Nuoširdaus bendravimo įtaka psichikos sveikatai
Anot bendruomenės psichologės dr. Dovilės Grigienės, socialiniai ryšiai yra esminiai ne tik emocinei gerovei, tačiau tiesiogiai sietini su gyvenimo prasmės pajautimu:
„Kai viduje susikaupia daug emocijų, kalbėjimas apie tai arba, kitaip tariant, pasidalijimas savo sunkumais su kitais yra vienas konstruktyviausių streso įveikos būdų.
Jeigu žmogus jaučiasi turintis labai mažai ar visai neturintis artimų ryšių, greičiausiai jam dėl to bus liūdna, o jeigu kartu dar kyla ir kitų psichologinių sunkumų, sunkių gyvenimo įvykių, streso ir nėra į ką atsiremti, apima vienatvės, bejėgiškumo ir nevilties jausmas, gali kilti ir savižudybės rizika. Savižudybės priežastis yra ne vieno, o daugelio faktorių darinys. “
Savižudybės priežastis yra ne vieno, o daugelio faktorių darinys.
Birželį atlikta apklausa rodo, kad beveik trečdalis žmonių nesikreiptų pagalbos, nes paprasčiausiai neturi artimųjų, su kuriais galėtų pasikalbėti. Nors tai patvirtina, kad visuomenėje vienišumo problema yra opi, dr. Dovilė Grigienė pažymi, kad žmogus gali jaustis vienišas, net kai yra apsuptas kitų žmonių. Psichologė dirba su didmiestyje gyvenančiu jaunimu ir pastebi, kad labiausiai trūksta ne pačių žmonių ar bendravimo, o pasidalinimo tikrais išgyvenimais.
Vienišumas vyresniame amžiuje
Nors vienišumas neaplenkia nė vienos amžiaus grupės, vyresnio amžiaus žmonės patenka į kiek didesnę šios problemos riziką. Anot psichologės, vyresniame amžiuje tampa sunkiau užmegzti naujus santykius, nes paprasčiausiai socialiai aktyvių situacijų būna mažiau, netekus darbinės aplinkos, netenkama ir kolegų, didesnė tikimybė susidurti su artimųjų netektimis.
„Iš kitos pusės, senjorai turi daug išminties ir daug negandų įveikia, nebūtinai palūžta. Kalbant apie visuomenės vaidmenį, žinoma, neabejingi aplinkiniai visada bus svarbūs vienišo žmogaus gyvenime. Juk ne tik gilus pokalbis, bet tiesiog malonus pabendravimas parduotuvėje ar su kaimynu per tvorą pakelia nuotaiką.
Juk ne tik gilus pokalbis, bet tiesiog malonus pabendravimas parduotuvėje ar su kaimynu per tvorą pakelia nuotaiką.
Mūsų, kaip visuomenės, vaidmuo yra būti dėmesingais, jautriais ir neatstumti žmonių, kurie norėtų pabendrauti. Bet taip pat reikia paminėti, kad didelė dalis senjorų puikiai išpildo savo bendravimo poreikį, tai kažkiek ir nuo žmogaus priklauso“, - įžvalgomis dalijasi pašnekovė.
Emocinis apleistumas formuojasi vaikystėje
Dr. Dovilė Grigienė mūsų kultūroje pastebi nuostatą, kad sunkumų turėjimas yra silpnumo ženklas. Ji aiškina, kad neretai baimė dalintis savo vidiniais išgyvenimais formuojasi nuo vaikystės, kai į vaikų problemas aplinkiniai nežiūri rimtai, vystosi emocinis apleistumas:
„Tuomet žmogus išmoksta, kad kai sunku turi būti vienas ir aplinkinių supratimo ir palaikymo neverta tikėtis. Užsisklendimas savyje dar labiau gilina vienišumo jausmą, tie sunkūs jausmai tampa dar sunkesni, kai nėra išsakomi garsiai. Stigma paprastai būna susijusi su gėda, tarsi jeigu dėl kažko pergyveni, nerimauji ar jauti, kad nesi laimingas, jau esi kažkoks ne toks, koks turėtum būti. Nors iš tiesų visi sunkumai ir pergyvenimai yra gyvenimo dalis, labai daug žmonių tai patiria.“
Išėjimas iš vienišumo rato
Psichologė sako, kad susidūrus su emociniais sunkumais ar jaučiantis vienišam, pagalbos tikrai galima rasti, bet svarbu jos ieškoti. Anot jos, pirmiausia svarbu sau pačiam įsivardinti, kad kiekvienas turime poreikį bendrauti, mums reikia kitų žmonių:
„Kai norisi su kažkuo pasikalbėti, bet nėra su kuo, visada verta skambinti į emocinės paramos tarnybas. (...) Jeigu žmogus jaučiasi vienišas, neturi artimųjų, bendravimo jis gali ieškoti formaliuose žmonių susibūrimuose. Pavyzdžiui, gali pradėti savanoriauti kokioje nors organizacijoje. Senjorai gali dalyvauti trečiojo amžiaus universiteto veikloje.
