Kaip aš tame salone nepagimdžiau, nesuprantu iki šiol. Laikiausi įsikabinusi nagais į šalia esančius žmones. Tas, kuris ne mano, šnypštė man į ausį, kad paleisčiau ranką. Nepaleidau.
Aš nekalbu apie mano vyro tuometinį mąstymą ir supratimą, aš kalbu apie tuometinius videosalonus.
Nesupratau, kodėl šalia kino salės vykdavo kitokio kino demonstracija, kurio negalima buvo žiūrėti viešai. Vienas tipelis surinkdavo per paskaitas iš mūsų pinigėlius. Vakare pagal sąrašą eidavom tiksliai mums paskirtu laiku į kino teatrą. Po vieną, po du apsimesdami, kad nepažįstam vienas kito. Kino salės sargas atrakindavo šonines duris ir greitomis sustumdavo mus į vidų.
Širdis daužydavosi, lyg einant vogti obuolių į kaimyno sodą. Visą laiką bijodavau, kad išeinant gali suimti. Jei būtų suėmę, grėsė išmetimas iš konservatorijos, vieša gėda ir pasmerkimas. O tada, kaip tėtis sakė: „Prisidirbai ir eisi karvių melžt. Geriausiu atveju“. Apie blogiausią net neužsiminė.
Tačiau tai buvo stipriau už norą pažinti nepažintą.
