Istorinė atmintis įamžina epidemijas, primindama mirusiųjų skaičius, ligų simptomus, gydymo metodus, tačiau atmintyje išlieka ir tie, kuriems buvo suversta atsakomybė už nevaldomą ligos siautėjimą.
Ieškodavo, kam suversti kaltę
Žmogus linkęs visada ieškoti kaltų. Ilgą laiką epidemijos buvo suprantamos kaip iš žvaigždžių siųsta žinutė, bausmė už nuodėmes. Tačiau žmogui nepakako vien tik minties, kad siautėjanti liga yra atpildas už nuodėmes, jam reikėdavo nukreipti savo baimę, virtusią pykčiu ir neapykanta, į realų kaltininką, nesvarbu, ar jis būdavo kaltas, ar ne.
Atsakomybė už epidemijas atitekdavo bendruomenės nariams, kurie išsiskirdavo kitokiais papročiais ar tikėjimu. Svetimas, kitoks žmogus tapdavo idealiu taikiniu, kuriam buvo suverčiama atsakomybė už šėlstančią ligą.
Kiekvienos epidemijos metu išvystomas tam tikras neapykantos teatras, nusistatymas prieš kitus, kitokius negu dauguma, pavienius individus, o kartais ir ištisas bendruomenes ar tautas.
Būtinybė materializuoti tai, kas sukėlė blogį, priverčia imtis kriminalinių aktų, kurių tikslas – nubausti ligos skleidėjus. Sukuriamas tam tikras mitas apie epidemijos atsiradimą (tai, ką šiandien galėtume pavadinti fake news), kaip, pavyzdžiui, šėlstant marui viduramžiais, buvo manoma, kad liga plito dėl užnuodytų šulinių.
Būtinybė materializuoti tai, kas sukėlė blogį, priverčia imtis kriminalinių aktų, kurių tikslas – nubausti ligos skleidėjus.
Dėl ligų kaltino religines bendruomenes, užsieniečius
1347–1350 m., juodajai mirčiai nusinešus milijonus gyvybių Europoje, žydų bendruomenės buvo apkaltintos maro propagavimu. Popiežius Klemensas VI išleido bulę, kurioje bandė logiškai paaiškinti, kad žydai nėra kalti dėl epidemijos: maras plito regionuose, kur ši bendruomenė negyveno, o ir patys judaizmo išpažinėjai buvo maro aukos.
Nepaisant popiežiaus pastangų, prasidėjo žydų persekiojimai ir žudynės skirtinguose Europos dalyse: Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Kaip pavyzdį galime paminėti žydų žudynes Strasbūro mieste Prancūzijoje dar kitaip žinomas šv. Valentino vardu: 1349 m. vasario 14 d., 2000 žydų, apkaltinti maro platinimu, buvo nužudyti, o jų namai sudeginti.
Amžių raidoje epidemijos buvo lydimos neapykantos kitam protrūkių, kaip, pavyzdžiui, XVII a. Vienoje žydai buvo pripažinti kaltais už tai, kad apnuodijo šulinius ir taip sukėlė maro epidemiją mieste.
Dažniausiai kliūdavo užsieniečiams, kadangi bendruomenių akyse jie buvo potencialūs užkrato nešėjai.
XIX a. choleros epidemijos metu carinėje Rusijoje buvo organizuojami žydų pogromai. Ne vien tik religinių mažumų bendruomenės buvo kaltinamos dėl epidemijų plitimo, bet ir elgetos, benamiai ir prostitutės, kurie buvo vejami iš miestų.
Dažniausiai kliūdavo užsieniečiams, kadangi bendruomenių akyse jie buvo potencialūs užkrato nešėjai. Kaip pavyzdį galime paminėti prancūzą daržovių pardavėją, kuris 1837 m. buvo nužudytas Italijoje už tai, kad „atnešė cholerą“.
Laikui bėgant, visuomenėje įsivyravo tam tikri stereotipai: maras buvo laikomas liga iš „Rytų“, o štai prancūzams geltonoji karštinė buvo ispaniška liga, vokiečiai cholerą matė kaip rusišką, o austrai – turkišką ligą. Nereikia nei kalbėti apie tai, kad tokios kolektyvinės fantazijos stigmatizavo tautas.
