Su Kristina susitikome vienoje Vilniaus kavinių. Matyti, kad pastarieji pusantrų metų į merginos gyvenimą įnešė chaoso – jos ir Pauliaus santykiai buvo grįsti nuolatiniu nepasitikėjimu, manipuliavimu, bandymu žeminti, vis patraukti į savo pusę, o galiausiai ir rankos pakėlimu. Vos pasisveikinusi ji ištarė: „Niekada nemaniau, kad taip gali nutikti man.“
– Kristina, papasakokite viską nuo pat pradžių. Kur ir kaip susipažinote su Pauliumi ir kokį įspūdį jis jums paliko?
Man jis pasirodė nerimtas, savimyla, nesupratau jo juokų, o kartais išgirsdavau ir ką nors gašlaus.
– Susipažinau su juo beveik prieš pusantrų metų per pažinčių programėlę „Tinder“. Iš išvaizdos atrodė patrauklus, raumeningas, 31 metų vaikinas. Tuo metu buvau viena, vaikščiodavau į pasimatymus, tad nuėjau į jį ir su Pauliumi.
Per pirmą pasimatymą kalba ne itin rišosi. Jis pasakojo apie save, tačiau jo mintys labai šokinėjo nuo vienos temos prie kitos. Susitikome pasivaikščioti, jis man net nepasiūlė kavos, maniau, pati pasiūlysiu ir net už save susimokėsiu, bet nuvijau tą mintį šalin, pagalvojusi, kad šis tragiškas pasimatymas tegul greičiau baigiasi.
Man jis pasirodė nerimtas, savimyla, nesupratau jo juokų, o kartais išgirsdavau ir ką nors gašlaus, atrodydavo, kad stengiasi mane išbandyti, pažiūrėti, kaip reaguoju į nešvankybes. Jam 31 – ir jis vienas. Visad mąsčiau, kad tokių metų geri vaikinai jau ir šeimą turi, o tie, kurie laisvi, yra niekam tikę.
– Pirmas įspūdis, kaip suprantu, buvo visiškai ne toks, kokio tikėjotės. Tad kaip nutiko, kad šie santykiai vis dėlto užsimezgė?
– Kai su juo susipažinau, buvau ką tik išsiskyrusi, man buvo liūdna, trūko dėmesio, o Paulius vis kvietė susitikti. Aš sutikdavau, nors nieko rimto iš jo nesitikėjau. Kol galiausiai reikiamą minutę, man paprašius pagalbos, jis sutiko padėti bėdoje. Pasirodė, kad jis geras žmogus. Pradėjau jausti, kad jis man pradeda patikti. Suvokdama šį faktą tuo pačiu jaučiau ir iki tol nepatirtą baimę, kad net kūnas virpėdavo. Niekada nesupratau, kodėl. Pasirodo, tai buvo nuojauta...
Vis dar stengdamasi neprisirišti, leidau vis daugiau laiko su juo. Taip nutiko, kad pradėjome draugauti. Atrodė, kad jis man nesistengė įtikti, sakė nenori vaidinti tokio, koks jis nėra. Po truputį sužinodavau vis daugiau faktų apie jį.
Draugų vaikinų negalėjau turėti, nes, pasak jo, tokia draugystė negalima.
Kadangi iš išvaizdos jis atrodė gerokai jaunesnis, kartą paprašiau parodyti pasą. Jis išsisukinėjo, klausė, ar juo nepasitikiu. Gyrėsi, kad dėl gerų genų ir profesionalaus sporto atrodo jaunesnis, bet dokumento taip ir neparodė.
„Facebooke“ kai kurios jo vardo ir pavardės raidės pakeistos, kad ne visi galėtų jį rasti. Paieškojau internete, atradau, kad jam tikrai 31-i ir kad daugybę metų užsiėmė kovos menais.
– Ar tik jo amžius jums kėlė klausimų? Ar buvo ir kitų dalykų, kurie nedavė ramybės?
