Panašu, kad Švedijai atstovaujančią italę kolegos išgirdo, – rezoliucijai, kuri ragina visas ES institucijas ir nares imtis priemonių, siekiant užkirsti kelią fiziniam ir psichologiniam smurtui, fizinei ir seksualinei prievartai prieš vaikus bei jų seksualiniam išnaudojimui, pritarė net 597 europarlamentarai, „prieš“ balsavo vos 6, dar 20 susilaikė.
Direktyva yra, bet ne visi suskubo ja vadovautis
Dar 2011-aisiais buvo priimta direktyva dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus ir jų seksualiniu išnaudojimu. Ji išsamiau apibrėžė vaikų pornografiją, numatė griežtesnes baudžiamąsias sankcijas, internete randamos seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagos laikymo ir įsigijimo kriminalizavimą, pasiūlė naujos nusikalstamos veikos – viliojimo – sampratą, nurodė, kaip šalinti ir/ar blokuoti interneto svetaines, kuriose esama seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagos.
ES narės turėjo per dvejus metus perkelti direktyvą į nacionalinę teisę, tačiau kai kurios vėlavo. Europos Komisijai buvo sunku nustatyti, kaip valstybės direktyvą įgyvendina praktiškai, pavyzdžiui, kaip dažnai atitinkamas turinys šalinamas iš interneto ar blokuojami jį skelbiantys tinklalapiai. Nelaukdamas specialios ataskaitos, EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetas ėmėsi pats įvertinti situaciją.
Seksualinė prievarta prieš vaikus internete ir ne internete yra tragiškas reiškinys, kurio mastas didėja ir kurio aukomis tampa net dvimečiai vaikai.
„Seksualinė prievarta prieš vaikus internete ir ne internete yra tragiškas reiškinys, kurio mastas didėja ir kurio aukomis tampa net dvimečiai vaikai“, – savo pranešime pažymėjo komitetas. Tai yra sunkūs pagrindinių teisių, visų pirma vaiko teisės į apsaugą ir rūpinimąsi jo gerovės labui, pažeidimai.
Priimdami komiteto parengtą rezoliuciją europarlamentarai pripažino, kad valstybės minėtą direktyvą įgyvendina prastai. Jie paragino ES šalis tam skirti daugiau lėšų ir etatų, taip pat užtikrinti, kad iš interneto būtų nedelsiant šalinama lytinės prievartos prieš vaikus medžiaga arba blokuojama prieiga prie ją skelbiančių svetainių. Rezoliucija pasiūlyta stiprinti bendradarbiavimą su informacinių technologijų pramone, Europolu ir Eurojustu, sudaryti minėtų svetainių juodąjį sąrašą, prieinamą valstybėms, Europolui, Interpolui bei interneto paslaugų teikėjams.
Rezoliucijoje pripažinta, kad nusikalstamo interneto turinio blokavimas nėra nei vienintelė, nei patikima technologija, ir valstybėms rekomenduota jį šalinti. Tačiau turimi duomenys rodo, kad blokavimas praktiškai gali būti veiksmingesnis, nes įgyvendinamas gerokai greičiau.
Didžiausias iššūkis – prevencija
Atskleisti seksualinę prievartą prieš vaikus ypač sunku. Retai aukos pačios praneša apie nusikaltimą (ypač berniukai), nes vaikai maži, patiria pernelyg stiprią traumą arba yra priklausomi nuo nusikaltėlio. Šiuo požiūriu svarbus vaidmuo tenka vaikų pagalbos linijoms, kurių darbuotojai teikia vaikų poreikiams pritaikytą pagalbą ir padeda jiems pranešti apie nusikaltimą.
Seksualinės prievartos prieš vaikus internete aukų atpažinimas priklauso ir nuo teisėsaugos institucijų tiriamųjų pajėgumų, pavyzdžiui, gebėjimo naudoti naująsias technologijas ir pasirengimo. Nors kai kurios valstybės turi operatyvines sistemas ir pakankamai teismo ekspertizės pajėgumų seksualinei prievartai prieš vaikus tirti, dauguma neturi nei specializuotų tyrimo tarnybų, nei finansinių išteklių programinei įrangai, reikalingai tyrimams internete, įsigyti.
Teisėsauga ir teismai, tirdami seksualinę prievartą prieš vaikus internete ir už ją persekiodama baudžiamąja tvarka, tebesusiduria su iššūkiais. Ekspertai nurodė ne vieną to priežastį: interneto pranešimų šifravimą, skirtingas valstybių taikomas duomenų saugojimo taisykles, vis dažniau naudojamas anonimines priemones ir debesijos duomenų saugyklas. Tuomet neretai neaišku, kuriai valstybei reikėtų tirti ir pagal kuriuos teisės aktus rinkti įrodymus. Todėl pranešėja paragino valstybes stiprinti policijos ir teisminį bendradarbiavimą, dalytis geriausia praktika.
