Jau kelerius metus buvau išsiskyrusi, bet savo sūnui stengiausi suteikti viską, kad jis nejaustų, jog gyvenimas po skyrybų baisiai pablogėjo.
Kaip ir kiekvieną vasarą, taip ir tą, išnuomojau mums nedidelį kambariuką Palangoje. Bendra virtuvė, tualetas, o kambarėlis toks, kad jame tilpo tik nedidelė spinta, sofa-lova ir čiužinys, kurį patiesdavome šalia tos lovos, – jis ir užpildydavo visą kambarį.
Devynmetis sūnus nebuvo išlepintas, kaip ir aš mokėjo džiaugtis kitomis gyvenimo smulkmenomis, o ne raukyti nosį išvydus menkus patogumus. Kam tas didelis kambarys, stalas ir televizorius – juk jūra, saulė, pušynai, dviračiai! Kambariukas – tik grįžti pernakvoti. O ar reikia daugiau, jei vyksti į pajūrį? Pasidžiaugėme, kad jei lis lietus, galėsime tiesiog išsidrėbti kas lovoje, kas ant čiužinio, ir skaityti knygas (porą dienų taip ir leidome, nes tie orai pajūryje labai sunkiai nuspėjami).
Prie jūros Gytį stengdavausi nuvežti ir dėl kitos priežasties – sūnus dažnai kosėdavo, užklupdavo bronchitai, tad norėdavau, kad jis čia sustiprintų imunitetą, kad jodas sveikatos jam įkrautų visiems mokslo metams. Todėl važinėdavome dviračiais, vaikštinėdavome pajūriu, išnaršydavome takelius parkuose. Žodžiu, kaip plekšnės pajūryje gulėdavome trumpai, mieliau eidavome rankioti akmenukų ar šokinėti per bangas – maudytis Gyčiui labai patiko. Taigi turėjome „puikų mamos ir sūnaus laiką“.
Vieną popietę taip vaikštinėjome pajūriu. Gytis lakstė gerokai nuo manęs atsiplėšęs, vaizduodamas, jog žaidžia futbolą vandenyje. Ir štai vieną akimirką vos nenuspyrė skrybėlaitės, kurią vėjas kaip tik tuo metu atnešė į jūrą. Sūnui reikėjo šiek tiek pavargti, kol tą skrybėlę pagriebė. Gytis ėmė dairytis, kam čia ją grąžinti, o aš jau mačiau, kaip vyras su mergaite ėjo link tos skrybėlės...
Taip vandeny ir susitikome – aš su sūnumi ir jis su dukryte.
– Tai ačiū už išgelbėtą skrybėlę, beveik kaip Džonis Bravo buvai ar koks Bondas, – šyptelėjo vyras, uždėjęs skrybėlaitę mergytei kaip iš paveikslo – mėlynomis akimis ir garbanotais šviesiais plaukučiais.
– Nieko, galiu dar geriau, – pūtėsi mano sūnaus krūtinė. Mes su vyru nusijuokėme.
Jo akys buvo primerktos, švietė saulė, bet mačiau, kad rudos, šiltos, o ir juokėsi taip gyvai, natūraliai, be jokio noro patikti ar padaryti įspūdį. Toks išplėštas iš idiliško šeimos atviruko lieknas vyras, kuriam patinka būti su dukra.
Kaip tik prabilo ir ši:
– Tete, einam! Sakei, eisim ledų!
Tada ir maniškis iš paskos:
– Mama, ir tu žadėjai!
Kas beliko gerų akių vyrui?
– Tai einam kartu, didvyriui už išgelbėtą skrybėlę atsidėkosim. Taip, Linute? – atsisuko jis į dukrą.
Pažinojau tik vieną meilės liniją ir negalėjau atpažinti meilės kitokios – nuoširdžios, saugios, jaukios ir patogios kaip kokybiškas čiužinys.
Kokia buvo mano savijauta? Kad tą akimirką, prisipažinsiu, nieko ir nesvarsčiau. Viskas atrodė taip draugiška, natūralu, nuoširdu, kad net minčių nekilo: o gal jis maniakas? O kur jo žmona? O kaip atrodys, jei eisiu su nepažįstamu?
Bet juk kažkada tie dabartiniai pažįstami irgi buvo nepažįstami, juk kažkas nuo kažko prasidėjo, ar ne? Kaip pažinsi žmogų, jei vengsi bendrauti ir nuolat būsi įtarus, viską sversi ir atmesi?