– Pasakodamas apie save neslėpė, kad turėjo daug merginų, net neatsimena, su keliomis yra permiegojęs. Man tai nepatiko. Sakė rimtų merginų yra turėjęs tris. Kai paklausiau, dėl ko išsiskyrė, jis nedaugžodžiavo, stengėsi nukreipti temą, man tokio atsakymo neužteko.
Sužinojau, kad viena jo draugysčių tęsėsi ketverius metus, iš kurių trejus jie kartu gyveno. Buvo prasitaręs, kad mergina jau planavo, ką kvies į vestuves. Pamaniau, kad galbūt jis buvo jai pasipiršęs. Stengiausi tai išsiaiškinti ir kitą kartą paklausinėjau daugiau. Juk merginos nebėga nuo gerų vaikinų.
Priverstas pasipasakoti, jis pateikė savo versiją, kad ji buvo blogas žmogus, jai rūpėjo pinigai, jiems draugaujant ji ieškojo kito vaikino, susirašinėdavo su kitais, eidavo į pasimatymus jam nežinant, kol vieną kartą jis ją prigavo. Tačiau esą iš meilės jai atleido, bet ji vis tiek jį paliko ir susirado kitą, kuris prieš tai tebuvo draugas. Sakė, kad jam skaudu apie tai kalbėti, tad nenori labai išsiplėsti.
Nuo šitos draugystės praėjo penkeri metai, mano manymu, visos žaizdos turėjo išgyti. Po tos merginos jis teigė daugiau rimtos jokios neturėjęs. Prasitarė, kad po šios draugystės vaikščiodavo į pasimatymus, kiekviena mergina jam atrodė geresnė už kitą, visas jas greit įsimylėdavo. Tik nepaklausiau, kodėl nė su viena neužmezgė rimtos draugystės. Kažkodėl jo pagailo, nenorėjau lįsti į širdį su savo drąsiais klausimais.
– Atrodo, kad jums buvo labai aktualus jo praeities santykių klausimas.
– Taip, man buvo įdomu. O kai paklaususi sulaukdavau išsisukinėjimų ar nenoro pasakoti, keldavo įtarimų, kad galbūt kas nors ne taip.
– O jam ar buvo įdomi jūsų praeitis? Jis jūsų klausinėdavo? Ką nors drausdavo?
– Jis ganėtinai mane kontroliavo. Tik ateidavo kokia žinutė, iškart klausdavo, kas parašė, stebėdavo mano telefono ekraną, klausdavo, su kuo ir apie ką bendrauju. Yra tikrinęs ir mano telefoną. Kai susitikdavau su draugėmis ir rečiau atrašydavau, įtarinėdavo, kad esą ką nors nedoro darau, galbūt laiką leidžiu ne su draugėmis. Jei būdama namie tvarkydavausi, negalėdavau pakelti ragelio, jam taip pat kildavo įtarimų. Vieną kartą net paklausė, ar vaikštau į treniruotes, ar galbūt vietoj jų ką nors kita veikiu.
Jis ganėtinai mane kontroliavo. Tik ateidavo kokia žinutė, iškart klausdavo, kas parašė, stebėdavo mano telefono ekraną.
Draugų vaikinų negalėjau turėti, nes, pasak jo, tokia draugystė negalima. Tebūnie, nutraukiau bendravimą ir su vieninteliu geriausiu savo draugu. Nors pats Paulius turėjo gerų draugių, ir ne vieną, bet teisindavosi, kad jo draugės – nuo senų laikų, kai kurios jau ir šeimas turinčios ir pan.
Kažkada netyčia išsiaiškinome, kad viena mano menkai pažįstama mergina anksčiau yra draugavusi su Pauliumi. Jis man papasakojo, kad juodu draugavo trumpai, nes ji neva buka ir dar gera paleistuvė, su ja negalima kurti rimtų santykių, o jis būtent tokių ir norėjo. Nežinojau, tiesa tai ar ne, bet juo patikėjau.
