Virginiją (41 m.) ir Rytį (28 m.), gyvenančius viename Lietuvos mieste, skiria daugiau kaip 13 metų skirtumas, o susitiko jie tuomet, kai vaikinas pradėjo mokytis dešimtoje klasėje. „Nusprendžiau parašyti SMS žinutę mokytojai“, – prisimena vyras, šiuo metu tarnaujantis kariuomenėje.
„Mokykloje tada dirbau mokytoja – dabar taip pat dirbu. Juokauju, kad Rytis buvo blogas mokinys, todėl tarp mūsų tiesiog užsimezgė draugystė, nieko daugiau. Aišku, kalbų buvo visokių, tačiau gyvenime teko girdėti ne vieną istoriją, kaip mokytoja ištekėjo už mokinio“, – pasakoja Virginija.
– Kaip ta pažintis užsimezgė?
– Susipažinome mokykloje, – juokiasi Rytis. – Tiksliau, buvome priversti susipažinti. Tuo metu būdavo labai populiaru susirašinėti SMS žinutėmis, tai vis parašydavau mokytojai. Toks smalsumas buvo užvaldęs.
– Rašydavo, kad blogas mokinys buvo, matyt norėjo susidraugauti, – juokiasi Virginija. Tačiau rimtesnė draugystė, kaip prisimena abudu istorijos dalyviai, užsimezgė gerokai vėliau, gal 12-oje klasėje. „Tuo metu mes tiesiog draugiškai palaikėme ryšius ir tiek, rimtesni santykiai prasidėjo tik baigus mokyklą“, – sako pora, vasarą švęsianti 8 metų santuokos sukaktį ir auginantį 4 metų sūnų.
– Koks buvo jūsų pirmasis pasimatymas?
Mamai, kai Rytis atvažiavo su gėlėm, kaip tik viskas patiko ir buvo gerai. Ji ir pasakė – pamačiau, ir ramu.
Rytis: Baigęs 12 klasių išvykau mokytis į Vilnių, tačiau mūsų ryšiai nenutrūko. Mokykloje mus siejo tiesiog draugystė, na, o vėliau, kai jau mokiausi universitete, buvo galima ir į pasimatymą nueiti. Tai tiesiog atvažiavau į svečius. Dar besimokydamas universitete nusprendžiau pasipiršti Virginijai ir po kiek laiko susituokėme. Tuo metu man buvo 21 metai. Džiaugiuosi, kad santykiai nenutrūko, o išsirutuliojo į meilę.
Virginija: Nepavadinčiau to pasimatymu. Tiesiog važiavo Rytis pro šalį ir užsuko į svečius. Gerai, sakau, užsuk. Iš tikrųjų mes nieko neskubinome, nedarėme specialiai. Po truputį santykiai savaime susiklostė. O iki vestuvių draugavome gal trejus metus.
– O kaip reagavo aplinkiniai – draugai, kolegos? Ir kaip patys jautėtės dėl tų reakcijų?
Rytis: Ir iki vestuvių bei draugystės mes leisdavome laiką kartu. Palydėdavau mokytoją, ledų nupirkdavau. Gal kas ką ir įtarė, bet nieko nesakė. O ir nebuvo ką sakyti, nes mus siejo paprasta draugystė. O po to, kai išvažiavau, ryšiai su klasiokais nutrūko, nelabai tebendravome, tad kas ir kaip reagavo, nesirūpinau.
Virginija: Man niekas nieko nesakė į akis, bent jau negirdėjau, o už akių, žinoma, kad visko buvo, apkalbų – irgi. Tačiau nesulaukiau direktoriaus ir kito personalo pastabų. Tiesa, net paklausiau vieną kartą direktoriaus, sakau: „Taip tolerantiškai į viską žiūrėjote...“ O jis atsakė: „Iš kur gali žinoti, kaip mano vaikai gyvenimą nugyvens? O ir ką turėjau daryti? Juk tai buvo draugystė, nieko blogo nepadarei. Negi reikėjo iš darbo išmesti?“
Tačiau patogiai ir laisvai tikrai nesijautėme, vis tiek daugeliui tokia situacija, santykiai atrodo keistai. Kai pradėjome draugauti, neskubėjome niekam afišuotis, rodytis. Gal todėl ir pasakodami savo istoriją nenorime skelbti pavardžių ir kitų detalių, kadangi, kai susituokėme, vis tiek sulaukėme atitinkamos reakcijos. Nesinori, kad kiti už nugarų apkalbinėtų, juolab, kad per visa tai jau perėjome. Kam iš naujo užsukti ratą?
Taip pat skaitykite: 25 sekso ekspertės patarimai, kuriuos ji duotų savo suaugusiai dukrai
– Kaip reagavo jūsų tėvai?
Rytis: Mano tėvai nieko tokio nesakė, reagavo santūriai. Gal iš pradžių, kai nieko nežinojo ir išgirdo kalbas, jaudinosi, tačiau vėliau viską priėmė ramiai. Aš pylos tikrai negavau (juokiasi).
