Pasak S.Degges-White, vieniši pasijuntame tada, kai suvokiame, kad mūsų socialinės paramos tinklas neteikia mums tos paramos, kurios tikimės tam tikru gyvenimo momentu. Ir nors yra akimirkų, kai žūtbūt norisi pabūti vienam, vienišumas daugeliui iš mūsų – tuštuma, kurią labai norėtume užpildyti, tačiau neturime kuo.
Svarbu ne kiekybė, o kokybė
Vienišumas – tai kur kas daugiau negu vien žmogaus atitolimas nuo kitų susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Vienišumą nulemia ne žmonių, o santykių deficitas. Būtent todėl, net ir būdami tarp žmonių, galime jaustis absoliučiai vieniši. Rašinio autorė S.Degges-White pažymi, kad būnant minioje vienišumo pojūtis gali net sustiprėti. Taip gali atsitikti, jei aplinkoje, kurioje daug žmonių, atsiduriame ne kartu su sau artimo rato žmonėmis, o vieni ir dėl tam tikrų priežasčių negalime užmegzti ryšio su tais žmonėmis.
Žvelgiant iš egzistencinės perspektyvos, nedidelė dozė egzistencinio vienišumo – nauda mūsų sielai, ir tai, be abejo, yra neišvengiamas žmogiškosios patirties elementas. Vienišumas paprastai sukelia neigiamus išgyvenimus, o tokie išgyvenimai – ne tik priemonė geriau pažinti save, bet ir kai kas, kam priešinamės ir ko visomis išgalėmis bandome išvengti.
Vienišumo tipai
Emocinį vienišumą sukelia santykių ir artumo stoka. Pavyzdžiui, žmogus gali jaustis emociškai vienišas, jeigu visi jo draugai susiporavę, o jis vis dar ne.
Socialinį vienišumą sukelia suvokimas, kad nepriklausai jokiai socialinei grupei. Žmogus gali pasijusti socialiai vienišas net ir tada, kai yra užmezgęs artimus santykius su kitu žmogumi, tačiau platesniame rate nesijaučia vertinamas.
Dar egzistuoja lėtinio vienišumo veiksnys. Vienišumas gali būti trumpalaikis, kitaip tariant – situacinis, arba ilgalaikis. S. Degges-White teigimu, nėra nė vieno žmogaus, kurio kartais neapimtų vienišumo jausmas, tačiau šie trumpalaikio vienišumo momentai – visiškai natūralūs ir įprasti mūsų kasdienybės elementai.
Vienišumas gali pereiti į depresiją, o depresijai įsišaknijus padėtis gali dar labiau pablogėti.
Situacinis vienišumas – aštresnis pojūtis, palyginti su kitais vienišumo tipais, nes prie jo paprastai prisideda dar ir kitų, neįprastų, bet reikšmingų aplinkybių. Pavyzdžiui, jis gali pasireikšti, jei naujoje darbovietėje tenka eiti pietauti vienam arba jei kraustotės iš vieno būsto į kitą, o jūsų sutuoktinis negali visame procese deramai dalyvauti, nes dirba. Tokiais atvejais žmogus lieka vienas svetimoje aplinkoje, todėl yra priverstas išgyventi neįprastą tuštumą.
Ir nors situacinis vienišumas savaime nėra joks blogis, iš jo ilgainiui gali išaugti lėtinis vienišumas – toks, kuris neatslūgsta ir yra apibrėžiamas kaip vienišumas, trunkantis ilgiau nei dvejus metus.
Kaip įveikti vienišumą?
Siekiant atrasti „vaistą“ nuo vienišumo, atlikta labai daug tyrimų. Kadangi vienišumas paprastai kildinamas iš psichologinės ir fizinės žmogaus gerovės sutrikdymo, ilgai manyta, kad receptas turėtų būti labai paprastas. Būta ir įsitikinimo, kad vienišumu dažniau „serga“ senyvo amžiaus žmonės. Tačiau šiandien situacija kitokia. Nustatyta, kad šių laikų jauni suaugusieji – vienišiausia karta iš visų – vienišųjų karta.
Priemonių vienišumui įveikti tyrėjai ieškojo analizuodami šias keturias sritis:
- Socialinių įgūdžių stiprinimą: bendravimo įgūdžių lavinimą ir mokymąsi produktyviau elgtis įvairiose socialinėse situacijose.
- Socialinės paramos rato plėtojimą: pastangas aktyviau įsitraukti į socialinio pobūdžio veiklą ir socialinių ryšių mezgimą.
- Socialinių kontaktų vystymą: papildomų socialinės sąveikos galimybių paiešką.
