Mokslininkai iš Kalifornijos universiteto Berklyje ir Sapienzos universiteto Romoje 2009–2015 metais sekė beveik 4000 italų, sulaukusių 105-erių ir daugiau, gyvenimus ir mirtis. Jie atrado, kad sulaukus 105-erių mirties tikimybė iš esmės išsilygino.
Su kiekviena nugyventa diena mirties tikimybė vis didėja, kadangi mums senstant mirtingumas proporcingai didėja. Tačiau išgyvenus devintą dešimtmetį, mirties tikimybė sumažėja, o sulaukus 105-erių, mirties tikimybė kiekvieną dieną yra 50/50.
„Tai yra monetos metimo kiekvienais metais ekvivalentas“, – „The Guardian“ sakė Jimas Vaupelis, vienas iš tyrimo autorių bei Vokietijos Max Planck demografinių tyrimų Instituto senėjimo specialistas.
Rezultatai parodė, kad 105–109 metų sulaukę žmonės dar gyveno vidutiniškai pusantrų metų. Toks pats išgyvenamumas buvo ir 110 metų sulaukusių asmenų, butent todėl ir yra lygybė.
„Mūsų duomenys mums rodo, kad nėra nustatytos žmogaus amžiaus ribos, jos dar nesimato, – pranešime sakė Kennethas Wachteris, Kalifornijos universiteto demografijos ir statistikos garbės profesorius bei vyriausiasis tyrimo autorius. – Mes ne tik matome su amžiumi mažėjančius mirties rodiklius, laikui bėgant, matome, kaip jie gerėja.“
Mokslinėje bendruomenėje vyksta įnirtingi debatai apie tai, ar žmonės pasiekė gyvenimo trukmės ribą, ar ne. J.Vaupelis ir K.Wachteris tiki, kad jų tyrimas įrodo, jog dar ne.
Mirtingumo lygis sparčiai didėja artinantis prie 80–90 metų ribos dėl degeneratyvių ligų, tokių kaip demencija, bei didesnės insulto, vėžio ar plaučių uždegimo rizikos.
Tačiau K.Wachteris ir J.Vaupelis savo tyrime pristato teoriją – žmonės šias ligas išgyvena dėl natūralios atrankos. Daugiau silpnų žmonių miršta anksčiau, o daugiau atsparių žmonių gali viršyti 100 metų ribą. Pasak K.Wachterio, panašus gyvenimo būdo modelis pastebimas musių ir kirminų pasaulyje.
„Ką bendro turime su musėmis ir kirminais? Bent jau vieną dalyką – visi esame evoliucijos produktai“, – sakė vyras.