Be to, aš pažinties ir nesiekiau. Esu čia su sūnumi. Taškas. Bet visad buvau iš tokių: jei pasitaiko koks nors spontaniškas pasiūlymas, visad jį pasirenku – juk įdomiau, kitaip, netikėta. Ir dar – atostogos! Nesu lengvabūdė, žinau, kas yra laisvė ir kas – atsakomybė. Tiesiog mano ilsėjimosi planas dažnai būna… be plano.
O be to, kalbėtis su žmonėmis, klausytis jų istorijų man visada patiko. Mokėjau saugoti paslaptis, kurias man noriai patikėdavo ir vyrai. Nes aš tik klausydavau – ne smerkdavau, ne teisdavau, tiesiog išklausydavau ir, jei norėdavo mano nuomonės, ją pasakydavau nedailindama. Todėl tiek kolektyve, tie draugių būryje buvau „etatinė nuodėmklausė“.
Ir, prisipažinsiu, jau gal iš patirčių, iš pomėgio stebėti žmones, skaityti iš jų veidų, pajutau, kad tas vyras savyje turi kažkokią paslaptį. Jis galėtų būti linksmesnis, bet akių vokų kampai užkritę, o besijuokiančios akys buvo lyg su nerimo, skausmo krislu. Tą mačiau – jo išgyvenimus, jo patirtį. Ir mane ta paslaptis traukė. Taigi, belieka konstatuoti faktą – pati buvau maniakė. Istorijų maniakė.
Ledų valgymo niekaip nepamiršiu. Buvo nuotaikinga, šviesu, gera. Gytis mokėjo elgtis su mažesniais, tad puikiai užsiėmė su Linute. O mes su Remigijumi kalbėjomės apie viską, nuo ko pradeda „nepažįstami, bet turintys vaikų“: apie auklėjimą, vaikų išdaigas, keliones, filmus, animacinius – irgi. Apie močiutes, jų požiūrį į anūkus. Mūsų vertybės, požiūriai į viską taip sutapo, kad net baugino – lyg būtume kiemo draugai, kuriuos mamos supiršo ir apgyvendino po vienu stogu.
Kai suvalgę ledus nuėjome pasivaikščioti po Tiškevičių rūmų parką, atrodėme kaip laiminga, 10 metų gyvenanti pora – betrūko, kad tik už rankų laikytumėmės ir retsykiais pasibučiuotume. Tačiau ir be to atrodėme laimingi – šilti žvilgsniai ir abipusė simpatija kūrė tą bendrumo jausmą.
Tos trys ar keturios valandos prabėgo kaip filme – pagreitintai. Sutarėme, kad išsiskirstysime į namus, o vakare susitiksime prie atrakcionų. Gytis irgi mielai sutiko – jam išties trūko vyriško dėmesio, pagyrimų, pokalbių, o su Remigijumi jis pasijuto vyriškesnis ir svarbus, ne toks vienintelis mamytės sūnelis.
Priešpaskutinę mūsų su sūnum viešnagės dieną jis atvyko į Palangą. Vienas. Sakė, kad nori drauge palydėti saulę.
Ar bereikia sakyti, kad iki vakaro mano mintys sukosi tik apie tą vyrą? Jis turėjo tai, ko neturėjo mano buvęs vyras: švelnumo, rūpestingumo, mokėjo klausytis, stengėsi suprasti. Iš jo sklido pagarba moteriai ir motinystei. Buvo ramus, gal ne toks ambicingas ir valdingas, kaip mano sūnaus tėvas (esu liudininkė, kaip vyro valdingumas gali virsti despotiškumu ir terorizavimu), tačiau buvo tiesiog – geras, tvarkingas vyras.
Padorus.
Todėl nebuvo nei mėginimų pabučiuoti mane tą vakarą, nei siūlyti, sumigdžius vaikus, eiti į kopas ar prie jūros. Jis buvo pareigingas tėtis ir jau apie 11 valandą vakaro nešėsi dukrą ant rankų namo...
Taip jau sutapo, kad jo kita diena buvo paskutinė pajūryje, tad apsikeitėme telefonų numeriais. Jis išvyko, bet kasdien kalbėdavomės, pokalbiai darėsi vis intymesni – apie mums, kokie esame, kaip vienas kitam atrodome.
Priešpaskutinę mūsų su sūnum viešnagės dieną jis atvyko į Palangą. Vienas. Sakė, kad nori drauge palydėti saulę. Palydėjom. Paskui palydėjom Gytį iki namų. Jis „supratingai“ liko kambary skaityti knygų (jis skaitydavo iki 2–3 nakties). Paskui nuėjome į kopas, žiūrėjome į jūrą. Bučiavomės. Glamonėjomės. Kaip ir sakiau, buvo, gera, jauku, saugu. Bet… nejutau aistros, kaip vyras turi traukti moterį. Su juo buvo taip šeimyniškai, buitiškai gera, kad tada nesuvokiau, ar gali taip prasidėti meilės istorija – be jaudulio, be romantiškos istorijos, be kažkokių sunkumų, širdagraužių ir kitų jausmų puokštės. Pažinojau tik vieną meilės liniją ir negalėjau atpažinti meilės kitokios – nuoširdžios, saugios, jaukios ir patogios kaip kokybiškas čiužinys.