Jis nenorėjo, kad su ja bendraučiau, nes ji neva man rodytų blogą pavyzdį. Aš kurį laiką ir nebendravau. Tik mums išsiskyrus daugiau jos paklausinėjau, sužinojau, kad ji taip pat pastebėdavo jo pavydo priepuolius, sulaukdavo žeminančių žodžių ir pati tą draugystę nutraukė.
– Akivaizdu, kad pasitikėjimo čia nebuvo nei iš vieno, nei iš kito pusės. Jūs irgi tikrindavote jo telefoną?
– Mūsų draugystės pradžioje daug girdėjau apie jo buvusią merginą, tą, su kuria trejus metus gyveno. Lygindavo mus kiekviename žingsnyje. Man tai nepatiko, jaučiau, kad jis jos dar neužmiršo. Dvejojau, ar tęsti santykius. Nuojauta kažką sakė, bet tada nesupratau ką. Nepasitikėdama juo, pradėjau tikrinti jo telefoną. Kartą jis mane prigavo, tačiau nieko nesakė.
Vėliau pastebėjo ir antrą kartą. Prasidėjo priekaištai. Sakė, kad tikrinu jo telefoną tikėdamasi jį prigauti, kad bendrauja su kitomis, nes pati neva taip darau. Jo teigimu, čia veikia žmogaus psichologija – kai jis pats ką nedoro daro, tada įtaria ir kitus. Jo prielaidos buvo tik hipotezės. Paulius neturėjo priežasties prie manęs prisikabinti. Su kitais vaikinais nei bendravau, nei susitikinėjau, esu ištikima mergina. Man atsakius, kad pati su kitais vaikinais nebendrauju, jis atšovė: „Mano buvusi lygiai tą patį sakydavo.“
– Kokie buvo jūsų santykiai, kaip juos apibūdintumėte?
– Kaip ir kiekvienuose santykiuose, pas mus buvo pykčių. Dažniausiai pykdavau aš. Vis pastebėdavau tai, kas man jame nepatiko: tai ką nors ne taip pasakydavo, tai padarydavo. Jam normaliai nepaaiškinusi, kas negerai, supykdavau, kuriam laikui nutraukdavau bendravimą, ne kartą buvome išsiskyrę. Vėliau jo iniciatyva susitaikydavome.
Kiekvieną kartą sakydama „skiriamės“ tikėjau, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Tačiau kažkokiu nepaaiškinamu būdu jis vis sugebėdavo mane palenkti į savo pusę.
Santykių nutraukimą jis ne kartą traktavo kaip mano neapsisprendimą būti su juo. Jis nepripažindavo savo klaidų, manė, kad aš bandau ieškotis geresnio, noriu nuo jo pabėgti. Jis sakė, kad esu dar jauna, nežinau ko noriu, galbūt nesu pasirengusi rimtiems santykiams.
– O jūs ar norėjote nuo jo pabėgti?
– Norėjau. Ne kartą kenčiau žeminimus, negražius žodžius, psichologinį spaudimą, šiurkštų bendravimą. Kiekvieną kartą sakydama „skiriamės“ tikėjau, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Tačiau kažkokiu nepaaiškinamu būdu jis vis sugebėdavo mane palenkti į savo pusę. Jo nepagarbą man nurašydavau emocijų antplūdžiui, jo emocingam charakteriui, nes tik susipykus išgirsdavau ką nors negražaus. Visą kitą laiką jis elgdavosi gražiai, todėl jam atleisdavau.
Po šiek tiek daugiau kaip pusės metų Paulius pasiūlė kartu apsigyventi. Sutikau, tačiau geriau pagalvojusi pasakiau, kad šiek tiek palauktume, man tuo metu keisti gyvenamąją vietą buvo nepalanku. Jis supyko, vėl prasidėjo įtarimai, kad abejoju, ar noriu su juo rimtų santykių.
Dabar suprantu, kad jis naudojo psichologinį spaudimą. Jis sakė norintis šeimos, vaikų, o mane kaltino, kad esu tam nepasirengusi. Sakė jam nusibodo pasimatymai, jis nori gyventi, kartu leisti laiką. Viliodavo mane vis dažniau pas jį nakvoti. Jei išgirsdavo neigiamą atsakymą, sakydavo, kad aš nerimta mergina. Prasitarė, kad norėjo man pasipiršti, bet aš sugrioviau jo planus, nes atsisakiau kartu gyventi.