Tačiau taip pat skatinčiau žmogų paieškoti, pagalvoti, galbūt yra žmonių artimoje aplinkoje, su kuriais ryšius galėtų atkurti ar atnaujinti, sustiprinti. Gal kokie giminės, seni pažįstami.“
Psichologė sako, kad neretai socialiniai tinklai būna ta erdvė, kuri gali mažinti vienišumo jausmą. Žmonės gali bendrauti įvairiose grupėse, priklausyti virtualioms bendruomenėms ar bendrauti nuotoliu su toli gyvenančiais giminaičiais ar draugais. Nors socialiniuose tinkluose ekspertė mato ir pavojų:
Jeigu žmogus labai patiki tuo, ką mato socialiniuose tinkluose, gali jaustis labiau izoliuotas.
„Socialiniuose tinkluose vyraujanti informacija apie tai, kokie kiti yra gražūs ir gerai gyvena, gali didinti jausmą, kad visi yra laimingi, o aš vienas ne. Tai šiuo aspektu jeigu žmogus labai patiki tuo, ką mato socialiniuose tinkluose, gali jaustis labiau izoliuotas, jeigu yra didelis atotrūkis tarp to, ką mato, ir kaip pats jaučiasi.
Ir taip, jeigu žinomi žmonės pradeda dalintis ir kita savo gyvenimo puse, parodo, kad normalu turėti sunkumų ir normalu kreiptis pagalbos, tada tas atotrūkis mažėja. Tada formuojama nuostata, kad viskas gerai, visiems būna, kalbėkime apie tai ir padėkime vieni kitiems. Tai gali paskatinti kreiptis pagalbos.“
Bendruomenės ryšių svarba
Dr. Dovilė Grigienė savo praktikoje pastebi, kad žmonės dėl greito gyvenimo tempo pervargsta ir kartais uždaviniu tampa ne ieškoti dar daugiau bendravimo, bet išmokti pabūti su savimi. Tačiau, anot pašnekovės, nepaisant užimtumo, reiktų pasistengti išlaikyti ryšius su artimaisiais ir bendruome:
„Svarbu, kad žmogus turi su kuo pasikalbėti, kad gali įvardinti – taip, turiu draugų, pažįstamų, turiu ką pakviesti į gimtadienį. Tačiau tas ryšys pajaučiamas ir kitais aspektais, kai žmogus jaučiasi kokios nors bendruomenės dalimi, tai gali būti darbovietė ar universitetas. Kai jaučiasi reikalingas, nes atlieka svarbų ir reikalingą kitiems darbą. Jaustis reikalingu – čia svarbi ryšio su bendruomene dalis.
Ir tada reikšmės turi ir tai, kokia bendruomenėje yra bendravimo kultūra, kaip žmogus ten jaučiasi. Taip pat svarbu, kad žmogus jaustų, kad bendruomenėje yra pagalbos, tai apima ir formalias įstaigas, kur gali kreiptis ištikus bėdai.
Kad bus su kuo pasitarti, kad nebus paliktas likimo valiai. Tai iš esmės žinutė iš bendruomenės turėtų būti tokia: tu esi mūsų bendruomenės dalis ir tu esi reikalingas. Ką galime padaryti, kad stiprintume tuos ryšius, tai ir yra ši komunikacija, galimybė kreiptis pagalbos, sukurtos erdvės, kur žmonės gali būti kartu.“
Psichologė sako, kad nors turime nemažai formalios psichikos sveikatos paslaugų, jos ne visada lengvai prieinamos, tad reiktų plėsti bendruomenines paslaugas.
„Bendruomenėje turi būti ir sukurtų erdvių, kur žmonės galėtų palaikyti ryšius. Tai gali būti ir tam tikros tematikos klubai, būreliai, bet gali būti ir labiau formalizuotos bendruomeninės paslaugos.(...) Žmogui, išgyvenančiam sunkumus, gali būti lengviau kreiptis į krizių centrą, bendruomenės namus, netoli esančią nevyriausybinę organizaciją, o ne į polikliniką.
O kalbant apie vienišumo ar socialinės atskirties mažinimą, bendruomenės iniciatyvos tampa ypač svarbios. Ar tie ištekliai šiuo metu pakankami, manau bendruomeninėms paslaugoms vis dar mažai skiriama dėmesio, yra regionų, kur to dar trūksta”, - mintimis dalijosi psichologė dr. Dovilė Grigienė.
Kur ieškoti pagalbos
Savižudybių prevencijos tema veikia nacionalinė interneto svetainė www.tuesi.lt, kur asmenims, patiriantiems savižudybės grėsmę, yra pateikiama visa reikalinga informacija apie pagalbos būdus sau, kitam ar profesionalią pagalbą teikiančiam specialistui.
Savivaldybių visuomenės sveikatos biurai taip pat daug dirba siekiant užtikrinti psichikos sveikatos gerėjimą visuomenėje, tai aktualu mažesniuose miesteliuose gyvenantiems žmonėms. Jų naujienas galima sekti šioje interneto svetainėje: www.pagalbasau.lt.
Visuomenės sveikatos biuruose teikiamos individualios arba grupinės psichologinės gerovės ir psichikos sveikatos stiprinimo paslaugos, siekiant gerinti gyventojų psichologinę gerovę ir psichikos sveikatą. Taip pat vykdomos paslaugos yra skirtos stiprinti visuomenės psichologinę gerovę, plėtoti streso valdymo įgūdžius ir skatinti psichikos sveikatos raštingumą.