♦ Nors valdžia ją kaltino religijos propagavimu ir šnipinėjimu, o dvasininkai įtarinėjo tarnyste Antikristui, prie aiškiaregės Vangos (kitaip dar vadinamos Močiutės Vangos) atokiame Bulgarijos kaimelyje stūksojusios varganos trobelės kasdien būriuodavosi šimtai žmonių. Su viltimi išgyti ar rasti atsakymus į painius būties klausimus į užmirštą pasaulio kampelį traukė tiek aukščiausio rango vadovai, tiek paprasti žmonės.
♦ Beveik visą gyvenimą akla moteris kildavo iš patalo penktą ryto ir, negėrusi ir nevalgiusi, švarindavosi – guidavo iš savo namų paliktus žmonių rūpesčius, ligas, blogus sumanymus, kad vėl galėtų atverti trobos duris ir, panirusi į transą, nesavu balsu kalbėti pranašystes. Moteris neva sakydavo, jog mintyse užduoda norimą klausimą, o atsakymas į jį ateina savaime.
♦ Negana to, pasakojama, kad ji be vargo prakalbindavusi ir mirusiuosius. Liudininkų tvirtinimu, aiškiaregė yra pasakojusi, kad drauge su žmogumi į jos namus susirenka ir to žmogaus mirusių giminaičių sielos, kurios užduoda klausimus arba pačios ką nors praneša. Vanga neva esanti jų vartai į šį pasaulį.
♦ Visgi aiškiaregė buvo įsitikinusi, kad visata paklūsta griežtai nustatytam kosminiam ritmui ir tvarkai, o kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina su iš anksto numatyta misija, kurios pakeisti negalinti nei ji, nei pats žmogus.
♦ Vangelija Pandeva Dimitrova gimė 1911 metų sausio 31 dieną Strumicoje, dabartinėje Makedonijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Pasaulį išvydusią dviem mėnesiais anksčiau mergaitę tėvai pavadino Vangelija – gerų žinių nešėja. Visgi jos pačios gyvenime gerų žinių būta nedaug. Kai mergaitei tebuvo treji, gimdydama mirė motina. Tėvas vedė antrąkart ir netrukus neteko jam priklausiusio žemės sklypelio. Taigi šeima buvo pasmerkta skurdui. Mirus pamotei, po kurio laiko anapilin iškeliavo ir tėvas. Vaikai liko visiški našlaičiai. O Vangos laukė didžiausi gyvenimo iššūkiai...
♦ Pasakodami keisčiausius nutikimus iš susitikimų su aiškiarege, žmonės apie ją per daugybę metų prikūrė begalę legendų. Niekas šiandien jau negali pasakyti, kuri iš jų byloja tiesą, o kuri yra pramanyta. Viena pasakoja ir apie mergaitės apakimą. Žmonės kalba, kad kartą, kai jai tebuvo dvylika, kaime virš apniukusio dangaus pakibo juodas debesis. Virtęs galingu viesulu, dulkių kamuolys pasičiupo Vangą ir sviedė į aukštumas. Pabudusi po krūva akmenų skaudama galva ir smėlio pribertomis akimis, mergaitė teprisiminė, kaip nematoma ranka lietė jos kaktą. Gydytojai žadėjo, kad sopančios jos akys pagis po operacijos, bet aiškiaregė visam gyvenimui taip ir liko akla.
Iš gailesčio aklai mergaitei Jurginių išvakarėse kaimo mergelės atnešdavo į jos kiemą ąsotį su įvairiausiais daiktais, o kitą dieną prašydavo Vangos pabūti „orakule“ ir iš jų burti ateitį. Visų nuostabai, paprastai viskas, ką ji spėdavo, pasitvirtindavo.
♦ Nors buvo akla, mergaitė greitai pelnė kaimo žmonių palankumą ir pagarbą – kaip niekas kitas audė neapsakomo grožio audinius, iš moterų suneštos vilnos mezgė puikius mezginius. Pinigų už tai (kaip vėliau ir už pranašystes) darbštuolė neėmė – skurdžiuose, bet tvarkinguose savo namuose mielai priglausdavo smulkius daiktus ir senus drabužius, kad vėliau galėtų išardyti.
♦ Ne tik dėl darbštumo žmonės ją mylėjo. Jau nuo jaunystės visiems tapo aišku, kad Vanga turi išskirtinių galių. Iš gailesčio aklai mergaitei Jurginių išvakarėse kaimo mergelės atnešdavo į jos kiemą ąsotį su įvairiausiais daiktais, o kitą dieną prašydavo Vangos pabūti „orakule“ ir iš jų burti ateitį. Visų nuostabai, paprastai viskas, ką ji spėdavo, pasitvirtindavo.
♦ Vanga už gimtojo krašto ribų išgarsėjo pasaulį sudrebinus Antrajam pasauliniam karui. Vieni pas ją ėjo sužinoti, ar grįš iš karo artimieji, kiti klausė, kaip pasauliui skęstant kraujyje susiklostys jų likimai, treti prašė išgydyti nuo karo metu apnikusių ligų. Ir Vanga vardijo žuvusiųjų bei dar grįšiančiųjų pavardes, taikliai spėjo krisiančių valdovų vardus, kiekvienam individualiai nuo ligų skyrė žolelių mišinių. Vieną dieną pagalbos užklydo ir kareivis Dimitras Guščerovas, už kurio aiškiaregė ištekėjo 1942 m. gegužės 10 d.
♦ Visgi artimieji tikina, kad Vanga, spėjusi žmonių likimus, apie pasaulio ateitį vengdavusi kalbėti, todėl šiandien jos vardu skelbiamos pranašystės apie niūrą žmonijos ateitį esą yra iš piršto laužtos.
♦ Gydydama žmonių kūno ir sielos žaizdas, akloji aiškiaregė giliai širdyje kentė ne mažiau nei tie, kurie ateidavo pas ją pagalbos. Karui baigiantis, jos brolis Vasilas nutarė tapti partizanu. Nors Vanga prašė jo neiti ir pranašavo greitą žiaurią mirtį, šis nepaklausė. Po metų vos spėjusį į trečiąją dešimtį įkopti vaikinuką vokiečiai viso kaimo akivaizdoje žiauriai kankino ir galiausiai sušaudė.
♦ Netrukus pranašė turėjo atsisveikinti ir su savo vyru, kuris nepaklausė žmonos bei medikų ir skrandžio skausmus gydėsi degtine – jis mirė nuo cirozės ir vandenės. Nuo vyro mirties, tiksliau – nuo 1962-ųjų, Vanga nebuvo nusirišusi juodos skarelės.
♦ Paslaptimi apgaubtas ne tik aiškiaregės gyvenimas, bet ir mirtis. Kalbama, esą Močiutė Vanga žinojo tikslią savo mirties dieną ir priežastį (ji mirė nuo krūties vėžio), bet mirties nebijojo, nes buvo tikra, kad jos nėra – kūnui suirus, siela toliau tobulėja, kad pasiektų aukštesnį lygį.
♦ Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jai nebuvo suteiktas net paskutinis patepimas, nes mirtis užklupo labai netikėtai. Dėl avarijos ligoninėje dingo elektros energija, ir aiškiaregės gyvybę palaikiusi aparatūra, tik prasidėjus operacijai, išsijungė. Pranašė mirė 1996 m. rugpjūčio 11 dieną. Prieš mirtį moteris spėjo palikti žmonijai paskutinę žinią: jos galia neva buvo suteikta Prancūzijoje gyvenančiai mergaitei, apie kurią kažkada, kai ateis reikiamas laikas, pasaulis dar esą išgirsiąs...
