Tačiau jūs man pasakykite sąžiningai – kodėl mums įdomu, ko netenka mums visai svetimi žmonės? Aš tikrai nepriekaištauju jums, nes ir pati taip elgiuosi. Šokinėju per straipsnelių pavadinimus lyg pavasarinėje upėje nuo lyties ant lyties (tarp kitko, kaip makabriškai šiomis dienomis skamba šis, atrodytų, nekaltas posakis?) ir staiga – opa! Pakimbu, kaip jūs ką tik pakibote.
Sustingusi žiūriu kaip avinas į naujus vartus ir pradedu jausti, kaip ima niežėti ragai. Kaip kanopos ima kapstyti žemę, dūmai virsta iš nasrų ir seilės driekiasi iki pat žemės. Nes jaučiu ir įtariu, ką neužilgo patirsiu. Ir tada kaip jau šoku į priekį, visai pamiršusi babytės mylimą posakį: „Net ir labai gudriai vištai kartais pasitaiko išsidilginti subinę.“
Taigi skaitau, kad visiems žinoma ir girdėta (bet nei karto savo akimis nematyta) moteris namuose verkia dėl baisios netekties.
Nei aš asmeniškai ją pažįstu, nei galiu kuo nors padėti, bet... smalsumo pilnom kelnėm įšoku į svetimą daržą, kad pro tvoros plyšį pažiūrėčiau, kas numirė.
O numirė šuniukas. Gyveno gyveno ir... numirė. Nors sako, kad iš gyvūnų miršta tik bitės, o visi kiti dvesia, bet kai netekau savo katės, tai ir man liežuvis neapsivertė pasakyti „nudvėsė“.
Na, pasakykit man, kas mes per žmonės? Iš kur mumyse tiek išradingumo – „damušinėti“ gulinčius?
Ir va taip netikėtai į mano atmintį atšuoliavo iš vaikystės girdėta, eiliuota pasaka be galo, rusų kalba: „Popas turėjo šuniuką, mylėjo jį labai, tas suvalgė mėsos gabaliuką ir anas jį užmušė už tai“ (pabandžiau išversti, norėdama nepradanginti eiliavimo grožio). Ir tą pačią pasaką galėjau varyti nesustodama. Be galo.
Ir mąstau: jei dabar kur nors viešai ir garsiai pasakytų, kad kažkoks žmogus (apie Šventą Tėvą jau nekalbu!) už mėsgalį nudaužė kiemo sargą, tai tą patį vakarą prie jo namų stovėtų kukluksklano kolektyvas su ugnelėmis rankose. Ir be žodžių, ryškioje šviesoje, jam pasakytų, kad taip daryti negalima.
O mes kažkodėl vaikystėje tą dainuodavome kieme ir niekas mūsų neperspėjo, kad taip daryti yra negražu. Aš jau nebekalbu apie žaidimų išsiskaičiavimo eilėraštuką, kur kažkas lipo kopėčiom ir nuvirto ant žemės. Ir tada vaikams liepiama imti po pagaliuką ir užbaksnoti tą, kuris guli ant žemės ir pasikelti nebegali! Ir kuris pirmas iškrenta, tas pirmas ir turi eiti ieškoti to pagaliuko.
Na, pasakykit man, kas mes per žmonės? Iš kur mumyse tiek išradingumo – „damušinėti“ gulinčius?
Todėl žiūrim siaubo filmus, nes negalim atsidžiaugti, koks ramus mūsų gyvenimas.
Tai va. Perskaitau apie ponios nelaimę ir sėdžiu supykusi ant savo „bobiško“ smalsumo ir spjaudausi kaip gyvatė, kad tokią gudrią moterį apgavo. Visą ekraną apspjaudžiau, nes įkąsti tai negalėjau.
Psichologai giliau atkastų šio smalsavimo šaknis, o aš manau, kad tai plaukia iš savisaugos instinkto.
Kai sužinai, kaip kitam yra blogai, supranti, kaip tau pasisekė su šita diena, su sveikata ir išvis su visu gyvenimu. Todėl žiūrim siaubo filmus, nes negalim atsidžiaugti, koks ramus mūsų gyvenimas. Nei numirėliai pas mus ateina, nei maniakas užpuola, nei mūsų dangoraižiai griūva.
Mūsų, lietuvių širdys – lyg Vėlinių žvakelė: ramiai rusena ten, kur kažkam bėda. Mus kažkaip traukia ištraukti iš upės, mes padarom avarijas bežiopsodami į griovyje apsivertusį automobilį, mums įdomu, kieno laidotuvėse šį kartą sudalyvavo auksaplaukė rusų dainininkė, kuri artėja prie šimto metų, o atrodo, lyg grįžtu į savo dvidešimtmetį. Ir aš dėl šito įvykio nežinojimo net susibariau su viena pažįstama, kuri mane iškoneveikė, kad nesidomiu pasaulio aktualijomis.
Paskambino draugė ir papasakojo apie nelaimę jos artimoje aplinkoje. Išklausiau visas smulkmenas. Kas buvo iki tol ir kas galėjo paveikti tą įvykį. Kas matė paskutinis ir kokie ženklai nusakė, kas bus, tik niekas to nesuprato. Ką tai galėtų reikšti ir ką dabar darys artimieji, kai viskas baigsis.
Mirtis šiek tiek paslaptinga. Ir, žinote, kokį aš uždaviau jai klausimą?
Man gėda prisipažinti ir net nežinau, kodėl man tai rūpėjo, bet aš paklausiau: o kaip velionė buvo apsirengusi, kai ją rado?! Na, pasakykite man – ar gali normaliai mąstantis žmogus šito paklausti? Ar tai ką nors keičia? Ar tai svarbu?
Ir žinote, ką išgirdau kitame laido gale? Ogi didžiulį susirūpinimą, kad ji to nežino! Kad viską sužinojo, o šito nesugalvojo paklausti ir dabar pati nežino, kas jai galėtų tai pasakyti, ir dėl to tikrai šią naktį nebeužmigs.
Padėjau ragelį ir „susisarmatinau“ pati nuo savęs. Gėda dėl savo keisto kvailumo. Kažkaip tyliai daviau sau žodį to nebedaryti.
Jei negali žmogui padėti nelaimėje ar bėdoje, tai ir praeik pro šalį. Ir nevėpsok, kad kitiems galėtum papasakoti.
Jei negali žmogui padėti nelaimėje ar bėdoje, tai ir praeik pro šalį. Ir nevėpsok, kad kitiems galėtum papasakoti.
O dabar rašau tiems, kurie skaito tik antraštes ir išvadas. Mano, vieno asmens šeimoje, viskas gerai. Niekas nemirė ir, ačiū Dievui, niekas neserga.
O parašiau tik norėdama atkreipti jūsų dėmesį į save. Toks rudeninis dėmesio trūkumas. Manyčiau. Jei nepažinočiau savęs ir pavydėčiau sau ko nors.
O jei rimtai, tai geriau domėkimės geromis žiniomis ir džiaukimės žmonių laimėjimais ir pergalėmis.
Kad ir visai mažomis.
Daugiau V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
