„Noriu papasakoti savo istoriją, su kuria susidūriau dalykinio susitikimo metu. Mūsų įmonės atstovai vyko į darbinį susitikimą su kitos įmonės atstovais, kuriame aš buvau vienintelė moteris. Reiktų pasakyti, jog mano pareigos buvo aukštesnės už kai kurių tame susitikime dalyvavusių vyriškos lyties atstovų, su kuriais man teko susipažinti.
Susitikimo metu mūsų įmonės vadovas pristatė savo komandą. Kolegos buvo pristatyti įvardinant jų užimamas pareigas tuo tarpu vadovui mėginant pristatyti mane, kitos įmonės vadovas pažvelgė į mane ir pasakė: „Čia vardo neprireiks, aš ją ir taip atsiminsiu. Ir kaip Jūs susikaupiate (kreipėsi į mano kolegas)? Suprantu, kaip turėtų blaškyti tokie grožiai aplinkui.“ Šį pasakymą palydėjo vyriškių juokas ir žvilgsniai mano atžvilgiu, ne išimtis – ir mano vadovo.
Mano dalykinė reputacija, kompetencija, žinios per akimirką virto niekam neįdomios.
Buvau pažeminta taip, kaip nelinkėčiau būti pažemintam jokiam žmogui. Mano dalykinė reputacija, kompetencija, žinios per akimirką virto niekam neįdomios.
Mane pristatė kaip gražų daiktą, kaip objektą, net mano vardas tame susitikime nebuvo paminėtas. Nepratariau nė žodžio, o kitą dieną supratau, kad nenoriu turėti nieko bendro su įmonės vadovu, kuris leidžia pažeminti jam ilgus metus dirbusią darbuotoją.
Šią situaciją apgalvojau šimtus kartų ir padariau išvadą, kad ir kaip savo elgesiu mane įžeidė buvę kolegos ir vadovas, labiausiai šioje situacijoje aš nusivyliau savimi, nes nieko nepasakiau, nes leidau, jog ši užuomina nesulauktų jokio atsako iš mano pusės. Kai pagalvoju dabar, tą akimirką man reikėjo sureaguoti ir nutraukti šį, mano atžvilgiu nepagarbų, elgesį.
Taigi, pasakoju šią istoriją, norėdama pasakyti, jog toks elgesys turi sulaukti tinkamos reakcijos ir atsako.“