Tada ir išgirdau jo istoriją.
Kad Linutė – tai dukrytė, kurios susilaukė su moterimi, kurios nemylėjo, kuri specialiai pastojo ir taip bandė jį prie savęs pririšti. Jis norėjo jau ją palikti, bet tada ji pasakė, kad laukiasi… Jis pasakojo, kad nebuvo džentelmenas ir toks padorus – nepasiūlė jai tekėti. Nematė prasmės, nes nemylėjo tos moters, pažinęs, kokia ji gali būti klastinga. Tačiau apsigyveno su ja ir visu nėštumo laikotarpiu ja rūpinosi, buvo ir gimdymo metu, o kai išvydo mergytę, suvokė, kad jos niekada nepaliks ir pasistengs būti kuo geriausiu tėčiu…
Ir jis stengėsi. Prieš pusmetį išėjo iš namų, tačiau nebuvo savaitgalinis, nebuvo alimentinis tėtis. Lankydavo dukrą vos ne kasdien. Kai paaugo, vesdavo į darželį, iš jo parvesdavo. Atostogaudavo. Kaip tik ir susipažinome, kai jis atostogavo su ja, savo mažąja princese… Ir sutiko mane – moterį, kokią šalia savęs vaizduodavosi: šiltą, moterišką, motinišką, švelnią. Jis negalėjęs patikėti, kad tokių dar yra – ramių, rūpestingų, jaukių.
Jis buvo atidus, neskubrus meilužis. Jaukus ir savas. Mylėjausi su juo ir su jo paslaptimi.
Įdomiausia, kad jį apibūdinau taip pat – ramus, rūpestingas, jaukus. Savas. Tame vyre, kaip tada maniau, atradau šilumą, tėviškumą ir pagarbą. Tuo metu man, po skyrybų, turbūt to reikėjo – vėl patikėti vyrais, patikėti, kad yra gerų, atsakingų, jautrių.
Įpuoliau į tą ryšį be jokios sąžinės graužaties. Mes tikome kaip dvi visai skirtingų puodelių iš skirtingų šalių šukės – mažai tikėtina, kad derės, bet sulipome tobulai. Nesimylėjome mes tą naktį pajūryje – tai nutiko po mėnesio, kai išvykome tik dviese. Žinoma, kad prie jūros, kuri mus ir supažindino.
Jis buvo atidus, neskubrus meilužis. Jaukus ir savas. Mylėjausi su juo ir su jo paslaptimi. Jutau, kad jo gija dar nenutrūkusi su dukrytės mama. Kad jis bando savaip spręsti ir ieškoti, bet… Užtat ir tas liūdesys jo akyse. Toks liūdesys, kuris graudina – matai, kaip žmogus džiaugiasi, bet liūdesys tūno lyg sargyboje, kaip nuolatinis palydovas.
Mūsų pažintis tęsėsi gal tris mėnesius. Gyčiui jis patiko, važiavau su juo ir į savo mamos gimtadienį. Atrodėme tokie artimi: abu apdaužyti ir pagaliau radę nusiraminimą. Bet aš jaučiau, kad su švelniu, gražiu jausmu tam vyrui smelkiasi ir kitas – gailestis. Nenorėjau jo mylėti iš gailesčio. Nenorėjau gailėti ir savęs, manydama, kad štai tokiu pavidalu atplukdė Dievulis man laimę. Buvau tuo metu prisigalvojusi visokių meilės pavidalų, kaip tai turi įvykti, todėl gal jos ir nepažinau. Bet labai klioviausi intuicija. Jutau, kad tarsi nesąžininga man ir Remigijui kurti istoriją, kol jis dar yra anoje, senojoje.
Jis rašė, kad tada nesuprato mano sprendimo, keikė mane mintyse, kad viską, kas gražu, taip lengva ranka sugadinau.
Su juo jaučiausi kaip ne su nauju vyru. Fiziškai taip jis manęs netraukė, kaip galvojau kad turi traukti mylimas, geidžiamas žmogus. Man neužteko to, kad jis buvo geras. Norėjau daugiau. Neklydau, nes paskui atėjo meilė, kurią atpažinau ir džiaugiuosi iki šiol (bet tai jau kita istorija).
