Su dideliu džiaugsmu vaikams įteikiau prabangų mašinos aksesuarą. Neva – kvepėkit skaniai, gyvenkit išdidžiai.
O tada periodiškai skambindavau ir klausinėjau: ar nuo to kvapo nealpstate mašinoje? Argi nenuostabu važinėtis, kai šitoks skanus oras? Mano vaikis vis atsakydavo, kad kol kas kvapiklio nepasikabino.
Ir galbūt vieną dieną aš tikrai jam atsibodau, nes jis man išrėžė tiesą. Kad į svečius atvyko draugai, kurie nusipirko naują mašiną, ir buvo labai simboliška jiems padovanoti tokią dovaną.
Mano lūpa atvipo, aš pradėjau rypuoti, kad šitaip negalima! Aš jiems pirkau, apie juos galvojau, o jie?! Jie mane tiesiog išdavė! Kaip kokie išdavikai atidavė brangų daiktą man nežinomiems piliečiams! Ir kaip jie, vaikai, dabar jaučiasi? Ar jiems neskauda širdies taip pažeminus motiną?
Vaikai žinodavo mano stebuklingą stalčių, kuriame gulėdavo daiktai tai progai, jei netikėtai „išpuola šventė“.
Mano vaikis ramiai pradėjo dialogą, kuris rutuliojosi klausimų atsakymų forma. Ar aš nupirkau kvepalus jiems? Taip. Ar aš turiu teisę į dovanos tolesnį likimą, jei ją jiems atidaviau? Atrodo, lyg ir nebe. Tai štai kaip išeina: jei padovanoji dovaną, vadinasi, netenki jokių teisių į ją. Tu gali ją perdovanoti, laikyti, išmesti, perparduoti ar net grąžinti, nes tai yra tavo daiktas. Anot mano vaikų.
Pagalvojau šiek tiek ir pamaniau, kad jie gal ir teisūs. Nes kiek į mano gyvenimą atėjo daiktų, kurių man nebereikėjo? Guli, renka dulkes ir verčia jiems tarnauti. Ir juos atsargiai vis kažkaip iškaišau. Kitiems, kuriems reikia parodyti kažkokį dėmesį. Tačiau reikia labai galvoti, kad ta dovana būtų ne iš jų gauta. Bet jaučiuosi kaip vagis tai darydama. Toks mažas vagiukas.
Vaikai žinodavo mano stebuklingą stalčių, kuriame gulėdavo daiktai tai progai, jei netikėtai „išpuola šventė“. Plius visur ką nors nuperku, kad tik tas stalčius nebūtų tuščias. Todėl kad galvoje lindi nesenstanti frazė: „Mažos dovanėlės stiprina draugystę.“
Vos tik kokio draugo gimtadienis, ar kur nors į svečius vaikai eidavo, visada stebuklingas stalčius gelbėdavo padėtį net ir vėliausią naktį.
Draugė koncertavo, ir aš jai atnešiau didelį arbūzą, kad su kolektyvu galėtų jį suvalgyti. Išraižiau širdį, padariau akis ir šypseną, įrišau kaspiną į styrančią uodegytę, ir arbūzas tapo panašus į linksmą žmogiuką. Draugė laiminga žavėjosi mano išmone.
Aš tai iš karto pažinau ir negalėjau atitraukti akių nuo arbūzo. Mano arbūzas, įteiktas už kokių 50 km nuo jo dabartinės buvimo vietos, guli tarp detalių ir yra valgomas svetimų žmonių.
Praėjus dienai, kitai, atsidūriau autoservise, kad mano mašiniukui vyrai padarytų dirbtinį kvėpavimą. Jie pasikėlė ją aukštyn ir kartu su jais apžiūrinėjau (beje, aš – pirmą kartą) mašiną iš apačios. Kleketavau, juokinau juos savo nežinojimu, kol staiga pamačiau ant jų darbastalio arbūzą. Pusė jo jau nušlamšta, o kitoje pusėje dar matėsi mano išraižyta širdis ir viena akis, kuri atrodė man merkė: „Pažinai?“.
Aš tai iš karto pažinau ir negalėjau atitraukti akių nuo arbūzo. Mano arbūzas, įteiktas už kokių 50 km nuo jo dabartinės buvimo vietos, guli tarp detalių ir yra valgomas svetimų žmonių.
Nuotaika iškart nukrito, ir aš jau nebežiūrėjau, iš ko padaryta mano mašina. Rūpesčio raukšlė susigarankščiavo kaktoje, ir aš pirštu dūriau į arbūzą klausdama, kas čia. Vyrai juokdamiesi atsakė, kad barsukas. Jiems buvo juokinga, man – ne.
Ir atrodo, kad gudriai, o gal ir ne, bet aš juos ištardžiau.
Vieno meistro brolis yra garso operatorius ir po renginio gavo iš vadovės dovanų arbūzą. Už gerą darbą. Tokio didelio jis vienas nebūtų įstengęs suvalgyti, tai atidavė broliui, kad tas su vyrais darbe pasivaišintų.
Šita problema yra amžina. Ar mes galime atiduoti kitiems tai, ką būtent mums su meile dovanojo?
Viskas gerai. Viskas puiku. Bet ką man daryti? Stovėjau papūtusi lūpas ir galvojau, kad draugė iš manęs daugiau gaus tiktai špygą. Nieko daugiau. Bet tada dar nebuvau išmokusi pamokos iš savo vaiko.
Man tada dar atrodė, kad arbūzo likimas yra mano rankose ir kad draugė privalėtų man parodytų arbūzo luobos likučius. Kad dar išsižiotų, ir aš, pamačiusi įstrigusias arbūzo sėklas tarp dantų, būčiau rami.
Šita problema yra amžina. Ar mes galime atiduoti kitiems tai, ką būtent mums su meile dovanojo? Ar galim ramiai žiūrėti žmogui į akis, kuris pamatęs naują daiktą, jūsų klausia: „Iš kur tai gavai? Tai yra mano.“
Kas yra teisus? Nes juk jei pagalvoji, tai šioje žemėje mums niekas nepriklauso. Daiktai ateina ir išeina iš mūsų gyvenimo, kai baigiasi jų laikas. Ir mes negalime jų laikyti amžinai. Todėl, kad didžiausia vertybė yra tai, kas neskęsta, nesudega ir ko negali sukapoti kandys.
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.