Man tai negaila būtų tų vietų išduoti ( šiek tiek meluoju, gaila), bet baisiausia, kad tų vietų beveik nebelieka. Kiekvienais metais atraudu kaip per laidotuves prie naujų kirtimų. Paglostau kelmą ir uždarau duris į buvusį baravykyną.
Bet aš šiek tiek ne apie tai.
Žodžiu, su vaikeliu braidom per samanynus, ir aš džiaugiuosi jo radybomis. Net prigulusi, iš visų pusių fotografuoju baravyką, kad tik jis atrodytų pats gražiausias ir pats didžiausias. Vaikiukas manęs paklausia: kodėl aš fotografuoju kiekvieną grybą? Kodėl nefotografuoju uogų ir krūmų?
Ir tada aš susimąstau – ar turiu krūmo ir uogų nuotraukų? Ogi nei vienos! Bet štai grybų turiu nuo pernai, užpernai ir dar velniai žino kiek metų atgal. Su įrodymais, kad būtent tada fotografavau, nes tuoj iššoka koks nors pavyduolis ir šaukia, kad grybų dar nėra ir kad nuotrauka tikrai iš pernai metų rugsėjo. Todėl ir burbu sraigei į ausį datą, kad visi girdėtų, kokią dieną grybą radau. Nors jaučiu, kad sraigei dzin ta data.
Tai kodėl tam lietuviui taip svarbus tas grybas?
Žiemos metu pijokėlis Stasiukas yra tik pijokėlis, o štai grybavimo metu jis karalius.
Atsimenu mano tėtis, kai grįždavo pilnu krepšiu iš miško, dar ilgai sėdėdavo prie namo, kad „pasikalbėtų“ su kaimynais. Visi eidami pro šalį iš pavydo vartydavo galvas ir akis, o lūpos čepsėdavo iš pavydo. Tačiau kai grybų būdavo ne fontanai ir net samanos krepšio dugne nepadėdavo, spūdindavo tėtis namo pakraščiu, kad kaimynai pro langus nepamatytų. Nes grįžti be grybų, kai jų yra, reiškia, kad tu esi visiškas „lūzeris“. Ir būtent grybavimo laikotarpis padeda atgauti savivertę.
Žiemos metu pijokėlis Stasiukas yra tik pijokėlis, o štai grybavimo metu jis – karalius. Jis stovi prie kelio su baravykais ir juo domisi ponai su prabangiausiomis mašinomis. Žiemos metu jie jo net nepastebėtų, o štai dabar kalbasi kaip su lygiu ir net, manyčiau, Stasiuko pozicija yra aukštesnė. Nes jis žino tai, ko jie nežino – kur yra grybai. Ir dar jis nebijo erkių bei pasiklysti.
Žodžiu, Stasiukas visom prasmėm čempionas. Jau nekalbant, kad parduotuvėje jis gali garsiai užsisakyti, ko nori, ir išdidžiai numesti pinigą ant prekystalio. Ne tai kaip žiemą – tylus, gailus prašymas užrašyti skolą į sąsiuvinį.
Būdama Anglijoje patekau į tokį nedidelį lietuvių būrelį. Kalbos apie darbus, apie atostogas, paskolas ir Lietuvą. Bet labai lengvai. O tada –sunkioji artilerija: grybai! Dalijasi paslaptimis, kur kas renka baravykus, kur jų sumažėjo, kur padaugėjo.
Paslaptimis, kaip išvengti gamtos inspektorių baudų, jei tektų juos sutikti pilnais krepšiais. Nes už tai juos gaudo, kad tie renka angliškus grybus. Patys nevalgo ir kitiems neleidžia. Kaip tame posakyje „šuo ant šieno“ – nei pats šlamščia, nei kitam duoda.
Kad jūs būtumėte matę, kaip žibėjo jų akys! Jos taip neblizgėjo, net kai jie kalbėjo apie savo vaikus ir Lietuvą.
Aš manau, kad ir tai, jog mūsų prezidentė dvi kadencijas buvo D.Grybauskaitė, nusako mūsų meilę tam paslaptingam augalėliui. O paslaptingas tai jis iš tikrųjų, nes vienu metu aš buvau jau išsigandusi.
Lengvai pamišęs mano draugas prisiuntė straipsnių, kad grybai yra gyvi organizmai. Kad jie iš tikrųjų yra ateiviai, kurie valdo mūsų planetą.
Vienas, lengvai pamišęs mano draugas, prisiuntė straipsnių, kad grybai yra gyvi organizmai. Kad jie iš tikrųjų yra ateiviai, kurie valdo mūsų planetą. Kad buvo invazija ir jie viską sustrategavo, o dabar mes jiems tarnaujam.
Pakikenau sau į kumštį, jam atsakiau taip, kaip visada atsakau, kai nežinau, ką atsakyti: „ O! Kaip įdomu!“, ir pamiršau. Pamiršau iki nuėjimo į mišką. Štai tada ir prasidėjo...
Mintis apie ateivius vis kirbėjo galvoje, tad su grybais pradėjau elgtis atsargiai. Lyg atsiprašydama, kad tuos, kurie mus valdo, aš ruošiuosi suvalgyti. Na, valdo jie mus ar ne, kas ten žino iš tikrųjų, bet atsarga gėdos nedaro. Nes šis pasaulis pilnas tokių durnysčių, kad nebesupranti, kur tiesa, o kur melas.
Tačiau visgi – kodėl grybai? Kiek kartų fotografavote savo bulvę, kopūstą?
Tačiau visgi – kodėl grybai? Kiek kartų fotografavote savo bulvę, kopūstą? O juk juos jūs užauginote ir daug jėgų įdėjote. Nes grybas visai jums svetimas ir jis net ne jūsų? Nors babytė man visada sakydavo, kad nebijočiau miške, nes mano grybo niekas neišraus. Mano grybas ir yra man skirtas. Mano! Man!
Žinokit, man net seilė nubėga išgirdus grybo išrovimo garsą. Toks „krust“, su pasukimu pagal laikrodžio rodyklę, o išrovus pamatai, kad žemėje dar pusė buvo tiek pasislėpę.
Mąstau, kad grybas mums yra kaip simbolis, kaip reikia išgyventi. Mes juk daužomi ir vėtomi visokių audrų nebežinome, kaip geriausiai atsilaikyti. O grybas rodo puikų pavyzdį. Grybą išrauna, išverda ir nuryja. Keliauja jis mūsų pilvo labirintais daužomas, slegiamas, maigomas ir pabėga nuo mūsų visai nepasikeitęs. Gal būt vienintelis produktas, kuris koks įeina, toks išeina. Nepasiduoda niekam.
Taip ir mes. Ar grybautume, ar uogautume, ar mylėtume, ar kentėtume, mes negalime pasiduoti. Turime laikytis už savo stiprybės kaip grybai. Nes mes esame galinga grybų tauta.
Visom prasmėm.