Vėliau prasidėjo žeminimai. Net nebūdavome apsipykę, bet buvo ne viena situacija, kai jis stengėsi nuvertinti mano nuomonę, mano išvaizdą, protą ir kitus dalykus. Stengėsi padaryti taip, kad jausčiausi prasta, nepasitikinti savimi, niekam nereikalinga, kad nebėgčiau pas kitus vaikinus.
– Ar gerai suprantu, kad jis bet kokia kaina stengėsi jus išlaikyti?
– Taip. Kažkada prasitarė, kad jo buvusi mergina yra klaususi, ko jis labiau bijo – išsiskirti ar likti vienas. Jis atsakė, kad likti vienas. Toliau atviravo, kad jei mes išsiskirtume ir jei atsirastų gera mergina, galbūt ne tokia išvaizdi, tačiau geros širdies, ir parodytų jam dėmesį, jis ją įsimylėtų. Manau, šiais žodžiais stengėsi mane įbauginti, kad jis gali susirasti kitą. Yra mėginęs padaryti, kad tapčiau nėščia ir neturėčiau kur dingti.
– Papasakokite apie jo šeimą, santykius su tėvais. Ar jis jus apskritai atsivedė į savo šeimą?
– Paulius gyvena su tėvais dideliame trijų aukštų name. Lankydavausi pas jį, net likdavau nakvoti, tačiau gal pusmetį nebuvau sutikusi tėvų. Po namą ar kiemą nesibastydavome, dažniausiai laiką leisdavome jo kambaryje. Jis man neleisdavo eiti į virtuvę, pats eidavo ko nors atnešti, gamindavo mums valgyti ir atnešdavo. Sakydavo, kad virtuvėje netvarka, nėra kur apsisukti.
Galiausiai kartą koridoriuje sutikome jo mamą. Ši nustebusi pasakė: „O, pagaliau pamačiau, kas pas mano sūnų atvažiuoja.“ Pakliuvau į keistą situaciją. Jis manęs su savo mama net nesupažindino, greit apsisuko, nusiavė batus ir nuėjo. Iš mandagumo pati prisistačiau mamai ir nulėkiau paskui jį.
– Kaip jis paaiškino savo elgesį?
Mamą apibūdino kaip intrigantę, blogą žmogų, tėvą – ne ką geresnį. Kaltino juos, kad nesirūpino juo vaikystėje.
– Kad jo ir tėvų santykiai nėra geri, mamą apibūdino kaip intrigantę, blogą žmogų, tėvą – ne ką geresnį. Kaltino juos, kad nesirūpino juo vaikystėje: tėvai dirbo, mama daug skraidė į kitas šalis, jis augo prižiūrimas dėdės, vasaromis – močiutės. Sukurpęs graudžią istoriją papasakojo man kelis epizodus iš savo praeities, stengėsi mane nuteikti prieš savo tėvus. Aš juo patikėjau, todėl ir pati labai nesiveržiau su jais geriau susipažinti.
Prabėgus daugiau kaip pusei metų gavau leidimą eiti į virtuvę, buvome pakviesti jo tėvų ir prie bendro stalo, vėliau – ir į giminės balių. Pastebėjau, kad Paulius negerbia savo tėvų, ne kartą negražiai su jais kalbėjo net man esant šalia. Nežinojau, kaip reaguoti, ar jį drausminti, ar nesikišti, nenorėjau likti kalta, tad nusprendžiau likti savo vietoje.
– Kaip jis elgdavosi su jumis, kai susipykdavote?
– Būdavo apsižodžiavimų, žinojau, kad jis emocingas, bet niekada nemačiau ir nejaučiau iš jo agresijos. Net būdamas girtas atrodydavo geresnis nei blaivas. Tačiau kartą per vieną konfliktą jis prisipažino, kad buvo sulupęs buvusią merginą ir nė kiek dėl to nesigaili. Grasino, kad ir man taip bus.
