Ir dažniausiai tai būdavo rusakalbė moteriškė, kuri iš karto pradėdavo mane vadinti dukrele, duodavo užkąsti ir pamažu atidarydavo mane taip, kad pati susivokdavau, kaip gyventi toliau. Lietuviai sėdėdavo nusisukę nuo žmonių į langus ir tylėdavo lyg būtų druskos stulpai. Iškart pamatydavau lietuvių sėdėseną, kuri primindavo „Gedimino stulpus“. Na, suprask, aš tavęs nematau ir tu manęs neliesk.
Nežinau, ar tai tiesa, bet girdėjau tokią istoriją, kad tuo mano jaunystės įžymiuoju traukiniu važiavo į komandiruotę vienas žydas. Sakykim, iš Maskvos į Kaliningradą, ar atvirkščiai. Lietuvos teritorijoje jis įsikalbėjo su vienu lietuviu, kuris jam paporino, kad Panevėžyje gyvena vienas žydas ir jis yra jo kaimynas. Kaimynas našlys, visiškai vienišas ir dabar guli ligoninėje, niekieno nelankomas.
Tas, keliaujantis į komandiruotę, išlipo kartu su lietuviu Panevėžyje ir apsigyveno viešbutyje. Kasdien lankė ligoninėje vienišą ligonį, kol tas pasveiko ir grįžo namo. Tada visko jam pripirko, ko reikia, kad jis sustiprėtų, ir vėl išvažiavo ten, kur turėjo nuvykti. Jis tęsė savo kelionę tik tada, kai sutvarkė, jo manymu, labai svarbų reikalą. Net jei tai ir išgalvota istorija, man ji labai patiko. Noriu tikėti, kad taip žmonės gali pasielgti dėl visai nepažįstamo žmogaus.
Aš jau pamiršau tas trumpalaikes keliones, kai tavo pakeleivis tampa tavo psichologu. Kai pasakodamas apie save, išgirsti save ir atsakai į klausimus, kurie tau nedavė ramybės.
Po didelės pauzės tenka skristi lėktuvu. Bandau laikytis atstumo, vengti žmonių ir kai visi vienu metu bando patekti į lėktuvą, suprantu, kad faktiškai mano kojos tarp kažkieno kojų, o mano galva patogiai įsirėmusi į kažkieno pažastį. Ir kad, kas mano, yra tavo, o kas tavo, nebūtinai jau mano. Apsauga viską praleidžia ir tampi bejėge. Ir tada tik mintyse paprašai Dievo apsaugoti. Nuo visko, ko nenori gauti ir turėti, nes tau viso to nereikia.
Kai šalia manęs atsisėda paniuręs lietuvis ir burbuliuoja panosėje, kad žmona sėdi kitur, kad visi žmonės baisūs ir kad viskas blogai, suprantu, kad kelionė man bus kančia. Nors pusė kaimyno veido dengia kaukė, bet suprantu, kad mano pakeleivis nepasižymi nei gerumu, nei grožiu.
Iš pradžių jis burbuliuoja vienas, o kai aš nekreipiu dėmesio, kreipiasi tiesiai į mane. Sausais žodžiais atsimėtau, lyg duočiau suprasti, kad nenoriu su juo bendrauti. Bet jis nepasiduoda. Ir pamažu pradedam kalbėtis.
Jis ieško tų sąlyčio taškų, kurie mums būtų artimi. Muzika, šou pasaulis. Iš minimų pavardžių suprantu, kad jis vyresnis už mane kokia dešimčia metų. Bet žinau apie ką jis kalba. O jis nori kalbėti apie tai, kas, jo manymu, man turėtų patikti. Ir įsivažiuojam. Apie gyvenimą, apie nuotykius, apie jaunystę. Tik šį kartą aš klausytoja.
Po kiek laiko netikėtai pasako, kad jis taip jaučiasi lyg mes būtume su juo šimtą metų pažįstami. Turbūt todėl taip pagalvojo, kad aš vis linkčioju galvą ir šypsausi. O jis juk mato, kaip vis susiaurėja mano akių plyšiukai, kurie jį informuoja, kad man patinka tai, apie ką jis kalba.
Garsiai nusijuokiu, nes aš beveik nieko nekalbu. Tai jis kalbasi pats su savimi ir yra be galo tuo patenkintas. O po kiek tai laiko, būdamas laimingas, kad aš jo klausausi, pasako, kad aš labai graži. Taip įdomiai graži, nes televizijoje dauguma moterų dabar tokios „plokščiai gražios“. Štai čia aš neištvėriau ir jam paprieštaravau. Kaip tik dabar į sceną išėjo „įdomios moterys“, kurių, gink Dieve, gražiomis niekaip nepavadinsi.
Pasaulis eina į gerąją pusę. Nes supranta, kad pagyvenusi, negraži ir gal net nesimpatiška moteriškė gali būti puiki profesionalė.
Televizijos serialuose (ypač mano mylimuose prancūziškuose) tiesiog apstu nestandartinių moterų.
Komisarė Renuar („Candice Renoir“) – su antsvoriu kovojanti blondinė, kuriai jau seniai nebe trisdešimt.
Seklė Vera, kuriai labiau tiktų sėdėti su anūkais namie, nes tam labai tinkamas amžius, na ir sveikatos problemos vis duoda apie save žinoti.
O „Stažuotoja“?! Kuriai mano miestelyje drąsiai galėtų mestelti: „ Ei, storule, gal nebepirk tų bandelių?“, kaip man kartais pasako.
O kapitonė Marlo („Capitaine Marleau“)? Išprotėjusi tyrėja, kuri apie save sako, kad ji baisi kaip velnias ir keista, kad dar jos neuždarė į psichiatrinę.
Žodžiu, pasaulis eina į gerąją pusę. Nes supranta, kad pagyvenusi, negraži ir gal net nesimpatiška moteriškė gali būti puiki profesionalė. Ir dėl to ji tampa kažkodėl mylima ir visiems graži.
Bet štai keistas dalykas, kad visa tai vyksta ten. Už jūrų marių. Prancūzijoje, Anglijoje, Švedijoje. Iki mūsų ta mada dar neatėjo. Kažkaip vėluoja. Bet pas mus viskas vėluoja. Ne vien tik mados. Aš kartais pagalvoju, kad mes esame pasaulio aidas. Dažniausiai iškreiptas, bet vis tik aidas. Ir kol iki mūsų ateina, tai kaip tame žaidime „Sugedęs telefonas“ – nebeaišku, kaip ten iš tikrųjų buvo pradžioje.
Bet aš vis tik ne apie tai. Aš apie mano kelionę lėktuvu. Kad ji man pralėkė kaip trys sekundės. Aš praleidau puikiai laiką. Aplink buvo daug lietuvių, bet jie visi buvo „Neliesk manęs – nutrenksiu“.
Ir kai mes su savo draugu-pakeleiviu abu juokdamiesi judėjom link išėjimo, „Gedimino stulpai“ atkuto. Pradėjo šnekinti, juokauti, manęs klausinėti, tačiau laikas jau buvo pražiopsotas. Kelionė baigėsi. O juk galėjome gražiai pakalbėti, pasijuokti. Tačiau visą kelionę, net prasilenkdami, apsimesdavo, kad manęs nemato, nors aš šypsodavausi jiems į dantis.
Gyvenimas kaip spyruoklė. Nepastebėsi, kaip šaus į priekį, o tada „Stop“. Nepražiopsokit to, kas eina pro šalį, nes tai gali nebepasikartoti.
Smagiai praleistas laikas neįeina į gyvenimo metus. Čia beveik kaip žvejyboje.
Daugiau V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