- Pasaulėžiūros ir (arba) įsitikinimų, susijusių su socialiniais ryšiais ir socialine parama, keitimą.
Prie kokių išvadų prieita? Įsitikinta, kad veiksmingiausios kovos su vienišumu priemonės nesusijusios nei su socialinių įgūdžių stiprinimu, nei su didesnėmis galimybėmis plėtoti socialinius ryšius. Išties veiksmingai įveikti vienišumo jausmą galėsime tik tada, kai pakeisime požiūrį į socialines situacijas ir socialinius ryšius.
Gal vienišumas – tai sąmonės būsena?
Neieškant priemonių vienišumui įveikti ir nesistengiant realizuoti priklausymo kam nors jausmo, padarinių galima sulaukti net ir labai nemalonių. Vienišumas gali pereiti į depresiją, o depresijai įsišaknijus padėtis gali dar labiau pablogėti: vienas iš depresijos simptomų – susidomėjimo supančiu socialiniu pasauliu stoka.
Vieniši žmonės paprastai mažiau pasitiki savimi, yra labiau linkę lyginti save su kitais ir dažniau patiria socialinį nerimą.
Pasak rašinio autorės S.Degges-White, jei mintys įstrigusios depresyvios sąmonės spąstuose, prisiversti nustoti neigiamai galvoti apie save ir kitus gali būti labai sunku.
Vieniši žmonės paprastai mažiau pasitiki savimi, yra labiau linkę lyginti save su kitais ir dažniau patiria socialinį nerimą. Jei žmogus pernelyg nepasitiki savo jėgomis, jam gali būti nepaprastai sunku įsilieti į grupę ir mėginti megzti socialinius ryšius. Vis dėlto tyrimai rodo, kad jei žmogus geba pakeisti požiūrį į tokio žingsnio prasmingumą, atsikratyti vienišumo jausmo jam pasidaro lengviau.
Jauni suaugusieji neretai nurodo manantys, kad užmegzti artimesnius santykius paprasčiausiai nėra laiko. Vienišumo naštą jie velka tol, kol neįsisąmonina, kokia didelė santykių reikšmė jų gerovei plačiąja prasme ir, pagaliau, akademiniams pasiekimams bei pasitenkinimui gyvenimu apskritai.
Vienišumas kenkia sveikatai
Kai kuriuose neseniai atliktuose tyrimuose vienišumas ir socialinių ryšių stoka įvardijami kaip rimta grėsmė sveikatai, kuri gali būti tokia pat pragaištinga, kaip rūkymas ar nutukimas. Deja, apie tai, kaip svarbu kiekvienam žmogui turėti tvarų socialinių ryšių ratą, daugelis nė nesusimąsto.
Labiausiai socialinių ryšių vaidmenį linkę nuvertinti vyrai ir jaunesni žmonės. Daugelis, ko gero, pasakytų, kad tokia išvada visiškai logiška – juk moterys linkusios aktyviau įsitraukti į įvairius socialinius tinklus ir rūpintis jų gyvybingumu.
Jei nedarysite nieko, kad išeitumėte į viešumą, teigiamų rezultatų nesitikėkite.
Pažymėtina ir tai, kad, ugdydami jaunų žmonių sveikatingumo puoselėjimo įgūdžius, daugiausia dėmesio skiriame žalingų įpročių ir ligų prevencijai, o socialiniam sveikatos gerovės aspektui dėmesio lieka labai nedaug.
Reikia suprasti, rašo S.Degges-White, kad psichologinė gerovė neatsiejama nuo fizinės gerovės. Taigi kai širdis ir protas yra priversti išgyventi socialinių ryšių badą, kūnas taip pat negauna kažko, ko jam tuo metu reikia. Štai ką ji pataria:
– atminkite, kad poreikį bendrauti jaučiate ne tik jūs, bet ir daugybė kitų, tačiau jei nedarysite nieko, kad išeitumėte į viešumą, teigiamų rezultatų nesitikėkite;
– atminkite, kad kuo geriau apie save galvosite pats, tuo geriau apie jus galvos ir kiti. Vienišumas toks pat užkrečiamas, kaip ir pasitikėjimas savimi. Jei pats suprasite, kad su jumis kitiems bendrauti verta, kiti irgi tuo tikės ir atitinkamai jus vertins;
– atminkite, jog nebūtina turėti daug geriausių draugų, kad pajustumėte socialinių ryšių naudą sveikatai. Jums tereikia vieno ar dviejų žmonių, su kuriais bendraudamas galėtumėte džiaugtis būdamas savimi. Tiesa, ne visada paprasta ryžtis pokyčiams ir žengti pirmą žingsnį, tačiau tai padaryti tikrai įmanoma ir be galo svarbu.