Virginija: Na, ką jie man gali sakyti? Juk esame suaugę žmonės, patys galime nuspręsti, kaip gyventi. Nežinia, ką jie galvojo, bet niekada nieko nesakė. Mamai, kai Rytis atvažiavo su gėlėm, kaip tik viskas patiko ir buvo gerai. Ji ir pasakė – pamačiau, ir ramu. Nors net nesakiau, kad čia mano vaikinas.
– Kai pradėjote draugauti, ar taip ir įsivaizdavote savo santykių ateitį?
Rytis: Na, taip toli niekas iš mūsų negalvojo (juokiasi).
Virginija: Apskritai mes galvojome vienu metu ar čia būti, ar nebūti kartu, ir tada nusprendėme susituokti (juokiasi). Labai greitai, gal per kelias savaites ir apsisprendėme. Ir jeigu laiką atsuktumėme atgal, iš esmės, manau, nieko nekeisčiau.
Rytis: Ir aš taip pat.
– Savaime suprantama, kad jūsų pora tokia – ne vienintelė. Kokiomis mintimis galite pasidalyti su tais, kurie išgyvena panašius santykius?
Virginija: Tai jeigu visada kreipsi dėmesį į kitų šnekas, tai koks tada gyvenimas laukia? Kadangi mūsų poroje viskas vyko savaime, nekreipiau dėmesio. O štai jeigu būčiau kreipusi, manau, tie mūsų santykiai nebūtų susiklostę, nes mes visko girdėjome. Ir labai daug. Tačiau Rytis nešvaistė jėgų tokiems dalykams, manau, kad tai persidavė ir man. Galų gale tai mano gyvenimas, man jį reikia nugyventi, o ne kitiems. Kiekvienas atsakome už save.
Rytis: Mažesniame miestelyje tikrai sunkiau ištverti tas kalbas. Tačiau nejautėme kokių aštrių žvilgsnių, nors ir žinojome, kad kalba dažniausiai juokų forma. Galiausiai žinojome, kad visos reakcijos, kalbos ir šnekos vis tiek kažkada baigsis.
Taip pat skaitykite: Mokymo trenerė Agnė Zinkevičiūtė: keli klausimai sau padės išvengti gyvenimo, kuris nepatinka
– Be mokytojos ir mokinio bendravimo, su kokiais didžiausiais iššūkiais santykiuose teko susidurti?
Virginija: Sakyčiau, kad nebuvo jokių didelių iššūkių. Mes savo santykiuose plaukėme pasroviui, viskas vyko ramiai, tad tokių situacijų, kad tektų spręsti kritinius gyvenimo momentus, nepatyrėme. Manau, kad mes vienas prie kito labai mokame prisiderinti, ieškome kompromisų. Vieną kartą vienas nusileidžia, kitą kartą – kitas.
– Santykių pradžioje vienas kitą žmonės nori pakeisti – ar jums nekilo tokių minčių?
Virginija: Būna tokių savybių, kurių manai, kad galėtų ir nebūti. Tačiau ilgainiui supranti, kad nė vienas, jeigu nenorės, nepasikeis.
– O ko vienas iš kito išmokote gyvendami kartu?
Apskritai mes galvojome vienu metu ar čia būti, ar nebūti kartu, ir tada nusprendėme susituokti (juokiasi). Labai greitai, gal per kelias savaites ir apsisprendėme.
Rytis: anksčiau stengdavausi išsisukti iš man nepalankių dalykų ir jų nedaryti, pavyzdžiui, kokioje parduotuvėje, jeigu reikia kažko paklausti, jau geriau aš pats susižinosiu, pagalbos neprašysiu.
O kai su žmona susipažinau, tai ji pradėjo skatinti, kad aš eičiau, daryčiau, paklausčiau, nors ir žinojo, kad tai man nepatinka. Ir tokie dalykai iš tikrųjų suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis. Tas palaikymas tikrai malonus, įkvepia eiti į priekį, savimi labiau tikėti.
– Komplimentus labiausiai mėgsta moterys, tačiau ir vyrams jų taip pat pritrūksta. Kaip vienas kitą pagiriate?
Virginija: Man labiausiai patinka, kad mano vyras labai sąžiningas, niekada nemeluoja, yra labai nuoširdus, tyros širdies. Kartais gali būti impulsyvus, tačiau ir tas impulsyvumas pasitarnauja, nes žinai, kad žmogus yra tikras. Ko gero, nuoširdumas ir sąžiningumas labiausiai ir papirko.
Rytis: Mano žmona manęs, norų nevaržo, visada palaiko mano sprendimus. Pavyzdžiui, jeigu reikia plytelių voniai, tai tikrai nepasakys, kad būtinai reikia pirkti visai kitus dalykus. Tas palaikymas tikrai labai svarbus santykiuose.
