Ne kartą turbūt girdėjote moteriškų atodūsių, kad iš kelių patinkančių vyrukų sulipdžius vieną, jis būtų idealus vyras ir meilužis. Neretai moterį pamilsta du vyrai, kartais netgi du draugai, kurie labai patinka damai, ir ji blaškosi niekaip negalėdama išsirinkti kurio nors vieno. O gal mylėti abu? Tokios mintys mūsų visuomenėje smerkiamos, tačiau gana neblogai toleruojami vyrai, kurie šalia žmonos ar draugės turi dar ir atsarginį variantą. Vyrams galima svajoti apie haremą, o moterims?..
Mokslininkai teigia, kad daugvyrystė buvo toleruojama aleutų gentyse, kurios gyveno Ramiojo vandenyno pakrantėse. Kai kurios eskimų moterys irgi turėjo po keletą vyrų. Yra duomenų, kad daugvyrystė buvo natūrali santuokos forma ir amazonių moterų kovotojų laikais. Teigiama, jog kiekviena amazonė turėjo po keletą vyrų. Jos kovojo, medžiojo, o vyrai rūpinosi namų ūkiu ir augino vaikus.
Daugvyrystė buvo populiari ir indėnų irokėzų gentyse, kurios gyveno Amerikos teritorijoje. Genčių vadai irgi buvo moterys, kurios ne tik medžiojo, bet ir teisingai visai genčiai dalijo maistą, kad nė vienas bendruomenės narys neliktų alkanas. Teisė į nuosavybę buvo perduodama irgi tik per moteriškąją liniją. Irokėzų moterys buvo ir žemės savininkės. Jų legendose pasakojama, kad būtent moteriškasis pradas buvo viso ko pradžia, atnešęs į Žemę gyvybę. Todėl moterys buvo ypač gerbiamos.
Mūsų laikais daugvyrystė oficialiai priimta Tibete ir tam tikrose Indostano pusiasalio dalyse, kur įsikūrusios Indija, Pakistanas ir Bangladešas. Nepalo šerpai laikosi papročio, kad kai mergina išteka, vyro broliai taip pat tampa jos vyrais. Taip stengiamasi žemę išlaikyti šeimai ir nedalyti jos po rėžį kiekvienam broliui. Mustango karalystėje irgi vyrauja daugvyrystė: po vestuvių su vienu broliu ir sutuoktiniams gimus sūnui, likę jo broliai irgi tampa moters vyrais.
Tibete vienos moters vyrais dažniausiai tampa broliai arba draugai. Jei šeimoje tik du broliai, tuomet tikėtis geros nuotakos jiems sunku – kuo daugiau šeimoje brolių, tuo ji patrauklesnė būsimoms nuotakoms: ištekėdama ji apsirūpina darbo jėga, tad šeimos gerovė turi daugiau galimybių augti. Kuo broliai įvairesnio amžiaus, tuo geriau, t. y. kai vyresnėlis pasens, paaugs jaunesnieji. Tibete laikomasi nuomonės, kad jaunas vyras suteikia moteriai sveikatos ir stimuliuoja jos gyvybines jėgas.
Vaikai tokioje šeimoje neskirstomi, kurie vieno brolio, kurie – kitų. Visi vyrai vaikus laiko savais. O kad moteris dažniau būtent jį kviestųsi į savo guolį, kiekvienas stengiasi kuo geriau dirbti. Jei vienas kuris pateko į žmonos nemalonę ir yra jos atstumiamas, likusieji broliai stengiasi juos sutaikyti ir užglaistyti konfliktus. Jei toks vyriškas solidarumas nepadeda, įsikiša brolių tėvas: jis puola marčiai po kojomis ir maldauja suminkštinti širdį... Bijoma, kad moteris nemalonėn patekusį vyrą gali išvaryti iš šeimos, o tuomet jam liek tik eiti į vienuolyną arba dirbti samdiniu. Todėl dedamos visos pastangos, kad taip neįvyktų. Apie daugvyrystę Tibete kadaise rašė dar Nikolajus Rerichas. Pasak jo, tokioje santuokoje moteris privalėjo gyventi su kiekvienu broliu iš eilės po 10 dienų. Tokioje šeimoje moteris būdavo laiminga, o vyrai ramūs ir neagresyvūs, viską linkę spręsti taikiai. Kas žino, o gal tokia santuokos forma – tai panacėja nuo pasaulyje vis įsižiebiančių karinių ir ekonominių konfliktų?..
