U.Neniškytė visų pirma pasidžiaugė, kad Lietuva priklauso Europos Sąjungai (ES), ir ji pastebėjusi, kad nuo to laiko, kai buvo išvykusi į Jungtinę Karalystę, pasikeitė labai daug.
„2002-aisiais pradėjus studijuoti, mano stažuotes finansavo tėvai – už tai, žinoma, jiems esu labai dėkinga. Tačiau Lietuvai įstojus į ES su švietimu susijusios problemos tapo kiek mažesnės. Smagu matyti, kad studentai gali pasinaudoti „Erasmus“ programomis ir nebėra taip, jog tik pasiturinčių tėvų vaikai galėtų sau leisti siekti mokslo aukštumų užsienyje“, – dėstė konferencijos viešnia.
Ji prisiminė, kad vėliau, kai ėmė studijuoti doktorantūroje, Romoje, gavo Marie Curie stipendiją. Pastaroji reiškė, kad atvykėlės studijuoti šeima gyvena tikrai pasiturinčiai.
Ji atkreipė dėmesį į tai, kad ta karta, kuri mokėsi kartu su ja, grįžta į gimtinę.
„Grįžę iš Kembridžo jie užima aukštas pareigas dekanatuose, atsiveža iš užsienio patirtį“, – kalbėjo ji. U.Neniškytės nuomone, emigracija nėra neigiamas dalykas, veikiau priešingai.
„Migraciją labai neigiamai vertiname. Tai nėra blogai. Jei nori būti tarptautiniu mokslininku, turi pabandyti išvažiuoti. Juk negali savo kaime būti garsiu pasaulio mokslininku. Tik paskui svarbu tuos mokslininkus sugrąžinti atgal“, – sako ji.
Jei nori būti tarptautiniu mokslininku, turi pabandyti išvažiuoti. Juk negali savo kaime būti garsiu pasaulio mokslininku. Tik paskui svarbu tuos mokslininkus sugrąžinti atgal.
Ją pačią grįžti čia pastūmėjo erdvė. „Pirmiausiai fizinė. Man, intravertei, reikia daug vietos. Štai automobiliui vietos pastatyti turime daugiau nei Italijoje. Tie keli centimetrai kai ką lemia. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad Lietuvoje visada galiu surasti erdvės kažką praplėsti: išmokyti studentus, atlikti kažkokius tyrimus“, – tęsė mokslininkė.
Skaičiuodama, kad Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo metais jai buvo septyneri, ji teigė, kad laisvė – tai galimybė kurti tokią šalį, kokios nori.
Paklausta apie motyvaciją ir kuo jai smegenys svarbios, ji išskyrė, kad turime emocionalias ir racionalias.
„Motyvacija – giluminis procesas, išsivystęs labai seniai, su racionaliomis smegenimis turintis labai mažai bendra. Motyvacija nėra lengvai apčiuopiama. Emocinis raštingumas Lietuvoje dar gali būti tobulinamas. Dažnai emocijų neintegruojame į save, pamirštame ar nežinome, jog motyvacija – stimulas smegenyse, kuris ragina pradėti kažkokią veiklą, kad ir tiesiog bėgti ar eiti. Taip pat ir imantis naujos veiklos“, – kalbėjo ji.
Konferencijos viešnios nuomone, mes geriau pažįstame racionaliąją savo pusę.
„Bet įdomus procesas yra sprendimų priėmimas – tiek emocinės, tiek racionalios smegenys dalyvauja. Be emocinio komponento neįmanomas sprendimo priėmimas. Jei dėl avarijos, tarkime, smegenys pažeistos, negali išvis priimti sprendimo“, – atkreipė dėmesį U.Neniškytė. Jos teigimu, tik įsiklausius į abi puses, galima priimti geriausius sprendimus.
Ji davė patarimą ir vadovams, kaip motyvuoti savo darbuotojus. Jis pirmiausiai turi mokėti pastebėti.
„Motyvacinė sistema labai senovinė, kai svarbiausia mityba ir dauginimasis. Tai, ką darome darbe su šiais komponentais nesusiję. Smegenims reikia pasakyti, kad tu kažką pasiekei. Labai svarbus atšventimas to pasiekto tikslo. Kad pats sau įsisamonintum tai“, – pataria mokslininkė.
Jos teigimu, svarbus ir neigiamas grįžtamasis ryšys, nes jo tikslas yra keisti elgesį: „Norime sumažinti netinkamus dalykus“.
Jos nuomone, blogai, kai vienu kartu pasakoma ir neigiama, ir teigiama, nes tam, kuriam skirti žodžiai, tiesiog vienų neišgirs arba ne ten uždės akcentą. Be to, kritika, pasak jos, turi būti konstruktyvi, atsiribota nuo asmeniškumų, kad būtų aišku, jog kritikuojama ne žmogų, o konkrečią situaciją.
Kalbėdama apie motyvaciją ir moteris mokslo srityje, ji tvirtino, kad ši sfera labai įdomi ir žmonės, nepriklausomai nuo lyties, gali nemažai joje pasiekti.
„Diskriminacijos lyties pagrindu nebepastebime. Artėjam prie Skandinavijos, džiaugiuosi, kad dalijamės darbą šeimoje. Juk jei turime antrą pamainą namuose, sunku kažką pasiekti, dėl to esu labai dėkinga savo partneriui, su kuriuo turime dukrą“, – užbaigė ji.