Bet kaip baigėsi su Remigijumi? Tiesiog pokalbį rudenį inicijavau aš, pasakiau, jog jis geras žmogus, bet turėtų nedraskyti savęs, o pabandyti kurti laimę su Linutės mama, jeigu ja dar tiki. Jis negalėjo patikėti:
– Tai tu taip nesavanaudiškai gali mane atiduoti? Gali atsižadėti savo laimės vardan kitos?
– Aš nebūsiu laiminga, jei tavo akys bus liūdnos. Gal aš buvau uostas, gal nusiraminimas. Nežinau, Remigijau...
– Tai dėl to mane atstumi? Manai, kad tavim pasinaudojau?
– Ne, tikrai ne. Matai, kad mums tikrai dviese gera – taip, kaip gera buvo po ledų valgymo tądien. Mes galime būti šeima ir taip nugyventi visą gyvenimą, bet aš nenoriu, kad gailėtumeisi, jog nepabandei visko iki galo su Linutės mama, su ta moterimi.
Taip, aš jį įskaudinau. Skaudėjo ir man. Bet ne dėl to, kad jo neteksiu, o kad su juo taip pasielgiau. Išties jį atstūmiau. maniau, kad pabus many kitokie jausmai jam, bet nepabudo. Jei būčiau mylėjusi labiau, gal būčiau nepaleidusi… Gal.
Bet užtat po gero pusmečio sulaukiau iš Remigijaus laiško. Jis rašė, kad tada nesuprato mano sprendimo, keikė mane mintyse, kad viską, kas gražu, taip lengva ranka nubraukiau. Bet paskui pridūrė, kad turbūt tik moterims tai duota pamatyti, nes jis išties grįžo pas Linutės mamą ir kad ji irgi pasikeitusi, padariusi išvadų, nebesielgia taip negražiai, motinystė irgi atvėrusi jai akis. Jis padėkojo, kad pamačiau anksčiau negu jis, kur jis turėtų būti. Padėkojo už tai, kad atstūmiau, net ir tikėdama, kad būtume nugyvenę gražų gyvenimą kartu.
Aš tada atrašiau, kad žinau, ką reiškia, kai šeima byra, ir tiesiog labai tikėjau, kad jų šeima gali atgal sueiti, ko nesugebėjome padaryti mes…
Po skyrybų man beveik kiekviena skyrybų istorija yra skaudi. Bet ši, mano ir Remigijaus, – šviesi ir skaidri, kaip sakant, su laiminga pabaiga. Ir jam, ir man – po daugelio metų, bet jau su kitu vyru…
Mūsų likimas – ne kas kita, kaip mūsų pasirinkimai. Ir geriausia išjungti visus žinojimus. Nes kai išjungi žinojimą, nutinka stebuklai…
15min GYVENIMAS skelbia konkursą „Vasaros nuotykis“!
Sutikote žmogų, kuris pakeitė jūsų gyvenimą, pakeitė jus? Puolėte į ryšį, kurį prisiminus, išpila raudonis? O gal paskutinės minutės kelionė virto įsimintina istorija?
Rašykite gyvenimas@15min.lt – lauksime Jūsų istorijų! Parašykite savo vardą, pavardę, miestą ir telefono numerį – juos žinosime tik mes, istorijas 15min GYVENIMAS rubrikoje skelbsime anonimiškai.
Spausdintų istorijų autoriams dovanosime Indrės Vakarės knygą „Vienos nakties nuotykis“.
Draugė įkalba Gundą, jauną vaikų gydytoją, atitrūkti nuo įtemptos darbotvarkės ir nueiti į naujametinį vakarėlį. Ten ją, pasipuošusią seksualiu moters katės kostiumu, pastebi Adas, banke dirbantis Gundos draugės brolis. Romantiški šokiai baigiasi bučiniais ir karšta naktimi. Gunda ryte patyliukais išsliūkina iš viešbučio kambario, nenusiėmusi kaukės ir neparodžiusi savo veido. Kadangi skuba, netyčia paima ne savo, o Ado paltą, kurio kišenėse – visi jo dokumentai ir raktai... Nei ji, nei Adas nežino, kad dar teks susitikti. O tokia proga atsiranda labai greitai. Ar herojams pavyks atpažinti vienam kitą? Kuo gali pavirsti vienos nakties nuotykis?
Indrė Vakarė – populiarių romanų „Juodvilkio dvaras“, „Geriausias draugas“ ir „Nebijok“ autorė – jau yra subūrusi nemažą skaitytojų auditoriją. Jos kuriamos istorijos žavi, jaudina, šildo sielą ir nukelia į romantikos kupiną pasaulį, kuriame karaliauja meilė.
