju, aukos aplinkos žmonės net ir nenorėdami gali tapti persekiotojo bendrininkais, atskleisdami tam tikrą informaciją apie ją.“