Dabar nebejuokinu pasaulio išverstom galūnėm, bet baletą mėgstu. Ypač šiuolaikinį. Ne apie gulbes ir ne apie ežerus.
Sekmadienio malonumas žiūrint į šiuolaikinį baletą, kuris vos ne kaip opera ar draminis pastatymas.
Nerealiai sinchroniškai dirba talentingas kolektyvas ir pamažu pradedu jausti, kaip mane ima erzinti pats talentingiausias jų šokėjas. Jie visi beveik pusplikiai ir atrodo kaip vienos mamos pagimdyti. Be lyties ir amžiaus. Tik jau ne tas, didžiausias, su ūsais. Dzin tie ūsai, bet tie sparnai?! Per visą nugarą, nuo vieno peties iki kito, driekėsi didžiulė tatu.
Lyg būtų pro šalį skridęs erelis ir užsižioplinęs atsimušė į plačiausią nugarą. Niekur daugiau negalėjau žiūrėti, nes jis man iškrito iš konteksto. Išjungiau baletą ir susimąsčiau, kodėl piešinys ant kūno mane taip suerzino.
Mano mažylis vaikystėje buvo lengvai pamišęs dėl vaikiškų priklijuojamų lipdukų ant kūno. Palangoje stovėdavo tokie tėvų siaubą keliantys kioskai, kuriuose buvo pardavinėjamos visokios kiniškos nesąmonės. Maniškis, pamatęs tą plastmasės margumyną, iš tolo šaukdavo: „Maldauju, mamyte! Nupirk man tvartiruočių?!“.
Maniškis, pamatęs tą plastmasės margumyną, iš tolo šaukdavo: „Maldauju, mamyte! Nupirk man tvartiruočių?!“
Taip ir liko mano žodyne tas žodis „tvartiruotė“. Ženklas ant kūno, kuris tinka... Na, aš gal šiek tiek per grubiai.
Vaikystėje, šalia mūsų gyveno kaimynė, kuriai ant plaštakos mėlynavo pablukusi tatu. Tokia kreiva, maža, bet tatu. Aš tą moterį vis stebėdavau labai atsargiai. Nes, jei tais laikais ir dar moteris turi tokį daiktą ant rankos, jos reikėtų pasisaugoti.
Nežinau, iš kur aš taip susigalvojau, bet visą gyvenimą man žmonės, kurie turi tatu, keldavo keistus jausmus.
Turiu draugę, kuri po avarijos kraupius randus paslėpė po vynuogės stiebu, kuris tatu pagalba apvyniojo koją.
Tai jai padėjo nugalėti kompleksus.
Šitai aš suprantu.
Bet jei ant viso kūno pritaškyta mažų tatuiruočių, kurios man atrodo kaip netyčia vaikiška ranka prabraukta markeriu, aš nesuprantu jų paskirties.
Nors sąžiningai pasakius, aš jau sušvelnėjau šiuo klausimu. Stebiuosi tyliai, raukausi to nerodydama viešai.
Nes tatu jau nereiškia, kad žmogus sėdėjo įkalinimo vietoje ir iš tatu aš galiu suprasti, kiek ir už ką jis atliko bausmę. Keli ten cerkvės kupolai, ir man aišku: ar prieš mane įstatyminis vagis, ar dar blogiau.
Susitikau vieną moteriškę, kuri beveik visą savo gyvenimą atidavė tarnaudama bažnyčiai. Tvarkė, giedojo, prižiūrėjo. Augino vaikus, o vėliau – ir anūkus. Teisinga, linksma katalikė ir patikimas žmogus.
Susitikau, nes žinojau, kad ji atšventė solidų, nors ir ne per daug didelį savo jubiliejų. Atrodė laiminga, bet šiek tiek pasikeitusi. Tokia lyg ir patinusi po visų švenčių. Apsimečiau, kad nepastebiu patinimo (ne mano reikalas, kas ir kiek geria už savo pinigus) ir klausiu, kaip praėjo šventė? Ji džiaugsmingai pasakoja, kaip pirmą kartą savo šeimos užsiprašė dovanų, apie kurias svajojo.
Ji panorėjo pasididinti lūpas, ištatuiruoti antakius juodai, kad nereikėtų dažyti. Tai pasakiusi nutilo.
O patylėjusi pasakė, kad pasidarė tatuiruotę-drugelį ant dešinio savo sėdmens. Aš taip pasimečiau, kad tesugebėjau paklausti: „Kodėl ant dešinio?“ Į ką ji atsakė, kad už kairės žmogaus pusės stovi velnias.
Stovėjau kaip druskos stulpas vis niurnėdama: „Taigi va...taigi va...“
O ji nusišypsojo ir pasakė man, kad, kai užgis žaizdos, ji man parodys drugelį.
Drugelių reputacija po šio susitikimo, stipriai krito žemyn.
Turiu draugių, kurios turi svajonę. Svajonė tokia neeilinė – nugirdyti mane ir padaryti man nors vieną tatu.
Gal todėl alkoholis man ne draugas? Ne todėl, kad nepasitikiu savimi, bet ką tu žinai kaip būna, kai prisigeri?
Nuo vergovės laikų tatu buvo žymimi vergai, kad negalėtų pabėgti ir vaidinti, kad jis laisvas. O dabar ką žymi tatu? Ką jos reiškia?
Kaip ir pas vieną vyrą užfiksuotas katinas per visą nugarą – nuo kaklo iki sėdmenų. Katino galva remiasi į pirdikaulį, o letenos čiumpa pelytę, kurios pusė jau sulindusi į apatinių veidų skyrimą. Ką reiškia tokia tatu? Kad pelės urvelis ten, kur nesueina?!
Mano draugės sūnaus nepriėmė į darbą, nes kasdien būtų reikėję nešioti klasikinį kostiumą. Kostiumą jis turėjo, bet jam iš nugaros per visą kaklą iki veido ėjo ištatuiruoti spygliai. Atrodė, kad žmogus yra erškėtrožės pusbrolis. Nebuvo jam atvirai pasakyta atsisakymo priežastis, bet kažkaip švelniai apie tai buvo užsiminta. Na, kad darbui spygliai nepadės, nors visi puikiai žinome, kad nebūna rožių be spyglių.
Atrodė, kad žmogus yra erškėtrožės pusbrolis.
Jaunystėje girdėjau tokį anekdotą. Mergina prisipažįsta naujam draugui, kad ant kairės krūties ji išsitatuiravo pirmo savo vaikino veidą. Vaikinas nieko nepasako. Tyli. Mergina išdrąsėja ir sako, kad ant kitos krūties yra jos paskutinio vaikino veidas. Tas balsu pradeda juoktis. Mergina nesupranta juoko priežasties. O tas ir sako: „Aš įsivaizduoju kaip ištįs jų abiejų veidai, kai tu pasensi.“
Aš jokiu būdu ne prieš tai, kad žmogaus kūnas yra jo nuosavybė, ir jūs galite su juo daryti viską, ką norite. Bet manau, kad imantis kokių nors veiksmų, reikėtų pagalvoti apie ateitį, apie ištįsusius veidus ir niekada neprisigerti su draugais, kurie tau ruošia niekšybę.
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
