Vyriško pavydo psichologija
Kaip teigiama portale „Elle“, mokslininkai pastebėjo, kad pavydo pobūdis nepriklauso nuo laikmečio. Nuo senųjų laikų iki dabar vyrus labiausiai žeidžia fizinė neištikimybė, o moteris – emocinė (net jeigu nėra sekso).
Mokslininkai tyrime dalyvavusių vyrų ir moterų paprašė įsivaizduoti dvi situacijas ir pajausti, kuri iš jų jiems atrodo labiau žeidžianti: „Jūs sužinojote, kad partneris ar partnerė turi intymius santykius dar su kažkuo, tačiau meilės ryšio tarp jų nėra“ arba „Jūs sužinojote, kad partneris ar partnerė įsimylėjo kitą, tačiau su tuo žmogumi neturi seksualinių santykių.“
Vyrų reakcija buvo vienareikšmiška: jiems buvo nepakeliama mintis, kad jų antroji pusė leidžia sau seksą su kitu. Ir visiškai nesvarbu, kad tam žmogui nejaučia jokios meilės.
Net 54 proc. apklaustų vyrų patvirtino, kad fizinė neištikimybė jiems sukelia daugiau skausmo negu emocinė. Tačiau moterys nurodė priešingai – fizinė neištikimybė pasirodė skausmingesnė už emocinę tik 35 proc. moterų. Didžiajai jų daugumai katastrofa taptų emocinė išdavystė.
Vyriško ir moteriško pavydo priežastys
Pasak tyrėjų, tokį skirtingą požiūrį į partnerio išdavystę galima paaiškinti evoliucijos teorija. Fizinės ir emocinės neištikimybės klausimas paliečia dvi rimtas problemas, jaudinančias žmoniją nuo seniausių laikų.
Mūsų genuose biologiškai užkoduotas poreikis pratęsti savo giminę, tačiau vyrams ir moterims jis pasireiškia skirtingai. Vyrams tai reiškia užtikrinti saugią aplinką augančiai kartai, t. y. savo palikuoniams, kitaip tariant, apsaugoti vaikus nuo pavojų ir bado. Šios pareigos prisiėmimas buvo grindžiamas pasitikėjimu – tuo metu nebuvo DNR testų, kad būtų galima patikrinti vyro ir vaiko, kurį jis auklėja, giminystės ryšį. Vyrai tiesiog pasitikėdavo moters žodžiu, kad kūdikis yra jo.
Senovėje, norint pasirūpinti savo šeimos gerove, prireikdavo daug pastangų, tačiau jėgų suteikdavo pagrindinis motyvas – išsaugoti savo genus. Todėl viena pagalvojimas apie tai, kad gyvenimo draugė gali turėti intymių santykių su kitu, sukeldavo natūralų pasipiktinimą. Tuo tarpu įsimylėjimas be seksualinio ryšio nesukelia grėsmės giminės genų „švarumui“, todėl iki šiol vyrams sukelia mažesnę reakciją.
Moteris nuo seniausių laikų jaudindavo kitokia problema. Joms taip pat buvo svarbu pratęsti giminę, t. y. kad jų vaikai išgyventų. Tačiau tam joms būdavo būtinas užnugaris – vyras maitintojas. Vien pagalvojus apie tai, kad dėl kitos moters jis gali palikti šeimą, užgniauždavo kvapą, nes tai sumažintų galimybę išgyventi jos vaikams.
Taigi vyro emocinis ryšys su kita moterimi šeimai keldavo rimtą riziką dėl išlikimo, skirtingai nei fizinis ryšys be įsimylėjimo dedamosios. Tais laikais moteriai atrodė nedidelė bėda, kad jos sutuoktinis leidžia sau pašėlti su kitomis, kol neužmiršta, kad jo palikuoniai nori valgyti, ir toliau į olą tempia mamutus.
Šiandienos aktualijos
Aišku, tai tik viena iš teorijų. Nors mokslininkai mano, kad evoliucijos eiga geriausiai paaiškina gautus rezultatus, visgi jie pripažįsta, kad mūsų elgesį santykiuose lemia daugybė veiksnių – geografiniai, kultūriniai, ekologiniai, kontekstiniai, individualūs ir pan.
Pagaliau kaip pritaikyti šią teoriją porai, kuri neplanuoja vaikų, taigi palikuonių saugumo klausimas jai nėra svarbus? Arba gyvena šalyje, kurioje įgyvendinta lyčių lygybė, ir moterims net į galvą neateitų mintis, kad vyras reikalingas tam, kad užtikrintų šeimos materialinę gerovę?
Tačiau faktas tas, kad nors kasdienybės realijos keičiasi, pavydo skirtumai tarp lyčių išlieka tokie patys, kaip ir prieš tūkstančius metų. Todėl prielaida, kad mus iki šiol veikia įsirašiusios pasąmoninės programos, turi pagrindo.