Minėta 2011-ųjų direktyva siūlė nemažai prevencinių priemonių – pradedant informavimo ir sąmoningumo didinimo kampanijomis, švietimu ir mokymu, baigiant nušalinimu dėl teistumo ir pažeidėjams skirtomis prevencinėmis intervencijos programomis. Bet pasirodė, kad būtent prevencija yra didžiausias iššūkis. Valstybėms taip pat sunku keistis informacija apie asmenis, nuteistus už seksualinę prievartą prieš vaikus, nes jos nebuvo įpareigotos tai daryti.
Tokiose srityse, kaip tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas, prevencija, pagalba aukoms ir jų apsauga, seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagos šalinimas ir/ar blokavimas, valstybės turėtų stengtis labiau. Rezoliuciją rengusi A.M.Corazza Bildt taip pat iškėlė klausimą dėl vaikų migrantų, ypač nelydimų, kurie ypač pažeidžiami prievartos, prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo požiūriais, padėties.
Rezoliucijoje atkreiptas dėmesys į internete plintančius naujo pobūdžio nusikaltimus, pavyzdžiui, vadinamąją keršto pornografiją (angl. revenge porn) ir seksualinį šantažą (angl. sexual extortion), dėl kurių nukenčia daugybė paauglių, ypač mergaičių, ir kurie daro didžiulę žalą, kartais aukas net privedant prie savižudybės. Ji paragino valstybes kovoti su šiais nusikaltimais, o interneto pramonę, karštąsias linijas, NVO ir visas susijusias tarnybas – kartu ieškoti sprendimų, kaip jiems užkirsti kelią. Anot pranešėjos, kiekvienas turi teisę nuspręsti, kas turi būti daroma su jo asmens duomenimis, ir būti pamirštam, kuri apibrėžiama kaip galimybė užsitikrinti greitą turinio, galinčio pažeisti asmens orumą, pašalinimą.
Veikla su vaikais – tik po praeities patikrinimo
EP išreiškė ypatingą susirūpinimą dėl grėsmių ir rizikų, su kuriomis vaikai susiduria internete, ypač kai tai susiję su jų verbavimu, viliojimu ir kitokio pobūdžio masinimu. Todėl būtina rasti būdų, kaip atpažinti tokią pavojingą praktiką, apie ją pranešti ir ją ištirti, kartu stiprinti vaikų apsaugą virtualioje erdvėje, kartu ugdant sąmoningumą ir informuojant apie ten slypinčius pavojus. Viliojimą ir persekiojimą, kai suaugęs asmuo bendrauja internete su nepilnamečiu, kad vėliau galėtų nusikalsti šio atžvilgiu; internete paraginta kriminalizuoti.
Ypatingą susirūpinimą esą kelia vis dažniau tiesiogiai internetu rodoma seksualinė prievarta prieš vaikus. Kadangi šių nusikaltimų vykdytojai įgudę naudotis pažangiosiomis technologijomis ir išradingai jas taiko, ES valstybės paragintos vystyti programas tokiam turiniui aptikti ir blokuoti, kartu riboti atsiskaitymą už tokio pobūdžio paslaugas.
Rezoliucijoje ES narės raginamos tirti nusikaltimus, padaromus naudojantis informacinėmis ir ryšių technologijomis, kurios prieinamos iš jų teritorijos, net jei jos fiziškai yra užsienyje. Valstybės raginamos skirti pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių kovai su seksualine prievarta prieš vaikus ir jų seksualiniu išnaudojimu, įskaitant specialius mokymus policijos pareigūnams ir tyrėjams.
Daug dėmesio rezoliucijoje skirta prevencijai. Valstybės paragintos rengti reguliarius mokymus visiems su vaikais dirbantiems pareigūnams, pedagogams ir suinteresuotoms šalims. Siūlomos sąmoningumo didinimo ir prevencijos kampanijos, mokymai ir specialus ugdymas valdžios institucijų atstovams, tėvams, mokytojams, vaikams ir nepilnamečiams, taip pat – švietimo programos tėvams, kad jie atpažintų ankstyvuosius galimos seksualinės prievartos internete požymius, ir vaikams, kad jie išdrįstų pranešti apie incidentus, kurių liudininkais ar aukomis tapo, visų pirma naudodamiesi būtent vaikams skirtomis karštosiomis linijomis.
ES narės prašomos ne tik kurti ir stiprinti tokias linijas, bet ir užtikrinti jų nepertraukiamą veiklą, nemokamą prieinamumą įvairiomis ryšio priemonėmis, konfidencialumą. Tiesa, atsakingos institucijos kviečiamos nesikliauti vien karštosiomis linijomis, taip savo pareigas permetant kitiems.
Valstybėms primygtinai siūloma numatyti privalomą informacijos apie nusikalstamą praeitį tikrinimo (pavyzdžiui, kreipiantis dėl veiklos, susijusios su vaikais) ir sistemingai keistis informacija apie pavojų vaikams keliančius asmenis, kad jie negalėtų nepastebėti persikelti svetur, siekdami ten dirbti su vaikais ar užsiimti tokia savanoriška veikla.
Kartu prašoma nukentėjusių vaikų apsaugą garantuoti per visą baudžiamąjį procesą, teikti jiems teisinę ir psichologinę pagalbą bei paramą, visuomet pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, vengti antrinės vaikų viktimizacijos, keisti viešąją nuomonę ir kovoti su požiūriu, kad kalta auka.