Taip pat skaitykite: Psichologas Tomas Lagūnavičius: „Gražios moters šaltumas – ne jos, o vyro problema“
– Turite sūnų – kaip jį auklėjate? Kaip vienas kitą vertinate mamos ir tėčio amplua?
Virginija: Vaikelio labai abudu norėjome, kadangi manome, kad šeima be vaikų – ne šeima. Šeima, mano nuomone, tam ir yra, kad susilauktume vaikų, nes gyventi dviese galima ir taip. Sūnus buvo labai lauktas, planuotas.
Rytis: Aš kaip tėtis gal esu griežtesnis, tačiau auklėjimui skiriame daug dėmesio ir stengiamės laikytis kaip komanda. Nėra taip, kad vienas sako „galima“, o kitas „negalima“.
Virginija: Net jeigu matome, kad vienas pasako ne taip, kaip tu manai, tylime – negadiname autoriteto. Jau geriau vėliau tarpusavyje pakalbėti, negu prie vaiko aiškintis ir dar labiau jį supainioti. Rytis kaip tėtis yra labai geras, dalyvavo ir gimdyme, o ir dabar yra aktyvus: abu su sūnumi kartu žaidžia, dėlioja dėliones ar važinėja mašinytėmis. Jau kai tėčio nėra, tenka ir man perimti „berniukiškus“ žaidimus (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad mano vyras dalyvauja visuose vaiko gyvenimo procesuose.
– Ką dažniausiai veikiate laisvalaikiu? Gal turite kokių tradicijų?
Rytis: Kol vaikas mažas, mūsų buvimas tik dviese gana ribotas. Mėgstame būti gamtoje, tad vasarą dažnai leidžiame pas mano tėvus, plaukiojame ežere, pirtelės malonumais mėgaujamės, einame pasivaikščioti. Svarbiausia mums tiesiog kartu pabūti.
Jeigu matome, kad vienas pasako ne taip, kaip tu manai, tylime – negadiname autoriteto. Jau geriau vėliau tarpusavyje pakalbėti, negu prie vaiko aiškintis ir dar labiau jį supainioti.
Virginija: Ir šiaip mes dažniausiai būname kartu – stengiamės ir vaiką kartu pasiimti iš darželio, ir filmus pažiūrėti, ir valgyti kartu darome. Sekmadieniais visa šeima visada apsilankome bažnyčioje – tai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Rytis nemėgsta, kai manęs nebūna namie, tačiau tikrai vienas kito laisvės nevaržome. Jeigu jis nori kažkur išeiti ar aš, taip ir darome – dėl to pykčių ar nesutarimų tikrai nekyla.
Rytis: Tikrai taip – vienas kitu pasitikime. Kadangi ir pats išvažiuoju dažnai, būtų net negražu sakyti žmonai, kad ji niekur neitų, sėdėtų namie. Nebijom, kad aš pas jaunesnę pabėgsiu, ar žmona pas vyresnį (juokiasi).
– Ar santuokos metinės minite kaip nors ypatingai?
Rytis: Minime, žinoma. O ir datos nepamirštu, nes tądien ir Virginijos gimtadienis – dviguba proga (juokiasi).
Taip pat nepamirštame ir savo susipažinimo dienos, kuri yra Vasario 14-oji - šv. Valentino diena.
– Ar papasakosite sūnui savo išskirtinę meilės istoriją?
Virginija: Aišku, kad pasakosime! Dabar dar jis nesupranta, bet vėliau tikrai supras. Ir ne tik tai, kad mama atrodo vyresnė.
Rytis: Jeigu klaus, aišku, kad tiesos neslėpsime.
– Na, o visgi jūsų metų skirtumas – jis jums padeda, trukdo, o gal kaip tik yra būtent tai, ko reikia? Papildote vienas kitą?
Virginija: Aš jaučiausi labai protinga, nes gi vyras jaunesnis, tačiau supratau, kad nėra čia ko pūstis (juokiasi). Maniau, kad viską žinau, tačiau supratau, kad nieko tokio jau ir nežinau. Dabar nesijaučiu, kad būčiau vyresnė ar kažką geriau išmanyčiau. Tas metų skirtumas jau seniai išsilygino.
Kai kuriuose dalykuose jis yra stipresnis, o kituose – aš. Jaučiuosi kaip lygi su lygiu. Tačiau santykių pradžioje buvo gal kiek ir nejauku. Santykiuose stengiamės bendradarbiauti. Galiu drąsiai pasakyti, kad vyras – mano geriausias draugas.
Rytis: Aš nesistengiu būti vyresnis (juokiasi). Gal žmona kartais ir pasakytų, kad ne taip ką pasakau, bet iš tikrųjų ir nejaučiu, ir negalvoju apie metų skirtumą. O kad ankstyvoje jaunystėje būčiau pastebėjęs, jog mane traukia vyresnės moterys, to tikrai negaliu pasakyti (juokiasi). To nebuvo. O va, mūsų istorija baigėsi gerai, tuo labiausiai ir džiaugiamės.