Vėliau kalbėjome apie tai, sakė, kad išvedžiau jį iš kantrybės taip, kad jam net kilo noras man užvažiuoti, bet jis neva išsigando to jausmo. Sakė, kad kai esu šalia, aš jį nuraminu, mes išsikalbame, ir viskas būna gerai. Kartą esu jį apstaugusi, kai buvo išgėręs, bet net ir tada jis tik nusišypsojo ir padarė, ko paprašiau. Netikėjau, kad jis galėtų pakelti prieš mane ranką. Juolab kad tam nebuvo priežasties.
– Vis dėlto pakėlė... Papasakokite, kaip ir kodėl tai įvyko?
– Tai įvyko rugpjūtį, per dar vieną pavydu paremtą konfliktą. Mano buvęs vaikinas man parašė žinutę, Paulius supyko pamanęs, kad mes bendraujame. Iš pradžių įvyko žodinis konfliktas, paskui jis man pasakė: „Bėk iš čia arba tuoj gausi.“
Buvome pas jo tėvus namuose, jo kambaryje. Po tų žodžių pasiėmiau savo daiktus ir ketinau išeiti. Tačiau jis man neleido to padaryti: patraukė nuo durų, metė ant lovos, kelis kartus trenkė delnu per veidą, buvo ir prismaugęs, ir ant žemės parvertęs.
(Susigraudina) Nežinau, gal jam pabodo mane mušti, tad vieną akimirką atsitraukė. Pasinaudojusi proga pabėgau iš kambario. Jis mane vijosi iki antro aukšto. Nežinau, kodėl vijosi, gal kad nenubėgčiau pas jo tėvus, nes jie tuo metu buvo namuose. Aš stengiausi rėkti, kad mane išgirstų ir man padėtų. Tačiau jie net neišėjo iš kambario. Išlėkiau iš namo, sėdau į automobilį ir išvažiavau.
– Kaip manote, kodėl tėvai liko savo kambaryje tokią akimirką?
– Manau, kad tai galbūt ne pirma situacija. Jis yra jų vaikas. Galbūt pamanė, kad jei rašyčiau pareiškimą, jie būtų įvykio liudytojai, o negi sakys ką nors prieš savo vaiką? Tikrai ne, tad veikiausiai ir nutarė nesikišti.
– Kas vyko po to? Kreipėtės į policiją?
– Tą vakarą grįžau namo, o kitą dieną nuvažiavau į policiją ir parašiau pareiškimą. Na, ta byla yra beviltiška, nes viskas vyko jo namuose, niekas nieko nematė ir negirdėjo. Realiai net neturiu įrodymų, kad jis mane sumušė. Mane matė jau po įvykio, o jis darydamas veiksmus pakankamai gerai žino, kaip suduoti, kad neliktų didelių mėlynių, nors man jų buvo.
Jis patraukė mane nuo durų, metė ant lovos, kelis kartus trenkė delnu per veidą, buvo ir prismaugęs, ir ant žemės parvertęs.
Laukiau nutarimo, jam niekas net nepranešė, kad esu parašiusi pareiškimą. Tokia tvarka Lietuvoje. Jei noriu, su tuo nutarimu galiu rašyti ieškinį ir kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Ir tada pati turėsiu įrodinėti, kad jis mane sumušė.
Iš esmės byla yra beviltiška, tad manau, kad daugiau nieko ir nedarysiu, nes nieko neįrodysiu.
– O iš jo paties – jokių žinių? Jis jums neskambino ir net nemėgino atsiprašyti?