Skirtingose pasaulio šalyje vėl pasipylė kaltinimai
Jeigu sugrįšime prie šiandienos aktualijų, pamatysime, kad su epidemija ir vėl atgyja neapykantos teatras skirtingose pasaulio dalyse. Pasirodžius koronavirusui Europoje, pasipylė kaltinimai Azijos žemyno gyventojams, jų vengimas ar net įžeidinėjimas gatvėje, viešajame transporte.
Neapykanta, kaltinimai ir ksenofobija įsitvirtina visuomenėje, persmelktoje viruso baimės (kaip pavyzdį galime paminėti krikščionis evangelistus, apkaltintus viruso platinimu Prancūzijos regionuose).
Pasirodžius koronavirusui Europoje, pasipylė kaltinimai Azijos žemyno gyventojams
Kasmetis evangelikų bažnyčios susibūrimas iš visos Prancūzijos vyko vasario mėnesį, rytinėje šalies dalyje, kuri šiandien yra vienas didžiausių viruso židinių. Tuomet dar nebuvo naudotos saugumo priemonės kovojant su virusu, todėl susirinkimo organizatoriai buvo apkaltinti ligos platinimu.
Prancūzų Evangelikų bažnyčia sulaukė grasinimų mirtimi, įžeidinėjimų, vandalizmo aktų, nors šis tikinčiųjų susirinkimas visai atsitiktinai įvyko tada, kai dar niekas į virusą rimtai nežiūrėjo.
Kai kuriose šalyse situacija tampa gan sudėtinga: Indijoje musulmonai kaltinami viruso propagavimu šalyje. Viena šalies televizijų, valdančiosios nacionalistų partijos „trolių gamykla“, paskleidė šimtus žinučių socialiniuose tinkluose su grotažyme #coronajihad, tokiu būdu kaltindama musulmonus koronaviruso platinimu Indijoje.
Suklastotuose reportažuose rodomi maisto išvežiotojai musulmonai, spjaudantys į maistą, ar prekybininkai, pardavinėjantys užkrėstas daržoves tam, kad skleistų virusą tarp Indijos gyventojų. Tokie reportažai sukėlė susirūpinimą šalyje, kur musulmonų situacija ir taip sudėtinga, dėl indų nacionalistų demonstruojamo nepakantumo šiai bendruomenei.
Suklastotuose reportažuose rodomi maisto išvežiotojai musulmonai, spjaudantys į maistą, ar prekybininkai, pardavinėjantys užkrėstas daržoves.
Neapykantos kurstymas pradeda duoti realių rezultatų kasdieniame indų gyvenime. Pasauliečiai Indijos gyventojai svarsto, ar rizikuoti ir užsisakyti maisto į namus, dažnai prieš tai teiraujasi, kokia maisto išvežiotojo išpažįstama religija.
Indų šeima viruso platinimu įtarė savo namų sargą musulmoną
O štai vienai indų šeimai, gyvenančiai prestižiniame Naujojo Delio kvartale, užsikrėtus koronavirusu, buvo pradėtas tyrimas. Šeimos tyčiniu apkrėtimu buvo įtariamas namų sargas musulmonas, kuris dingo balandžio 3 d., tą pačią dieną, kai šeima pradėjo jausti viruso simptomus ir buvo išvežta į privačią kliniką. Policija surado sargą ir izoliavo kaip potencialų viruso platintoją. Atliktas testas buvo neigiamas – šeima veikiausiai užsikrėtė po kelionės į užsienį.
Tačiau nerimas įsivyrauja tarp kvartalų gyventojų, kurie siuntinėja žinutes, ragindami kaimynus būti atsargiems ir akylai stebėti jų sargus bei vairuotojus. Šių prestižinių kvartalų asociacijos organizuoja patrulius tam, kad apsisaugotų nuo musulmonų, kurie anot jų, platina virusą.
Ribinės situacijos kaip šiandienos epidemija iškelia į paviršių visuomenės problemas. Įvairūs „troliai“ naudojasi situacija ir sėja neapykantos daigus.
Norisi tik pridurti, kad nors ir šiandien Indija mums atrodo tolima ir visai neaktuali su savo problemomis, tą patį sakėme ir apie koronavirusą Kinijoje. Su epidemijomis plinta ir neapykanta kitam.
Vilma Losytė yra doktorantė, studijuoja senovės istorijos doktorantūrą Tulūzos universitete Prancūzijoje.