– Situacija buvo tokia. Kitą dieną man skambino mama, bet aš negirdėjau, tad neatsiliepiau. Tada ji paskambino Pauliui pasiteirauti, kur aš. Šis atsiliepęs pasakė, kad nieko nežino, kad mudu susipykome, ir jis mane išvarė. Ir tada jis paskambino man, net nežinau kodėl, gal išsigando, kad ką nors sau pasidariau. Pranešė, kad manęs ieško mama, tarsi pasakė „atsiprašau“ už vakar vakarą, bet neva aš pati kalta, kad viskas taip nutiko. Pokalbis buvo trumpas, pasakiau, kad negaliu pateisinti tokių dalykų.
Paskui viską papasakojau savo mamai. Ji norėjo su juo pakalbėti, skambino, bet jis nekėlė ragelio, tada parašė laišką, išsakė viską, ką apie jį galvoja. Jis jai atrašė ir, sakyčiau, labai protingai apsvarstęs savo žodžius. Iš to laiško supratau, kad jis ginsis, jog tokio įvykio nebuvo, kad tai yra mano kerštas ar dar kas nors.
Dar vienas dalykas – tame laiške jis papasakojo situaciją, kad neva kažkada jam esu melavusi, tada jis mane įspėjo, kad gali prieš mane pakelti ranką, bet aš esą sutikusi ir pasakiusi, kad daugiau niekada nemeluosiu. Jis nuolat prisigalvodavo, kad aš meluoju, kad išduodu jį su kitais ir pan.
– Ar dabar, po visko, galėtumėte įvardyti dalykus, į kuriuos galbūt jums pačiai derėjo atkreipti dėmesį ir jau anksčiau vertinti kaip neigiamus to žmogaus atžvilgiu?
– Na, vienas dalykas, kad jis užsiiminėjo kovos menais, boksu, kur vykdavo kovos be taisyklių. Kartą buvo pakvietęs ir mane pažiūrėti. Nesuprantu, kaip gali žmogui patikti mušti kitą žmogų – nesvarbu, su pirštinėmis ar be jų. Ten vyksta kovos be taisyklių, gali sužaloti kitą žmogų. Nesuvokiu, kaip kam nors gali patikti toks sportas. O jam patiko, jis tuo profesionaliai užsiiminėjo daugiau kaip 20 metų. Vertinu tai kaip smurtą, nors yra sakęs, kad prieš moterį niekada nepakeltų rankos. Deja, tiesa kitokia.
Manau, kad susipažinus su nauju žmogumi, reikia domėtis jo praeitimi. Ir atkreipti dėmesį, kaip jis bendrauja su savo šeima – tai irgi daug ką pasako.
Kitas dalykas, labai daug ir neigiamai kalbėdavo apie savo buvusią ilgametę draugę, bandė ją sulyginti su žemėmis. Po mūsų skyrybų susisiekiau su ja ir išgirdau, kad rankos pakėlimo atvejų buvo ne vienas ir ne du: jis ją mušė, tampydavo už plaukų, būdamas girtas yra ir spardęs. Buvo keista girdėti, kad girtam jam prasiverždavo agresija, nes kiek jį tokį teko matyti, jis tikrai būdavo gana ramus.
Baigiant apie tą merginą, ji nepabėgo, kentėjo, jis gerai išmano psichologiją, yra dirbęs policijoje su kaliniais, sugebėjo puikiai ja manipuliuoti. O ji yra sakiusi, kad jai buvo jo gaila, tad tempė, kol galiausiai išsiskyrė.
Galėčiau išskirti jo nenorą pasakoti daugelį dalykų, vis stengdavosi nusukti kalbą. Tai pat – didelį pavydą, nepasitikėjimą, šiurkštesnius žodžius, nuolatinį lyginimą su buvusia mergina.
Klausiate, kodėl nenutraukiau visko anksčiau, bet galiu pasakyti, kad iš pat pradžių tikrai nebuvo lengva numatyti, kad viskas gali pasiekti tokį tašką. Ir aš to nenumačiau, nes jis tikrai stengėsi padaryti gerą įspūdį, todėl tie santykiai ir užsimezgė.
Manau, kad susipažinus su nauju žmogumi, reikia domėtis jo praeitimi. Ir atkreipti dėmesį, kaip jis bendrauja su savo šeima – tai irgi daug ką pasako.
